Ko reikia, kad pilietinis ugdymas Lietuvos mokyklose būtų efektyvus?

(Ne)išnaudotos galimybės

Dar pandemijos metu, 2021 metų pabaigoje, Jaunimo reikalų departamento užsakymu atlikti Lietuvos jaunimo įsitraukimo į pilietines veiklas tyrimų rezultatai parodė, jog daugiau nei pusė Lietuvos jaunimo nedalyvauja jokiose pilietinėse veiklose. Netrukus po tyrimo rezultatų pristatymų jaunuolių pilietinę savimonę sukrėtė Ukrainoje prasidėjęs karas. Kaip jis pakeitė jaunų žmonių požiūrį į pilietiškumą ir ką dar turėtume padaryti, kad pilietinis ugdymas Lietuvos mokyklose būtų efektyvus – apie tai kalbamės su VDU „Sokratus“ licėjaus direktoriumi, istorijos mokytoju Mindaugu Nefu.

VDU licėjaus „Sokratus“ direktorius, istorijos mokytojas Mindaugas Nefas.

– Gerbiamas Mindaugai, pradėkime nuo to, kuo apskritai yra svarbios pilietinio ugdymo pamokos mokykloje? Juk demokratines vertybes ir pilietinę savimonę ugdome ir istorijos pamokose: galbūt jų ir užtektų?
– Iš esmės svarbu, kad ugdymo įstaigose pilietiškumas apskritai būtų vykdomas. Pilietiškumo pagrindų pamokos, kurios atsiranda tik 9–10 klasėje, yra viena iš tų priemonių, kuriomis siekiama, kad pilietiškumas ir pilietinės galios suvokimas atsirastų jaunų žmonių gyvenimo sampratoje. Iš dalies ši priemonė savo tikslą pasiekė, bet tai nereiškia, kad pabaigus šį kursą, pilietiškumo ugdyti jau nebereikia…
Tai yra nesibaigiantis procesas, kuris turėtų prasidėti jau nuo mažų dienų. Idealiausias modelis būtų pilietinę savimonę ugdyti ne atskiroje pamokoje, bet viso ugdymo proceso metu. To link iš dalies ir einama. Dabar, atnaujinant bendrojo ugdymo turinį, viena iš kompetencijų, kuriomis turi būti grindžiamas visų dalykų dėstymas – pilietiškumo kompetencija, bet kol kas yra išlaikomas ir atskiras dalykas 9–10 klasėse.
– Užsiminėte apie atnaujintas ugdymo programas. Kas naujo jose yra numatyta?
– Jeigu pažiūrėtume konkrečiai į pilietiškumo ugdymo programą, tai atsiranda daugiau konkretumo. Kita vertus, daugiau galimybių mokytojams atsižvelgti į individualius mokinių poreikius, kalbant apie pilietiškumą, kad mokinys suprastų, koks yra jo santykis su valstybe ir kaip jis tai galėtų stiprinti. Jei pasižiūrėtume į visas bendrąsias programas, jose, kaip ir minėjau, atsiranda pilietiškumo kompetencija. Mano nuomone, tai yra geras žingsnis, nes matematikos mokytojas gali būti pilietiškas lygiai taip pat, kaip istorijos. Per matematikos pamokas mes taip pat turime gerbti savo valstybę, nes visų mūsų bendras reikalas yra tai, kad valstybė ir visuomenė būtų stipresnė, kad mūsų piliečiai, kaip įmanoma, labiau suvoktų šituos dalykus, nes pilietinė visuomenė savęs nesuskirsto į atskirus stalčiukus, Kitaip sakant, bendrojo ugdymo programose siekiama išplėsti pilietiškumo ugdymo diapazoną.
– Pavasarį švietimo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė pranešė apie laukiančias pilietinio ugdymo permainas. Viena iš jų – nuo 2023 m. dalyvavimas savanoriškose veiklose, organizacijose vyresnių klasių moksleiviams taps privalomas. Kaip suderinti tą privalomumo ir savanoriškumo aspektą? Ar prievolė tikrai tas kelias, kuriuo turėtume eiti?
