„Su Dievu ir Kalėdomis reikia gyventi ne tik per šventes, bet ir visus metus“

Vietoj įžangos…
Praėjusį penktadienį kalbėjomės su naujuoju Skriaudžių Šv. Lauryno parapijos klebonu Antanu Mickevičiumi. Klebonas pasidalino ketinimais uoliau burti parapijiečius, o tarp planuojamų ūkiškų darbų įvardino būtinybę bažnyčioje įrengti žaibosaugą. Lapkričio 20-osios, sekmadienio rytą, pasklido netikėta žinia, kad paryčiais sudegė Skriaudžių bažnyčios šventoriuje stovinti medinė varpinė. Į ją trenkė ne žaibas, varpinėje nebuvo ir elektros. Pagal paliktus pėdsakus įtariamas padegimas, kurį įvykdė piktavalis žmogus.
Ugniagesiai gelbėtojai gesinti gaisro į Skriaudžių kaime esančią Draugystės gatvę atvyko po 7 val. ryto. 7 metrų aukščio medinio karkaso varpinė gaisro metu nepataisomai sudegė, aplinkiniai pastatai ir žmonės nenukentėjo.
Tenka apgailestauti, kad naujojo klebono darbo parapijoje pradžia buvo paženklinta ugnimi. Tikėkimės, kad policija išsiaiškins visas šio įvykio aplinkybes.

„Su Dievu ir Kalėdomis reikia gyventi ne tik per šventes, bet ir visus metus“
Kunigai – laikini tikinčiųjų gyvenimo pakeleiviai. Tik spėjusiems įsikurti naujoje parapijoje, apsiprasti, pelnyti žmonių pagarbą, po kelerių metų rotacijos principu vėl tenka keltis į kitą vietovę, pažindintis iš naujo. Tai įprasta bažnyčios praktika. Tačiau „tas kiekvienas kartas, kai tenka atsisveikinti, sužeidžia širdį ne tik kunigui, bet ir prie jo prisirišusiems žmonėms,“ – neslepia šią vasarą su vyskupo palaiminimu iš Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos į Skriaudžių Šv. Lauryno ir Ąžuolų Būdos Šv. Antano Paduviečio parapijas perkeltas klebonas Antanas Mickevičius.

Klebonas Antanas Mickevičius.

Klebonas Antanas Mickevičius sako dar gyvenantis įsikūrimo naujoje vietoje ir tvarkymosi rūpesčiais. Jau turintis keletą patikimų pagalbininkų, kurie prireikus savanoriškai pasisiūlė į pagalbą, dalyvavęs keliuose seniūnijoje vykusiuose renginiuose. Visgi daugumos parapijiečių dar gerai nepažįstantis, todėl kiekvieną, kuris pravažiuoja keliu pro kleboniją, pasisveikina, jaučia jų susidomėjimą. Natūralu, kad kiekvienas naujas kunigas pradžioje yra tiriamas, lyginamas su ankstesniuoju.
Klebono Antano Mickevičiaus nuomone, pokyčiai tarnystėje yra į naudą – išmokstama nedaryti buvusių klaidų. Kita vertus, atsidūręs naujoje parapijoje kunigas gali savo pastangas nukreipti į „neartus dirvonus“ ir taip reikšmingai papildyti pirmtako veiklą. Jeigu ankstesnysis kunigas labiau koncentravosi į pamaldas ir dvasinio gyvenimo poreikius, tai jį pakeitusiajam gali tekti atsiraitoti rankoves ir pasidarbuoti prie bažnyčios ir parapijos namų remonto, finansavimo paieškos. Ir vienas, ir kitas kelias yra nelengvas…
Pasak klebono, turi praeiti šiek tiek laiko, kol perprasi, koks tos vietovės identitetas, istorinė patirtis ir tradicijos, kas rūpi jos žmonėms, kiek jie yra bendruomeniški, pasiruošę pagelbėti, jungtis į bendrą maldą, galiausiai – aukoti bažnyčiai save, savo laiką ir finansinę auką.
– Žinoma, reikia ir mano iniciatyvos, ruošiuosi nueiti pažiūrėti, kaip vietiniai šoka, kankliuoja, kokią bendruomeninę veiklą vykdo. Skriaudžių pagrindinėje mokykloje buvau labai šiltai priimtas, jau bendravome. Šis kraštas garsėja įdomia ir turtinga praeitimi, todėl manęs dar laukia nemažai atradimų, – viliasi klebonas.
