Ar Lietuva yra pajėgi susidoroti su iššūkiais, kylančiais valstybės saugumui?

(Ne)išnaudotos galimybės

Siekiant aptarti regione vyraujančias grėsmes saugumo srityje, kylančius iššūkius ir su jais plačiau supažindinti visuomenę, Lietuvos šaulių sąjunga jau ne vienerius metus organizuoja Nacionalinę saugumo konferenciją. Šiemet, lapkričio 15 d., vykusios konferencijos temą „Valstybės gynybos visuotinumas“ padiktavo Ukrainoje besitęsiantis karas, sukūręs nestabilumą ne tik Rusijos kaimynystėje, bet ir visoje Europoje.

Lietuvos krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus.

Kaip rašoma konferencijos informaciniame pranešime, gynybos visuotinumas – tai mažų valstybių saugumo garantas, todėl ypač svarbu suprasti dabartinį geopolitinį kontekstą, visuomenės gynybinio veikimo galimybes bei pasimokyti iš karo Ukrainoje patirties.
Nuo karo Ukrainoje pradžios iki šiol visuomenei kyla daug klausimų, todėl diskusijos „Dabartinio geopolitinio konteksto įtaka visuotinei valstybės gynybos koncepcijai“ metu gynybos ir saugumo ekspertai aiškinosi, ar Lietuva yra pajėgi susidoroti su iššūkiais, kylančiais valstybės saugumui dėl didėjančio Rusijos agresyvumo, ir kiek yra svarbus gynybos visuotinumas Lietuvai?
Anot Lietuvos krašto apsaugos viceministro, buvusio Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos Gynybos reikalų skyriaus patarėjo Žilvino Tomkaus, visuotinės gynybos samprata, besiremianti trimis pagrindiniais elementais: NATO gynyba ir atgrasymu, stipriomis Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis bei atsparia valstybe ir visuomene – visuomet buvo Lietuvos prioritetas.
Krašto apsaugos viceministro pastebėjimu, Rusija siekia, jog NATO būtų silpna ir susiskaldžiusi, o JAV nebūtų įsipareigojusi mūsų regiono saugumui ir gynybai, tačiau šiandieninė situacija yra visiškai priešinga – šiuo metu pasaulis mato išskirtinę Aljanso vienybę, o JAV ir toliau išlaiko savo įsipareigojimus Europai.
„Jeigu paimčiau Lietuvos ginkluotųjų pajėgų pavyzdį, šiandien mūsų karinis pajėgumas yra stipriausias per visą istoriją. Atnaujiname karinio personalo šaukimo skaičių ir tas skaičius išaugo dvigubai. Išaugo ir mūsų gynybai skiriamas biudžetas – nuo 0,8 proc. iki 2,5 proc. – ir dabar tai yra tik atspirties taškas. Turime ambiciją gynybos biudžetą didinti iki 3 proc. BVP. Tai mums leidžia daryti didelę pažangą, modernizuojant ir įsigyjant aukštų technologijų pajėgumų, kurių niekada anksčiau neturėjome: šiuolaikinė manevravimo artilerija, oro gynyba ir kt.“, – apie pasipriešinimą Rusijos norams, kad Lietuvos ginkluotosios pajėgos būtų silpnai finansuojamos ir aprūpinamos, kalbėjo Ž. Tomkus.

Švedijos ats. plk. Johan Rene.

