„Šviesa paraštėse“

Sukaustytas vidinio šalčio,
Mėnulis guli patvory,
Kai lyjant dienomis
Šviesa paraštėse tik spingso.
Paliečiant šaltą stiklą
Kausto drebulys,
Nes siela – paukštis,
Kūnas – nebylys…

Dažnai kasdieniame gyvenime nepastebime neįprastų, netradicinių, tik sapnuose aiškiai regimų momentų. Jie lieka paraštėse, kuriose tiek daug minčių nuotrupų, žmonių vardų, adresų, bėgančio laiko.
Šia pirmąja savo knyga kviečiu visus atrasti „Šviesą paraštėse“. Nors dažnai ji netikėta ir nelaukta, bet maloniai sušildanti tada, kai, rodos, visur tamsu.
„Šviesa paraštėse“ gruodžio 1 d. 17.30 val. bus pristatoma Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje, o gruodžio 2 d. 18 val. Naujosios Ūtos laisvalaikio salėje. Pristatymuose kartu su autoriumi dalyvaus knygos iliustracijų dailininkė Vilija Čiapaitė ir dainų atlikėja Roma Ruočkienė.

Tautvydas Vencius gimė ir augo Naujojoje Ūtoje. Tėčio gimtinė Pilotiškių kaime, visai šalia Vinco Mykolaičio – Putino tėviškės, mama – iš netoliese esančio Šakališkių kaimo. Pas senelius prabėgo ir keleri vaikystės metai. Mokėsi Naujosios Ūtos pagrindinėje mokykloje, vėliau Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. Studijavo Vilniaus universitete.
Jaunas poetas Tautvydas Vencius savo kūrybinį kelią pradėjo anksti, dar mokydamasis Prienų rajono Naujosios Ūtos pagrindinėje mokykloje. Ankstyva vaikiška kūryba ne kartą buvo spausdinta Prienų rajono mokinių kūrybos almanache „Prienų krašto vyturiai“. Vėliau, jau būdamas „Žiburio“ gimnazijos gimnazistu, Tautvydas savo poetinę ir publicistinę kūrybą skelbė gimnazijos laikraštyje „Salve“, rajono žiniasklaidoje, studijuodamas universitete – studentų poezijos rinktinėse „Sin Cera“, universiteto laikraštyje „Universitas Vilnensis“.
Besimokydamas gimnazijoje, tapo literatūrinių, kūrybinių konkursų laureatu – ir kaip skaitovas, ir kaip kūrėjas. 2013 ir 2014 metais – patriotinio eilėraščio konkurso „Čia Lietuva“ laureatas. Tautvydas, grįžęs iš sostinės, mielai įsitraukia į Naujosios Ūtos bendruomenės gyvenimą: vaidina spektakliuose, padeda organizuoti ir veda bendruomenės renginius. 2018 m. Prienų ir Birštono krašto laikraščio „Gyvenimas“ už prasmingą ir nuoširdų kūrybos ir kalbos, tautinių tradicijų puoselėjimą buvo nominuotas „Kūrybos nešėjo“ nominacijai.
„Turiu įvairių profesijų giminaičių, bet rašytojų, poetų nėra. Vis svarstau, iš kur į mano savastį atskriejo dalelė lakios minties… Galiu pasakyti, kad ne vaikystėje, o jau gimnazijoje į rankas paėmiau poetinį plunksnakotį. Susidomėjimą lietuvių kalba, literatūra mokykloje pajutau anksti. Gerai sekėsi rašyti rašinius, domino literatūra, o ir namuose netrūko knygų. Jaučiau nuolatinį mokytojų ir šeimos paskatinimą mokytis. Niekada nekildavo sunkumų išsakant savo mintis, pradėjau jas eiliuoti, išreikšti poetine kalba, kuri, mano manymu, kur kas sunkesnė. Nesvarbu, kad rimuotos eilutės dažnai teikia lengvumo įspūdį, tačiau posmuose telpa visi jausmai, įspūdžiai ir siekiai. Kartais sunku rasti tinkamus žodžius poetinei išraiškai, nes kiekvienas eilėraštis gali būti suprastas kaip neatsiejama dalelė manęs. O tai nebūtinai tiesa. Štai kodėl drąsa kurti – tai pastanga išlikti nuoširdžiam, būti savimi ir pasidalinti tuo su kitais. Juk kūryba skirta kiekvienam skaitančiajam, į realybę norinčiam pažvelgti kitu žvilgsniu, aprėpiančiu kur kas daugiau nei galime matyti savarankiškai“.
Tam, kad meninis suvokimas nebūtų vien subjektyvus, tenka mokytis ir skaityti daug knygų. „Skaityti labai mėgstu. Dabar skaitau daug specialybės, socialinės politikos literatūros, analitinių žurnalų, periodinės spaudos. Būtent todėl tikra atgaiva savo malonumui laisvalaikiu skaityti taip mėgstamą istorinę, grožinę literatūrą, lietuvių autorių poeziją. Literatūroje ieškau tikrų žmogaus išgyvenimų, sąsajų su gamta, taurių ir šviesių minčių, įkvepiančių tobulėti ir dirbti. Taip pat džiaugiuosi šiek tiek prisidėdamas prie gimtojo krašto bendruomenės veiklos: vaidinu mėgėjų teatre, dalyvauju įvairiuose renginiuose, poezijos skaitymuose. Tikiuosi ir ateityje dalyvauti, kuriant savo krašto gerovę, siekti jo puoselėjimo, taip pat poetinio žodžio sklaidos ir kalbos saugojimo“.
Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ vadovės Rasos Zdanevičienės teigimu, gėris ir grožis – tai Tautvydo Venciaus eilėraščių pagrindinė šviesa, kuri nuskaidrina skaitytoją. Šio jauno kuriančio žmogaus pagarba savo kilmei, savo šaknims, žmogui, artimam, bendruomenei yra akivaizdūs ir tikri jo gyvenimo ir jo kūrybos orientyrai. Savito kalbos stiliaus, tradicinio, klasikinio poetinio žodžio gyvenimo pratęsimas yra Tautvydo Venciaus pasirinkimas. Ir išskirtinumas. Artimas ir sielos šauksmu, ir kūrybos temų, raiškos bruožais su didžiuoju klasiku V. Mykolaičiu-Putinu, Tautvydas Vencius jau beveik dešimtmetį mums, Prienų krašto žmonėms, taip artimas, suprantamas ir savas. Žinoma, perspektyvus ir nuolat tobulėjantis kūrybos platumose“.
Kūrybos pasaulis skaitytojui – neaprėpiamas, kūrėjui – neišsemiamas. Negrąžinamai įtraukia atradimų troškimas, jaudina nuostabos jausmas, nekasdienės kalbos klodai. Viso to neįmanoma pirkti, parduoti, iškeisti, kaip ir rūko, lietaus, dėl kurių nesiderama.