Jo manymu, gyvenamoji vietovė daro poveikį žmonių nusiteikimui, pasaulėžiūrai. Juk ir Ąžuolų Būdos bažnyčia prieš 95 metus buvo pastatyta vietinių žmonių iniciatyva ir lėšomis, tik tuomet, kai maldos namai iškilo, jie kreipėsi į vyskupą, prašydami juos pašventinti. Panašiai, „iš apačios“ bažnyčia atsirado ir Braziukuose (Kauno r.), kur klebonui teko kunigauti. Taigi, kaip teigia kun. A. Mickevičius, „bažnyčia savaime nesikuria, prie to turi prisidėti ir parapijiečiai, nes tai jų bažnyčia. Kunigas išeis, o bažnyčia, prie jos pasodintas medis, pastatyta skulptūra, suremontuota tvora liks. Ką jie padaro, lieka ne dėl kunigo, o dėl bažnyčios ir jų pačių“.
– Tikiuosi, kad surasiu žmonių, kurie nori tarnauti Dievui ir gėriui su kunigu kartu. Kai kurių vietos gyventojų bendruomeninis pasišventimas mane įkvepia. Atsirado iš šio krašto kilusių žmonių, kurie pasisiūlė pamuzikuoti bažnyčioje. Iš geranoriškų paskatų dirba abiejų bažnyčių vargonininkės, savo skambiais balsais šlovina Viešpatį choristai. Vietos moterys puošia bažnyčią gėlėmis, palaiko joje švarą. Vieno vyro iniciatyva buvo paremontuota bažnyčios tvora. Kitas Skriaudžių parapijietis, bažnyčios kaimynas, sukviečia tikinčiuosius liturginei procesijai. Mane maloniai nustebino, kad tikintieji Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines po šventų Mišių atsiliepė į kvietimą dalyvauti procesijose į Skriaudžių ir Ąžuolų Būdos kapines. Pagal bažnyčios nuostatas, tokiu būdu, bendrystėje, kalbamos maldos, giedamos giesmės už mirusiuosius yra labai vertingos. Taip pagelbstima išėjusiesiems greičiau amžinąjį gyvenimą laimėti, pasijuntama bažnyčios dalimi, o dabartiniu požiūriu, priartina prie savanorystės. Tikiuosi, kad šią tradiciją tęsime ir kitais, ir dar kitais metais, – svarsto klebonas.
Jis teigia nemokantis gyventi be rūpesčių. Todėl pirmiausia Skriaudžiuose ėmėsi kurti jaukią aplinką ir pradėjo nuo kiemo tvarkymo darbų. Nors į talką atėjusius žmones galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, apleisti krūmai prie šarvojimo salės buvo iškasti, o šakos išvežtos.
Perkeltas į kitą kraštą klebonas nespėjo įgyvendinti rengiamų Šlienavos bažnyčios renovacijos planų, šiais darbais rūpinsis jį pakeitęs kunigas Rimas Pilypaitis. O A. Mickevičius, dėkodamas Kazlų Rūdos savivaldybei už skirtas lėšas, jau ieško, kur įsigyti lentų, vinių ir kitų statybinių prekių, bando susirasti darbininkų, kurie pavasarį galėtų atnaujinti Ąžuolų Būdos bažnyčios išorę.
Dar vienas klebono galvos skausmas – pasirūpinti visa galva virš miestelio iškilusios Skriaudžių bažnyčios žaibosauga, tuomet ir miestelio gyventojai galėtų nesibaiminti pragaištingos gamtos stichijos. Bažnyčios prieigose būtina įrengti pandusą, kad garbaus amžiaus, turintieji judėjimo problemų tikintieji be kliūčių patektų į pamaldas.
Antanas Mickevičius kunigauja nuo 1991 metų ir, kaip tvirtina, daugiau nei per 30 metų sutiko daug gerų žmonių.

Laisvalaikio akimirka – su augintiniu gamtoje.

– Baigus kunigų seminariją ir gavus paskyrimą į Šakių parapiją, klebonas kun. Antanas Liubšys priėmė šiltai, pasikvietė arbatos ir pasakė: esi suaugęs žmogus, prisimink, kas esi ir žinok savo vietą, o parapija – tavo. Ten gavau gerus tarnystės Dievui ir žmonėms pagrindus, – iki šiol jais vadovaujasi kunigas A. Mickevičius.
