Šokį kvietė patirti per pojūčius

Kokius potyrius patiria regos negalią turintys žmonės, šokį galėdami pajausti tik per garsą, lytėjimą, kintančias oro vibracijas ir kvapą? Ar regintieji užrištomis akimis jaučia tą pat?
Šią savaitę Prienų kultūros ir laisvalaikio centre viešėjusi Kauno šokio trupė „Ulna“ ir režisierė, choreografė, edukatorė Indrė Puišytė-Šidlauskienė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Prienų filialo narius bei jų svečius pakvietė į šokio spektaklį „Ribos“. Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, kad visiems be išimties jo dalyviams tai buvo netikėta ir įdomi patirtis, nes pasirodymą teko ne stebėti, o esant visiškoje tamsoje patirti per pojūčius – įsiklausant į muziką, šiugždančių kostiumų šnaresį, žingsnius ir parketo girgždesį, juntant kito žmogaus prisilietimus, bandant perprasti personažo charakterį.
Pasak režisierės, tai – pirmasis tokio pobūdžio šiuolaikinio šokio spektaklis Lietuvoje, skirtas regėjimo negalią turintiems žmonėms, edukuojantis tą visuomenės dalį, kuri nebuvo neregių padėtyje.
I.Puišytės-Šidlauskienės teigimu, su iššūkiais šiame spektaklyje susiduria ir šokėjai, ir žiūrovai (tiksliau – klausytojai), svarbiausias jų – tirti išorines ir vidines ribas. Ir tik nuo paties žmogaus, jo turimos patirties priklauso, ar ribos bus peržengtos, kiek bus leista jas peržengti. Edukatoriai kvietė žmones išsilaisvinti, pasitelkti vaizduotę, improvizuoti ir kartu su šokėjais įsitraukti į spektaklį.
Po pasirodymo Prienų kultūros ir laisvalaikio centro darbuotojai, LASS Prienų filialo pirmininkė Irena Karsokaitė ir nariai nuoširdžiai padėkojo kūrybinei komandai už naują patirtį, pasidalino savo mintimis apie tai, kaip suprato ir priėmė spektaklį.
Režisierės manymu, tokie aptarimai po spektaklio, dalyvių išsakytos patirtys ir lūkesčiai padeda šokėjams tobulinti spektaklį, atrasti būdus, kaip tiksliau, suprantamiau šokį atvaizduoti per pojūčius. Ji pripažino, kad spektaklis kiekvienam dalyviui sukelia individualius jausmus, vienaip jį priima ir interpretuoja aklieji, kurie nuolat gyvena tamsoje, kitaip – regintieji, kuriems su užrištomis akimis dažniausiai darosi nejauku, atsiranda vidinių baimių, nepasitikėjimo išore. Tačiau menas, pasak Indrės Puišytės-Šidlauskienės, ne visuomet atspindi gražius dalykus, kartais jis specialiai sukelia nepatogias būsenas, kaip šiuo atveju, kad regintieji pajustų, ką reiškia gyvenant be akių šviesos prisitaikyti aplinkoje, išeiti į viešumą, judėti šaligatviu su pasitaikančiomis kliūtimis.
Šokio spektaklio „Ribos“ kūrėjai viliasi, kad, edukuojant visuomenę, supratimo joje rasis daugiau. Spektaklis sukurtas, bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, Prienuose įvykęs pasirodymas – trečiasis.
Dalė Lazauskienė