Užgimimui
Mintimis nuklystu į ten,
Ko prisimint negaliu.
Gal į ten, kur nematoma buvo
Žiema ir šalta net sniegu užsiklojus.
Dar žingsnių nedaug nueita,
Mokytis klysti mylėti erdvės
Dar atviros.
Lietaus gaivaus kupinos
Akys ir širdis.
Kaip kasdien sėdu prie stalo,
Naują ar prirašytą lapą verčiu,
Įsiklausydamas laikrodžio skubančio,
Įsižiūrėdamas pro langą,
Už kurio vis šviesiau…
Ir susėda visi prie stalo –
Poetai, mokslininkai, tarnautojai,
Broliai, vaikai, kaimynai, aktoriai,
Liūdintys kasdien ar kartais besidžiaugiantys.
Neatrodytų, kad tiek mūsų reikia,
Bet jei telpa visi –
Atviros durys.
O juk buvo tada šalčiausia žiema,
Kai šilumos labiausiai reikėjo.

Kai dar niekas nežinojo, kas sėdės
Prie to stalo,
Duoną raikys kaire ranka
Ir dešine trupinius rinks.
Aušta rytas. Be dešimt šešios.
Iki vakaro dar toli –
Mintys toliau nešasi.
Ir tegul.
Užgimimas jų šiandien. Ir taškas.

Išėjimams
O jeigu taip išeičiau –
Be tikslo,
Be maršruto,
Atsiminimų ir žemėlapių,
Pažįstamų spalvų ir gatvių,
Be ironijos.
Kur būtų pirmas sustojimas,
Pavargimas,
Žingsnis koja kojon
Su kažkuo, kas liko?
Bet juk mieste
Tiek daug tuščių
Ir butelių, ir gatvių.
Gyvenime – tuščių dienų
Nepramintų takų
Nepamatytų nematytų.
O jeigu taip išeičiau –
Kitaip nebūtų,
O jeigu būtų,
Pasakyčiau Tau,
Kad neitum.

Laikini atstumai ir teisumai
Melancholiškai lijo
ir planuojamos kelionės
atrodė rūškanos ir neraminančios.
Atviruke žiovavo tolimų
kraštų šunys,
o žolynai alpo
nuo netikėtos liūties.
Viskas atrodė tikra,
bet tikras iš tikriausių
buvo tik laiko slinkimo jausmas,
noras pamatyti degančius debesis,
ir iš tolo juos užpūsti.
Kalbasi žmonės ir kalba,
kad trūksta ramybės,
kad per daug skubėjimo,
rūpesčių ir pavargimo.
Jie nebuvo tokiose vietose,
kur nepučia vėjas,
kur nekyla klausimų –
iš kur viskas ir kam?
Aš irgi to nežinojau,
kaip ir tas šuo iš atviruko,
labai primenantis
vieną herojų iš tikro gyvenimo.

Tai gal ir gerai, kad vakaras:
tada žinai, kad niekur nereikia eiti,
nes visi grįžta, visi jaučia nuovargį
ir visi įveikia laikinus atstumus.

Lietingas vakaras:
teisus kaip amžinoji tiesa,
kaip nučiuožusi stogo čerpė
kaip bučiuotas ant kryžiaus Kristus
kaip išdžiūvęs šienas priešaušry.