Iš ciklo „Metai ir draugai…“

Iš ciklo „Metai ir draugai…“
Kur jūs bičiuliai – mūs vaikystės ilgesys?…
Kur jūs dabar, kai anuomet
Mokykloje mes mokslus krimtom…
Kaip jus ir mokytojus vėl norėtųs pamatyt,
Kaip šioje nuotraukoje, kur prieš dešimtmečius –
Visi jaunatviški išlikom…

Netikėtas birštonietės Olgos Žukaitės telefono skambutis ir sužinau, kad su manimi ir kitais klasės draugais po 55-erių metų nori susitikti mūsų bendraklasė ir jos pusseserė Zita Žukaitė, kuri su mumis III ir IV klasėse mokėsi tik dvejus metus, nuo 1967 iki 1968 metų. Vėl iš atminties iškilo vaikystės laikų prisiminimai, kai mes 1967 m. žiemą mokėmės „Žaliojoje“ Birštono mokykloje (už Savivaldybės į pušyno pusę, ją kažkada lankė ir mūsų tėvai) ir susigūžę su paltukais sėdėjome per pamokas klasėje, kuri buvo apšildoma senovine malkine krosnimi.

2022 m. lapkričio 13-oji. Iš kairės – Raimundas Kazlauskas, Romas Matažinskas, Virginija Žukauskaitė ir Zita Žukaitė.

Jau 1968-aisiais buvome perkelti į Birštono vidurinės mokyklos patalpas. Kaip tik 1968 m. gegužės 15 dienos data pažymėtoje nuotraukoje mes, ketvirtos klasės mokiniai, stovime stadione, mokyklos fone, kartu su mūsų nuoširdžia pirmąja auklėtoja gerb. Albina Marija Stambrauskaite – Jokimiene. Ji stovi antroje eilėje, centre, o priekyje jos – Zita Žukaitė. Iš kairės antra, pritūpusi, – Virginija Žukauskaitė, o dešinėje – kraštinis, aukščiausias iš klasės berniukų – Raimundas Kazlauskas. Susitarę – Virginija Žukauskaitė, atvažiavusi Zita Žukaitė ir aš – nutarėme aplankyti klasės draugą Raimundą Kazlauską. Prieš susitikimą vis mąsčiau, ar atpažinsiu buvusią klasiokę, kurią paskutinį kartą mačiau prieš 55-rius metus Birštone.
Susitikus teko pripažinti, kad tikriausiai, susitikę gatvėje, vienas pro kitą būtume praėję ir net nepagalvoję, kad kažkada likimas buvo suvedęs Birštone, juolab kartu mokėmės… Mūsų trijų laukė birštonietis Romas Matažinskas. Tad visi suskubome aplankyti Raimundą, o jis net susijaudino dėl netikėto mūsų vizito. Įsitaisėme jaukiame, poilsiui skirtame kambaryje ir… nors trumpam atitrūkome nuo realybės, pasinerdami į vaikystės laikus. Prisiminimus padėjo atgaivinti Zitos atsivežta 1968 m. nuotrauka, kurioje mes įsiamžinome su savo klasės auklėtoja. Raimundas, paklaustas, kuo norėjo tapti baigęs mokyklą, nes buvo vienas iš geriausių klasės mokinių – penketukininkas, patvirtino, kad jo svajonė buvo dirbti girininku, bet pakirto klastinga liga ir jis mokslų negalėjo tęsti…
Prisimenu mokyklos sporto stadioną ir fizinio lavinimo mokytoją gerb. Juozą Vyšniauską, kuriam neprilipo jokia pravardė, ir jo pasiūlymą apsilankyti 1974 m. Birštono olimpinėje bazėje, kur susitikau su Romu Matažinsku, kultivavusiu sunkiąją atletiką. Olimpinės bazės rūsyje buvo specialiai irkluotojams įrengta pakyla, kad jie galėtų kilnoti svorius. Turėdamas 17 metų ir sverdamas 56 kilogramus, be pasiruošimo, štangistų apsaugai naudojamo specialaus plataus diržo, pritūpiau ir iškėliau 120 kilogramų svorį. Jaunystė – kvailystė…

1968 metais.

Trumpai, tik šaltuoju periodu, treniravomės trise: pirmasis mano treneris Romas Matažinskas, Bernardas Kamarauskas ir aš. Vasarą susidraugavau su Modestu Bendinsku, kuris dirbo gelbėtoju ir kilnojo 32 kg svarstį. Treniruotis ji buvo per sunki, todėl aš iš namų atvilkau 24 kg svarstį, kurį man treniruotėms buvo nupirkęs tėvelis. Modestas 24 kg svarstį „patobulino“: išėmęs iš dugno kamštį, išpylė turinį, o vietoj jo priliejo švino. Tokiu būdu svarstis pasunkėjo iki 50 kg. Modestas, būdamas nuolatiniu Prienų rajono svarmens kilnojimo varžybų prizininku, demonstruodavo praeinantiems poilsiautojams savo fizinius sugebėjimus. Šie, matydami ant „giros“ užrašytą 24 kg svorį, juokdavosi iš jo, kad daugiau nesugeba pakelti.
Modestas ginčydavosi, kad vyrai ir to 24 kg svorio nepakels, nes yra fiziškai per silpni. Ginčas baigdavosi sukirtus rankomis… Nesitikėdami tokio sunkaus svarmens pašaipūnai virsdavo ant žemės… Kitas veiksmas su šia „24 kg gira“ buvo bandymas atsitūpus ją pakelti ir atsistoti, laikant svarmenį abiem rankomis už nugaros. Čia man pravertė Birštono olimpinėje bazėje kilnotos štangos įgūdžiai, nes mano 11 kartų pakelto „24 kg“ svarsčio rekordas taip ir liko „nesumuštas“… Bendraudamas su klasės draugais, Romą Matažinską pristačiau kaip pirmąjį savo trenerį ir bičiulį, su kuriuo susitikę iki šiol vis pasišnekame. Romas papasakojo, kad į Birštoną jis atvyko 1974 m., būdamas 26-erių, jau turėdamas solidų sportinį „kraitį“. Jau buvo įvykdęs du kandidato į sporto meistrus normatyvus – dviračių sporte ir sunkiojoje atletikoje.
Per 50 metų savo nepertraukiamos sportinės karjeros Romas pasiekė itin aukštą lygį, savo amžiaus svorio kategorijoje jis patenka į geriausių pasaulio sunkiaatlečių trejetuką, o jo 2004 m. Europos čempionate Lenkijoje pasiektas pasaulio rekordas svorio kategorijoje iki 77 kg (sportininkas svėrė vos 72,2 kg) nepagerintas iki šiol. Tuomet R.Matažinskas, turėdamas 60 metų, iškėlė 120,5 kg svorio štangą. Apsilankęs pas Romą namuose žiūrėjau jaudinantį vaizdo įrašą, kurį jis parsivežė iš 2005 m. Kanadoje, Edmontono mieste, vykusių Pasaulio žaidynių, kuriose sportininkas laimėjo aukso medalį. Varžybas apvainikavo nugalėtojų apdovanojimas, kuomet nuskambėjo Lietuvos himnas – jį gyvai sugiedojo kanadietis, profesionalus operos artistas, kuris taip pat dalyvavo šiose varžybose.
Baigiantis mūsų viešnagei pas abu bičiulius, jiems prižadėjome aplankyti, nepamiršti, juk mes visi jaukiame Birštono kampelyje esame susiję žmogiškaisiais ryšiais ir atsiminimais…
Birštonietis Jonas Raiskas