„Audrius nepamirštamas. Jis gyvas“

Tą vakarą Birštono kultūros centre surengtas vieno telentingiausio Lietuvos kino operatoriaus birštoniečio Audriaus Kemežio (1973–2018) jaunystėje sukurtų darbų fotoparodos atidarymas ir kino režisierės Giedrės Beinoriūtės knygos „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“ pristatymas sutraukė didelį būrį birš-toniečių. Atvyko ir gausus būrys Audriaus artimųjų, bičiulių, bendražygių, mokinių…
– Kažkas yra pasakęs „žmogus gyvas tol, kol gyvieji jį prisimena“. Aš Audrių visada atsimenu. Matau, prisimenate ir jūs, – šiais žodžiais vakarą pradėjęs parodos sudarytojas Povilas Veteris netrukus žodį perdavė knygos apie A. Kemežį autorei G. Beinoriūtei. Nes, anot Veterio, jei ne ji, nebūtų nei parodos, nei šio vakaro…

Audrius Kemežys.

Vakaro būta išskirtinio. Išskirtinis buvo ir Audrius. Jis pelnė keturis „Sidabrinės gervės“, du Kinematografininkų sąjungos apdovanojimus, Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolo“ nominaciją, kelis tarptautinius prizus. A. Kemežio kūryba po mirties įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija. Tai – vienintelis birštonietis, pelnęs tokį garbingą apdovanojimą. Renginio vedėjos, kino kritikės ir knygos apie A. Kemežį turinio redaktorės Rasos Paukštytės paraginti vakaro metu atsiminimais dalinosi draugai, kolegos, bendražygiai, mokiniai. Keletas nuotrupų:

G. Beinoriūtė:
– Esu kino režisierė, kartu mokėmės su Audriumi, kūrėme filmus, buvome artimi bičiuliai.

Nuotrauka atminčiai su A. Kemežio šeima, artimaisiais, bičiuliais ir bendražygiais.

Audrius mirė, kai baiginėjau pilnametražį filmą „Kvėpavimas į marmurą“. Jo mirtis buvo siaubas, didžiulė netektis, košmaras, labai sunku su tuo susitaikyti… Menu, kai paskutinio pokalbio metu Audrius pasakė, kad jam labai nepatinka Kinematografijos sąjungos nekrologai… Mes tada „chi-chi-cha-cha“ pasijuokėme, kad „dar nerašysime jam nekrologo“.
Kai Audrius išėjo… „Kino“ žurnalas paprašė parašyti tekstą „In Memoriam“. Nesutikti negalėjau. Parašiau kažkaip tą tekstą. Paskui per gedulingus pietus susirinkę bičiuliai vienas per kitą pasakojo įvairias istorijas apie Audrių, kuriose buvo daug humoro, sveikos ironijos. Aš laksčiau nuo vieno būrelio prie kito, kad viską išgirsčiau, atsiminčiau. Kilo mintis jas ir užrašyti. Pradėjusi keliauti, užrašinėti ir bendrauti su prisiminimais

R. Paukštytė, G. Beinoriūtė, P. Veteris.

besidalinančiais žmonėmis supratau, kad tai ne tik atsiminimai apie Audrių, juokingos istorijos, bet ir mūsų kartos kino istorija, žmonių gyvenimo istorijos, istorijos apie aistrą, sąžiningumą, padorumą.Tai tokia knygos atsiradimo istorija.

P. Veteris, Birštono kultūros centro fotostudijos „Varpas“ vadovas:
– Audrius jau buvo studentas, kai atnešė paką nuotraukų ir pasakė: „Man jos trukdo filmavimui, gali išmest“. „Ačiū“, sakau, „nemesiu“. Manau, tuo momentu Audriui buvo kūrybinis lūžis tarp fotografijos ir kinematografijos. Vėliau jo filmuoti kadrai rodo, kad tai, ką jis susirinko paauglystėje, atsispindi filmuose. Parodoje per 60 Audriaus nuotraukų, sukurtų lankant Birštono fotografijos būrelį, studijuojant Vilniuje. Jis buvo ypatingas, daugiau tylėjo nei kalbėjo, tyliai darė gražius darbus ir visus stebino. Kai įstojo į akademiją, susitikdavome,

Prie A. Kemežio nuotraukų A. Stonys.

apkalbėdavome dėstytojus, filmus, režisierius. Bendravome ir toliau. Mes buvome tarsi šeimos nariai, pakankamai atviri. Ačiū Giedrei, kuri skatino, įkvėpė surengti šią parodą. Už pagalbą dėkoju ir savo kolegoms Giedriui, Linui, kurie nuotraukas padėjo pakabinti.

Audrius Stonys, dokumentinių kino filmų, „Moteris ir ledynai“, „Kenotafas“, „Raminas“, „Avinėlio vartai“, „Varpas“ bei daugelio kitų režisierius:
– Buvau pavargęs, nuo operatorių, nes jie – visokie…Ir tada pasakiau, kad man nereikia operatoriaus, man reikia asistento. Turėjau įžūlumo pasikviesti Audrių, kuris jau buvo nufilmavęs ne vieną filmą. Ne filmuoti, o tik užtaisyti juostą, nustatyti šviesą. Mano nuostabai sutiko ir pasakė „gerai“.

Prisiminimais dalinasi A. Matelis.