Kunigas pasakoja ir juokingą istoriją apie tai, kaip sužinojo apie paskyrimą: „Man einant laikyti baigiamąjį moralinės teologijos egzaminą, dėstytojas paklausė, ar žinau, kur esu paskirtas. Atsakiau, kad ne. Liepia traukti bilietą. Ištraukiu, o jis sako: ruoškis, tau bus „šakiai“. Tai ir susimąsčiau, ar reikia dar ruoštis, jei jau bus taip blogai. Tuomet nesusigaudžiau, kad esu į Šakius paskirtas…“
Su Šakių kraštu, tikėjimo ir pasauliečiais žmonėmis susiję šviesūs klebono prisiminimai. Antrąsyk į Šakių kraštą, Paluobių miestelio bažnyčią, jis buvo paskirtas po tarnystės Lazdijuose.
– Parapija buvo nedidelė, vos 700 gyventojų. Bet man, jaunam, buvo svarbu tai, kad čia turėjau galimybių „išskleisti sparnus“. Priedo gavau pasidarbuoti geografine prasme labai vienas nuo kito nutolusiuose „taškuose“: Braziukų parapijoje – už 19 km, Šakių ligoninėje – už 26 km į kitą pusę. Taip pat važinėjau į Lekėčių mokyklą, kurioje mokiau vaikus tikybos. Puikus Šakių gydytojas psichiatras Audrius Starkauskas mane prikalbino savanoriauti ir teikti psichologinę pagalbą telefonu. Dabar, kai žvelgi į praeitį, atrodo neįmanoma suspėti, bet tuomet nestokojau entuziazmo, – prisimena klebonas.
Anot kun. A. Mickevičiaus, paskambinusieji pagal pagalbos telefonu linijos veiklos taisykles negalėjo žinoti, kad kalbasi su kunigu.
– Ieškantiems ramybės, sutarimo su savimi ir kitais, patardavau užsidegti žvakę ir jos šviesoje pamąstyti, praktikuoti tikėjimą, nueiti į bažnyčią. Šioje savanorystėje džiugino tai, kad sulaukdavau grįžtamojo ryšio: buvo žmonių, kurie paskambindavo papasakoti, kaip sekėsi. O vienas vyriškis, mano patartas, sau artimesnėje gyvenamojoje aplinkoje susirado kunigą, kuris jį paskatino žengti blaivybės keliu. Taigi kiekvienas turime ieškoti sau autoriteto… – pastebi klebonas, mintimis nuklysdamas į savo vaikystę ir paauglystę.
Jam, dar besimokančiam Kybartų mokykloje, didžiausią įtaką padarė klebonas, kunigas Sigitas Tamkevičius, kuris sovietmečiu kviesdavosi jaunimą patarnauti šv. Mišiose, giedoti bažnyčios chore, dalyvauti procesijose – berniukų ir mergaičių susirinkdavo per šimtą.
– Mačiau kunigą, kuris galėjo dėl Bažnyčios ir tikėjimo pasiaukoti, net sėsti į kalėjimą. Jam rūpėjo priartinti jaunimą prie tikėjimo. Klebonas rasdavo prieigą prie šeimų ir pavienių žmonių, kurie kentėjo nuo buldozerinio ateizmo. Ir mums, paaugliams, patarnaujantiems Mišiose, giedantiems bažnyčios chore ar dalyvaujantiems adoracijose, suorganizuodavo susitikimus su žmonėmis, nukentėjusiais nuo sovietų valdžios represijų – disidentais, tremtiniais, buvusiais partizanais. Važiuodavom į Tytuvėnus, po šventų Mišių dainuodami arba giedodami procesijoje eidavome į Šiluvą. Klebono kun. S.Tamkevičiaus iniciatyva Kybartuose prigijo tradicija lapkričio 1-ąją, po vakarinių pamaldų, visiems kartu procesijoje eiti į kapines melstis už mirusiuosius. Aktyvių kunigų ir vienuolių aplinkoje veikė ir telkė jaunimą veikli organizacija „Eucharistijos bičiuliai“. Tais laikais šios organizacijos veikla traukdavo KGB dėmesį. Ne vienas aktyvesnis dalyvis patirdavome tardymus, apklausas arba bandymus užverbuoti. Suvokėme didelį pavojų – jei įbaugins ir sutiksi bendradarbiauti, visam gyvenimui liksi „judas“, draugų skundikas. Su malda ir buvimu šioje patikimoje aplinkoje gavom svarbią gyvenimo pamoką, – pasakoja kun. A.Mickevičius, kuriam, matant tikro kunigo – Sigito Tamkevičiaus – pavyzdį, ieškoti pašaukimo nereikėjo, nors jis gimė šeimoje, kuri nebuvo uoli praktikuoti tikėjimą.