– Jeigu privaloma, tai nėra savanoriška. Nuo to kentėtų ir visuomeninės organizacijos, į kurias ateitų žmonės ne iš noro padėti, bet todėl, kad tai privaloma. Tačiau mes turime skatinti vaikus dalyvauti savanoriškoje veikloje. Galima netgi svarstyti modelį, jog, jeigu jaunas žmogus ne vienerius metus dalyvauja visuomeninėje veikloje, pridėtume kažkokią balo dalį, stojant į aukštąją mokyklą. Ir dabar iš dalies yra taikoma tokia praktika, pavyzdžiui, jaunieji šauliai gauna papildomų balų, stodami į Karo akademiją. Panašias paskatinimo galimybes reikėtų svarstyti plačiau, o prievarta tikrai nieko nepasieksime.
– Dar viena naujovė – Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas 5–10 klasių moksleiviams. Jų metu numatoma mokyti jaunuolius išgyvenimo lauko sąlygomis ir kitų bendrosios saugos dalykų. Ar tai pakeis pilietiškumo pamokas, o galbūt tai – žingsnis atgal į sovietinį laikotarpį, kai tokias pamokas turėjome?
– Pačiai idėjai pritariu, tačiau natūralu, kad turinys turi keistis nuo to, kas buvo sovietiniais metais. Nors pati idėja buvo pasiūlyta, prasidėjus aktyviajai Rusijos karo prieš Ukrainą fazei, neturime būti trumpalaikiai. Mes turime kalbėti bendrai, kas yra šalies gynyba, nacionalinis saugumas, į gynybos klausimus žiūrėti šiek tiek plačiau.
Modeliai gali būti įvairūs. Tai gali pakeisti pilietiškumo pagrindų dalyką, bet gali būti ir pastiprinantis ar papildomas dalykas, kurį moksleiviai galėtų rinktis 11–12 klasėse. Reaguojant į aštrią situaciją, manau, kad tai neblogas dalykas, nes prasidėjus karui visuomenė kėlė labai daug klausimų, ką reikėtų daryti, jei jis prasidėtų čia, tad civilinės saugos įgūdžiai gyvenime tikrai gali praversti.
– Jūs taip pat esate mokytojas: kaip vertinate dabartinę Pilietinio ugdymo programą?
– Manau, kad dažnai mokytojai, kuriems nesiseka dirbti su vaikais, prisidengia programa. Dabar galiojanti ar nauja programa pati savaime nedirba. Tai ne robotas ar išmanusis telefonas. Tarp programos ir mokinių turi būti tarpininkas ir tai yra mokytojas. Yra daugybė galimybių oficialiai koreguoti mokymo procesą, įdedant savo turinio. Jeigu to daryti nenori, tai programa pasiteisinti labai „faina“. Tada sakome: „Programa yra bloga, todėl mokiniai yra nepilietiški“. Man programa niekada nebuvo kliūtis ar pagalbininkas dirbti su jaunais žmonėmis.
– Ukrainoje prasidėjęs karas pakeitė turbūt visų mūsų požiūrį į pilietiškumo svarbą. Kaip tas požiūris keitėsi tarp jaunimo? Galbūt patys mokiniai į pilietiškumo pamokas pradėjo žiūrėti rimčiau?
– Trumpalaikėje perspektyvoje tas požiūris tikrai buvo pasikeitęs, kaip, beje, ir didžiojoje daugumoje visuomenės. Mokinius tie įvykiai taip pat sukrėtė. Vasario 24 dieną ir pirmą mėnesį po šios dienos moksleiviai ypač aktyviai sekė įvykius, domėjosi tuo klausimu, įsitraukė į įvairias akcijas. Vėliau atėjo susigyvenimo laikotarpis, kad karas vyksta, tačiau ne pas mus ir susidomėjimas kiek nuslūgo. Šiandien esame tokioje situacijoje, kad jaunuoliai supranta, jog karas tebevyksta, tačiau mūsų sienų jis neperžengė. Natūralu, jog tie vertybiniai dalykai suaktyvėja tada, kai iškyla jiems pavojus, ir sumažėja tuomet, kai ateina susigyvenimo momentas.
– Ar pilietinio ugdymo pamokos apskritai nėra nuvertinamos pačių moksleivių, kaip neretu atveju būna su menų dalykais ar fiziniu lavinimu?