Valstybės gynyboje ypač svarbus ir visuomenės atsparumas ir, nors Rusija deda daug pastangų, kad Lietuvos visuomenė nenorėtų ir būtų nepasirengusi kovoti, viceministro teigimu, Lietuvoje daroma viskas, kad visuomenė būtų pasirengusi, o Rusijai būtų pasiųsta aiški žinia: „Net nebandykite“. Anot eksperto, pasipriešinimas – tai lietuvių DNR dalis, o stiprinant visuomenės pasirengimą, Lietuva šiais metais pakeitė ir pilietinio pasirengimo koncepciją, kuri remiasi piliečių įgūdžiais ir gebėjimais, valia gintis ir atsparumu.
Kita vertus, krašto apsaugos viceministras pripažįsta, jog viena iš sričių, kur šiuo metu Lietuva susiduria su daugiausia iššūkių – tai hibridinės grėsmės. Kaip pastebėjo Ž. Tomkus, Lietuva yra įpratusi prie Rusijos vykdomų kibernetinių ir informacinių atakų, tačiau dabartinė energetinė ir ekonominė krizė, kritinės infrastruktūros apsauga – tai sritys, kuriose dar turime nemažai nuveikti.
„Neverta dėl Rusijos turėti iliuzijų. Praėjus 9 konflikto mėnesiams, po visų mums matomų praradimų ir spragų, ką mes matome Ukrainoje, Rusija ir toliau išlieka karine grėsme mūsų regionui ir nereikėtų jos nuvertinti. Rusija naudosis kiekviena galimybe. <…> Bet nereikėtų nuvertinti ir savęs – nei Lietuvos, nei tarptautinės bendruomenės. Jau daug kartų esame įrodę, kad Rusija klysta dėl daugelio dalykų“, – akcentavo Ž. Tomkus.
Paklaustas, kokie yra pagrindiniai namų darbai, kuriuos turėtų atlikti Lietuva dabartinėje situacijoje, Ž. Tomkus sako, jog, prisijungę prie NATO, didinome savo karinius pajėgumus, įtraukdami visuomenę į gynybos klausimus, todėl ir toliau turime išlikti susitelkę ir nuoseklūs.
Suomijos saugumo ir gynybos politikos bei karo ekspertas gen. mjr. (ats.) Pekka Toveri įsitikinęs, jog nesvarbu, kas vyks šiame kare, Rusija sieks už tai atkeršyti, ji ieškos sričių, kuriose turi daugiau stiprybių ir galimybių sukurti spragas Vakarų gynyboje.
„Turime prisiminti, jog ir iki Krymo aneksijos Putinas pradėjo hibridinį karą prieš Vakarus. Turėsime sugebėti atremti tokį karą. Taigi grėsmė niekur neišnyks, net karui Ukrainoje pasibaigus“, – sakė Suomijos saugumo ekspertas.

Suomijos saugumo ir gynybos politikos bei karo ekspertas Gen. Mjr. (ats.) Pekka Toveri.

