Sodai, sodai, leliumoj, Sodeliai žalieji, leliumoj.

Šiaudiniai sodai nuo senų senovės buvo neatsiejama Lietuvos kultūros paveldo dalis. Kadangi šiaudų sodai yra trapūs kūriniai ir neįmanoma, kad jų būtų rasta archeologinių kasinėjimų metu, tačiau jie savo sandara ir simbolika, mokslininkų teigimu, yra ikikrikščioniški kūriniai. Turėta daug ir įdomių sodo pavadinimų: liktorius, voras, pajonkas, dangus, pasaulis, rojus, sietynas, reketukas, aitvaras. Šie dirbiniai gali būti įvairių formų, tačiau labiausiai paplitusi – dvi bendro pagrindo piramidės, kurių vienas smaigalys nukreiptas į viršų – dangų, kitas į apačią – požemį. Jei sodas sukasi – geras ženklas, nes tikima, kad jis apvalo namus, pripildo juos geros energijos ir darnos. Juos rišdavo vestuvėms, dovanodavo gimus kūdikiui, puošdavo namus ruošiantis Kūčioms, Velykoms ir kitoms šventėms. Dovanoti sodą – tai linkėti sklandaus, lengvo gyvenimo.
Lapkričio 19 dieną Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Mozūriškių bibliotekoje vyko šiaudinių sodų rišimo dirbtuvės. Šio nematerialaus kultūros paveldo rišimo savybių bibliotekoje mokė Veiverių krašto tautodailininkė Gražina Berezun. Edukacijos metu buvo galima pačiam susiverti savo sodą. Kiekvienas namo išsinešė ne tik savo sodo dalelę, bet ir gilesnę prasmę. Itin svarbu, kad prisiliesti prie tokio trapaus meno kūrimo galėjo ir vaikai. Susirinkusiems ji pasakojo, kokios medžiagos tinka rišti sodus, kaip paruošti šiaudus, kokių priemonių reikia sodams suverti. Tautodailininkės teigimu, kad sodą pavyktų nunarstyti kokybišką ir gražų, reikia daug kruopštaus darbo dar iki sodų vėrimo. Šiaudus paruošti rišimui užtrunka labai ilgai. Rudenį pasėjusi, pati tautodailininkė vasarą juos nukerpa žirklėmis, tuomet pakabina ir džiovina saulės atokaitoje, kol jie būna tinkami šiaudiniams stebuklams kurti. Išdžiūvusį kiekvieną stiebelį „išlukštena“, sukarpo reikiamo ilgio šiaudeliais, juos surūšiuoja pagal ilgį ir storį. Kiekvienas šiaudelio matmuo turi savo dėžutę. Labai svarbu, kad šiaudeliai būtų tiesūs, priešingu atveju sodas nebus gražus. Be to, prieš imantis šiaudelių karpymo, patartina šiaudus sudrėkinti – geriausia pamerkti nakčiai, kad jie nelūžinėtų.
Tai – ne vienintelis šios tautodailininkės edukacinis užsiėmimas Mozūriškių bibliotekoje. Pavasarį ji dalijosi žolynų paruošimo paslaptimis ir verbų rišimo subtilybėmis. Tautodailininkės manymu, senųjų tradicijų negalima slėpti – jas reikia perduoti jaunesnei kartai. Dabar, gyvenant materialiame pasaulyje, svarbu pamatyti, kad iš gamtos teikiamų dovanų galima sukurti daug gražių dalykų ir jais džiaugtis, nes kūryba suteikia nekasdieniškumo jausmą, norą sustoti, pasigrožėti.
Ilona Miklaševičienė
Mozūriškių bibliotekos bibliotekininkė