Taip ir dirbom kurį laiką – jis tik užtaiso juostą, o aš filmuoju. Matau, kad kreivai žiūri, kai darau. Tuomet sakau, parodyk. Jis patarė šiek tiek nuleist kamerą, daryt taip, kitaip… Pamačiau, kad viskas gavosi daug geriau… Trylika metų kartu dirbome.Tai buvo intensyvus kūrybinis laikotarpis. Visko buvo: daug filmų, istorijų, išgyvenimų. Keisčiausia, kad mes valandų valandas nesikalbėdavome, bet buvo ryšys, vienas kitą suprasdavome be žodžių. Audrius iš bet ko ir bet kaip darė kūrybinius stebuklus, kurie stebina iki šiol. Tai – kažkas magiško. Jis tapo tarsi lyginamuoju matu. Didžiausias komplimentas išgirsti „jis toks geras, kaip Kemežys“. Yra nemažai talentingų operatorių, bet jie išeina ir užsimiršta. Audrius nepamirštamas, jis gyvas. Ne tik dėl savo talento, bet ir pajautos, jautrumo, žmogiškumo. Jam išėjus neišsivaizdavau, kad bus tokia didelė krizė, tuštuma, reiks mokytis iš naujo atrasti santykius. Vis pagalvoju, kaip būtų daręs Audrius, kokį rakursą būtų pasirinkęs… Jau ir metų praėjo, bet jis yra labai arti…

Arūnas Matelis, daugelio garsių dokumentinių filmų režisierius. Bene daugiausia laurų pelnė juostos „Prieš parskrendant į žemę“, „Nuostabieji Lūzeriai. Kita planeta“:
– Smagu, kad jūsų tiek daug. Audrius tas menininkas, kuris nusipelnė, kad būtų pilnos salės. Neatsimenu, kaip tai įvyko, bet supratau, kad jis ne tik talentingas, bet ir labai geras žmogus, į kurį daug kas lygiuojasi. Nežinau, ar būtų filmas „Prieš parskrendant į žemę“, jei

Prie knygų su G. Beinoriūtės autografu rikiavosi eilutė.

ne Audrius. Tai pasakojimas apie leukemija sergančius vaikus. Atėjus į ligoninę, Audriui pasakiau, kad gal ir nebus to filmo, jei nepavyks užmegzti ryšio, to žmogiško santykio, be kurio toks filmas neįmanomas. Vargu, ar būtų atsiradęs kitas operatorius, kuris du mėnesius vaikščiotų į ligoninę nieko nefilmuodamas. Audrius ėjo, ir tas ryšys užsimezgė. Tai supratau, kai kartą viena motina jo paprašė pabūti su vaiku ir išėjo pasiimti pensijos. Audrius jau buvo tapęs savas ligoninėje, juo tikėjo, pasitikėjo. Galėjome pradėti dirbti.
Filmas tai ne tik mygtuko nuspaudimas, kompozicijos padarymas. Svarbu pajaust, būti dalimi to, ką darai. Audrius tą jautė ir darė. Jis išgelbėjo ir filmą apie dviratininkus „Nuostabieji Lūzeriai. Kita planeta“. Turėjome labai mažai laiko ir darbas sunkiai sekėsi. Audrius sakė nieko neišmanąs apie dviračius, bet reikėjo, kad jis būtų, nes kai būna, kažkas įvyksta nepaprasta. Paprašiau atvykti su kranu. Atvyko. Aš žinojau, ko noriu, bet nežinojau, kaip tai nufilmuoti. Audrius sugebėjo išgirsti mane ir visi jo nufilmuoti kadrai įėjo į tą filmą. Ypatingas paskutinis nuo kalno filmuotas kadras. Reikėjo leidimo į kalnus, iš žiniasklaidos atstovų nieko neįleido. Audrius kažkaip nusigavo ten, kur reikia, ir padarė tą kadrą. Jis buvo puikus.

Prisiminimais apie Audrių dalinosi ir kolegė, bičiulė Agnė Marcinkevičiūtė, jau spėjusi išgarsėti savo sukurtais filmais bei Audriaus mokiniai Mindaugas Survila, Eitvydas Doškus ir Kostas Radlinskas.

Buvusi auklėtoja Nijolė Juozaitienė Audriaus sūnums padovanojo jo mokyklos laikų nuotrauką.

– Su Audriumi mokymas vyko bendraujant. Stebėjau jį ir stebėjausi, koks jis yra atsidavęs savo darbui. Aukštai kalnuose filmuojant „Moterį ir ledynus“ buvo žiauriai sunku. Keturių kilometrų aukštyje trūksta oro, aš vos paeinu, o jis „gaudo“ kadrus – tai bėgte ant kalniuko, tai saulei leidžiantis… Paskui bumbt ant nugaros ir guli. Jis irgi žmogus, pavargsta, bet eina, negali, bet gali. Ir dabar, kai būna sunku, šalta, kai negaliu, prisimenu Kemežį ir sakau „galiu“, – pasakojo Mindaugas.
…Yra nuostabi knyga apie Audrių, puiki paroda, kuri veiks iki gruodžio 5 dienos, bet kaip pamatyti jo filmuotus filmus?
– Labai paprastai. Tik užsakykite ir atvešime, – sakė A. Stonys.
Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis užsakyti pažadėjo!
Onutė Valkauskienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.