– Priklauso nuo to, kas ir kaip tą ugdymą organizuoja. Jeigu mokytojas į tai nekreipia dėmesio, tai tikrai nekreips ir mokiniai. Jeigu mokytojas rimtai žiūri į savo dalyką, atsakingai tam ruošiasi, visa tai vaikams persiduoda. Mokykloje retai būna, kad visi 100 proc. darytų tai, ką tu nori, ir galvotų taip, kaip tu nori, bet didesnė dalis tai perima.
– Pilietiškumo pagrindų pamokos prasideda 9–10 klasėje: ar tai nėra per vėlu?
– Žinoma, kad per vėlu. Pilietiškumo ugdymą pradėti turėtų tėvai tuomet, kai vaikas sulaukia 2 metų amžiaus. Vėliau tą turėtų daryti darželis, mokykla. Beje, ir darželiuose, ir pradinėse klasėse tai yra daroma: minimos valstybinės šventės, piešiamos vėliavos, Gedimino pilis ir pan. Tik kai vaikai pereina į 5 klasę, tuo, tas kažkaip užmirštama ir pilietinis ugdymas perkeliamas į 9 klasę, motyvuojant, kad tokio amžiaus vaikai yra brandesni. Bet aš tam nepritariu, nes, mano nuomone, visai nesvarbu, kokio amžiaus yra pilietis, mes turime galvoti apie priemones, orientuotas į skirtingo amžiaus, statuso žmonių ugdymą, kad jie būtų pilietiškesni ir save suvoktų, kaip galingą pilietinę jėgą.
– Viename interviu minėjote, kad jūsų pamokose moksleiviai giedodavo Lietuvos himną, tačiau vėliau šios idėjos atsisakėte: kodėl?
–Tai buvo labai seniai, bet atsisakiau to dėl to privalomumo aspekto. Tuomet galvojau, kad jeigu liepsiu mokiniams giedoti himną, jie labiau mylės Tėvynę. Tačiau pastebėjau, kad tai tampa tiesiog atidirbimo procesu, todėl nutraukiau šitą reikalą. Kita vertus, vykstant valstybinių švenčių minėjimo renginiams, atkreipiau dėmesį į tai, jog didžioji dalis moksleivių gerokai skambiau traukdavo himno žodžius. Pamačiau, kad savanoršikumas ne per prievartą yra įmušamas, o per pasirinkimo galimybę.
– Į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį? Pasidalinkite gerąja patirtimi, kaip Jūsų vadovaujamoje mokykloje vyksta jaunųjų piliečių ugdymas.
–Vertėtų paminėti, kad mokyklose yra socialinės veiklos valandos. Apie 10 valandų per metus mokinys turi atlikti tam tikrų darbų. Dažnai mokyklos į tai žiūri atmestinai, pro pirštus, maždaug: „Ai, užrašykim“, bet, iš tiesų, jeigu vaikas tų valandų nesurenka, tu neturi teisės jo perkelti į aukštesnę klasę. Mes mokykloje labai rimtai žiūrime į šitas pamokas. Siūlome vaikams konkrečias veiklas, kur jie galėtų įsitraukti. Tėveliams teikiame grįžtamąjį ryšį, kaip sekasi vaikams ir šitą dalyką pildyti. Žinoma, tai šiek tiek yra privalomumo dalykas, nes mokykloje jo neišvengsi, bet, kita vertus, vaikai gauna savirealizacijos galimybes. Jie pamato, kad buvo „faina“ kur nors padėti ar prisiimti atsakomybę organizuojant mokyklos renginius.
– Jūsų nuomone, ko reikia, kad pilietinis ugdymas Lietuvos mokyklose būtų efektyvus ir himno giedojimas nebūtų, kaip sakote, per prievartą?
– Visų pirma, reikia, kad tėvai būtų pilietiški ir matytų tame prasmę. Reikia, kad mokytojai būtų pilietiški, kad jiems rūpėtų valstybė ir jie norėtų ją stiprinti. Jeigu visa visuomenė (ir mokytojai, ir tėveliai) bendraus, bendradarbiaus šitame kelyje, tai duos rezultatų. Jeigu kažkuri pusė „šlubuos“, tai bus gerokai sudėtingiau tai padaryti. Jeigu mes būsime pilietiški, tai ir mokiniai tokie bus.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Esu saugus, kai žinau.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.