Tiesa, toks jaunimo įsitraukimas turėjo pasekmių: buvo mažinami pažymiai, elgesio balai, į mokyklą kviečiami tėvai, keletas asmenų už tai, kad bandė apginti savo pažiūras, buvo nuteisti kalėti.
– Tokia neteisybė, mokykloje per prievartą brukamas ateizmas, menkinama ir varžoma tikėjimo laisvė paskatino priešpriešą sovietinei santvarkai. O bažnyčioje mačiau pagarbą, teisingumą, meilę Tėvynei, pasiaukojimą dėl jos. Jautėme moralinį paskatinimą prisidėti prie lietuvybės ir tikėjimo puoselėjimo, o ne griovimo, – teigia klebonas A. Mickevičius, vienas iš pirmųjų Kybartuose pasirinkęs dvasininko kelią. Jis tvirtina, kad būtent iš kun. S. Tamkevičiaus išmoko nelaikyti širdy nuoskaudų, atleisti tiems, kurie tuo laikmečiu per uoliai vykdė savo „pareigas“.
Šiuo metu klebonui A. Mickevičiui rūpi, kaip į bažnyčią pritraukti daugiau jaunimo, savanorių, kad Dievo namai taptų ir jų namais.
– Neretas atvejis, kai vaikai, ruošdamiesi Pirmajai Komunijai, į bažnyčią atsiveda savo tėvus. Per vaikų krikštynas tėvai įteisina savo santuokas. Manau, kad reikia nuo mažens vaikams aiškinti, kas yra Bažnyčia, kodėl svarbus tikėjimas, nes gyva praktika atsako beveik į visus klausimus, – įsitikinęs kun. A. Mickevičius.
Jo teigimu, daugelis žmonių šiandien viską vertina iš materialiosios pusės. Anot jo, „pasaulio vaikams“ taip yra parankiau gyventi, nors ir supranta, kad nieko nenusineš su savimi. Visgi jų elgesys yra taisyklės ateinančioms kartoms.
– Mūsų tikėjimo praktika – mūsų gyvenimas. Geriausia mokykla yra asmeninis pavyzdys. Kai mūsų auklėtoja turėjo kažkur išvažiuoti, tikėjomės, kad nebus pamokos, bet atėjo kitas mokytojas, kuris visą pamoką kalbėjo ir argumentais pagrindė rūkymo žalą. Patikėjom, tačiau, kai eidami namo pamatėm tą patį mokytoją rūkantį, jo pamokymai nuėjo perniek. Tas pats ir su tikėjimu: jeigu jį skleisim, bet juo nesivadovausim, nesavanoriausim bažnyčioje, neįnešim į ją savo indėlio – nesukursim bažnyčios, – argumentuoja klebonas.
Liko vos kelios dienos iki Advento pradžios. Jau dabar aptarinėjama, kiek tūkstančių kainuos miestų eglių papuošimai, planuojami Kalėdų pobūviai, kelionės į šiltus kraštus, dairomasi dovanų. Praėjus pirmajam sukrėtimui nuo karo Ukrainoje pradžios, žmonės vėl sugrįžo prie savo įpročių. Klebonas parsivežė į savo parapijas „Caritas“ inicijuotos akcijos „Gerumas mus vienija“ žvakelių, tačiau ar prieškalėdiniu laikotarpiu visuomenės daliai, kuri turi galimybių padėti vargstantiesiems, rūpės aukoti, skirti laiko karitietiškai veiklai?
– Dvasine prasme Adventas – tai grįžimas mintimis į praėjusius metus, jų apmąstymo laikas. Įvertini, kaip juos nugyvenai, užsibrėži ateities tikslus. Visgi tai turi būti nevienkartinis dalykas. Siekis gyventi su Kalėdomis turi tęstis visus metus. Jeigu Dievas pas mus atėjo, tai gyvenkime su juo kasdien. Gyvenkime su kalėdaičio skoniu burnoje, juk maldoje prašydami duoti „kasdienės duonos mums šiandien“, turime mintyse ne ruginę ar penkių grūdų duoną. Turime omenyje sėkmingą gyvenimą, gerą sveikatą, ramybę, paguodą, gailestingumą. Linkėčiau, kad paplotėlio valgymas būtų ir prisilietimas kiekvieną dieną prie to, ką Dievas duoda – amžinųjų vertybių ir tikėjimo malonių, – linki Skriaudžių Šv. Lauryno ir Ąžuolų Būdos Šv. Antano Paduviečio parapijų klebonas Antanas Mickevičius.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.