Anot P. Toveri, vienas iš būdų užkardyti Rusijos keliamas grėsmes – tai Suomijos ir Švedijos prisijungimas prie NATO. „Tikiu, kad ateityje taip ir įvyks“, – teigė generolas. Pasak eksperto, tokiu atveju strateginė situacija Rusijai nebus tokia palanki, tačiau tokių problemų, kaip Kaliningradas, tikėtina, turėsime ir toliau. „Mes matome, kokios svarbios yra komunikacijos linijos, todėl Kaliningrado klausimas turi būti išspręstas“, – akcentavo svečias iš Suomijos.
Ir nors Suomija supranta NATO reikšmę regione, atgrasant agresorių, P. Toveri nuomone, reikia ne tik pasikliauti Aljanso pajėgomis, tačiau ir patiems dalyvauti savo šalies gynyboje, padedant Aljansui, ją stiprinti.
Anot P. Toveri, nereikia pamiršti ir Europos Sąjungos, nes tai yra stiprus pasaulinis veikėjas politikos ir ekonomikos srityse, galintis suteikti ir diplomatinę, ir ekonominę paramą. „Pažiūrėkime į Ukrainą šiandien… Ukraina nebūtų galėjusi atlaikyti šios kovos, jei nebūtų buvę NATO apmokymų ir ES ekonominės paramos. Mes turime užtikrinti, kad ES ir NATO ateityje ir toliau bendradarbiautų, siekiant užtikrinti visuotinį demokratiškumą.
Karinės operacijos projekte „Saugumas Europoje“ lyderio, savanoriškų Švedijos gynybos organizacijų dalyvio ats. plk. Johan Rene teigimu, esminė Rusijos problema yra ta, jog ji yra užvaldyta imperijos kūrimo strategijos. „Žemės, kuri istorijoje kurį laiką priklausė Rusijai, atsisakymas laikomas nuodėme prieš šventąją Rusiją,“ – į Rusijos federacijos prioritetus dėmesį atkreipia J. Rene.
Anot jo, dėl Rusijos nenoro pripažinti tarptautinį abipusį saugumą, mažų tautų, esančių Rusijos kaimynystėje, gyvenimas tampa išties nesaugus ir Lietuvai tai ypač aktualu, nes Rusijos – Kaliningrado prekybos logistikos ir tiekimo kelias eina tiesiai per Vilnių ir Kauną.
Kaip pastebi J. Rene, Lietuvos geostrateginės padėties negali pavydėti niekas: revanšizmas, svajonės apie imperiją, egocentriškas pasipūtimas ir branduolinis ginklas sudaro pavojingą mišinį mūsų aplinkoje.
Projekto „Saugumas Europoje“ lyderio įsitikinimu, Lietuvos saugumo politika turi būti paremta jos pačios visuomenės tvirtinimu ir pasirengimu ginti šalį, o tam reikia išanalizuoti savo ir priešininko silpnąsias vietas. J. Rene atkreipė dėmesį į tai, jog savas silpnybes reikia taisyti, o priešininkų išnaudoti.
Beje, svečio iš Švedijos pastebėjimu, atskirai Lietuvos ginkluotosios pajėgos nėra stiprios, o ypač svarbu, kad čia nėra oro pajėgų, todėl gynyba turi būti vykdoma kartu su kitais, o teritorinė ir civilinė gynyba turi būti parengta taip, kad būtų galima apsaugoti gyventojus, išlaikyti pasiryžimą priešintis ir palaikyti karines operacijas. „Iš ankstesnio vizito čia susidariau įspūdį, kad Lietuvoje šioje srityje (be puikaus noro priešintis) dar reikia nemažai nuveikti… Piliečiai ir visuomenė turi būti supažindinti su tuo, ką reiškia karas, kaip apsisaugoti, kaip organizuoti visuomenę, kokių imtis stiprinimo priemonių. <…>
Net ir civilinėje visuomenės dalyje turi būti sukurta karo organizacija, kuri remtųsi karo planavimo priemonėmis. Tai yra kertinis, pamatinis gynybos pajėgumų, skirtų visuotinei gynybai akmuo. <…> Agresijos pradžią, mąstą ir visapusiškumą visada nulems agresorius. Pradžioje gynėjas visada bus reaktyvus. Nuosavas civilinis ir karinis pasirengimas turi būti lankstus. Centrines sprendimų priėmimo funkcijas turi būti galima deleguoti ir kiekvienas pilietis turi žinoti, ką turi daryti karo metu, ypač netikėtų užpuolimų atveju“, – konferencijos metu apie Lietuvos gynybos situaciją kalbėjo ats. plk. J. Rene.
Eksperto teigimu, Rusijos režimo nepavyko įtikinti nenaudoti jėgos, kad pertvarkytų pasaulį pagal savo norus, todėl, atrodo, veikia tik atgrasymo priemonės. J. Rene pripažįsta, jog Švedija tikriausiai nėra pagrindinis agresijos taikinys, tačiau ji turi palaikyti savo sąjungininkus ir jiems padėti. Suomijai ir Švedijai prisijungus prie NATO, Šiaurės Europa taptų oro operacijų visuma, neatsižvelgiant į valstybių sienas, būtų sukurta ir jūrų operacijų visuma, skirta pranašumui Baltijos jūroje ir jos prieigose sukurti. Anot Švedijos saugumo ir gynybos eksperto, šis dominavimas jūros keliuose reikalingas tam, kad Baltijos jūra nebūtų naudojama, kaip piratų zona ar invazijos kelias.<…> Nuo Baltijos šalių iki šiaurės kepurės ir arkties būtų sukuriama antžeminė operatyvinė visuma, o pietinė Švedija, Norvegija ir Danija taptų ne tik užnugario aptarnavimo zona, bet ir antrąja gynybos linija.
„Būtina sąlyga, siekiant atsispirti branduoliniam šantažui, atgrasyti nuo išpuolių, apsaugoti visuomenę ir demokratiją, yra NATO. Turime išlaikyti pagrindinius savo šalių gynybos pajėgumus, kurie būtų pagrindas atgrasyti nuo pagrindinių ir hibridinių išpuolių, ir visapusiškai gintis, jei būsime užpulti, kad užkirstume kelią visuomenės žlugimui“, – apie agresijos užkardymo priemones Šiaurės Europoje kalbėjo Švedijos ats.plk. Johan Rene.
Rimantė Jančauskaitė