Savanorystėje atrado savo profesinį kelią

Renkuosi savanorystę

2019 metais atlikti Lietuvos gyventojų požiūrio ir turimos savanoriškos patirties tyrimai atskleidė, jog savanorystė ypač populiari jaunesnėse amžiaus grupėse, o šia veikla dažniausiai niekada neužsiėmė vyresnio amžiaus bei žemesnio išsilavinimo asmenys. Tyrimo metu paaiškėjo, jog dauguma apklaustųjų, ypač moksleivių, mano, jog savanoriavimas suteikia galimybę tobulinti jau turimus asmens įgūdžius ir profesines kompetencijas. Tačiau tikrąją savanoriškos veiklos prasmę, jos naudą ne tik visuomenei, bet ir sau pačiam geriausiai atskleidžia tikros žmonių, ne vienerius metus ėjusių šiuo keliu, patirtys.

Iš Prienų kilusi dvidešimtmetė Jorūnė Gustaitytė savanorystės vaisius raškyti pradėjo būdama 14 metų. Ir nors prieš šešerius metus Lietuvoje savanoriška veikla nebuvo tokia populiari, o į laisva valia atliekamus darbus neretai visuomenė žiūrėjo su dideliu nepasitikėjimu, jau tuomet paauglė nusprendė savo laisvą laiką praleisti turiningiau.
Tiesa, mergina prisipažįsta, jog tuomet į savanoriškas veiklas įsitraukė negalvodama apie jų naudą, mat iš pradžių tai pasirodė puiki galimybė smagiai praleisti laiką, susirasti bendraminčių ar kur nors sudalyvauti. Todėl ir pirmoji savanoriškos veiklos patirtis buvo pernelyg neįpareigojanti – renginio metu ji atliko funkcinius darbus: pildė dalyvių sąrašus, dalino lakstinukus ir kt. Tačiau tik pramogomis merginos neatlygintina veikla nesibaigė, tad į savanorystę Jorūnė „paniro“ dar giliau: savanoriavo vaikų stovyklose, neatlygintinai darbavosi Trečiojo amžiaus universitete, Moterų užimtumo centre, prisijungė ir prie kitų prasmingų darbų bei iniciatyvų.
Supratusi, jog ir kiekvienas žmogus gali padaryti rytojų šviesesniu, kviesdama prisijungti prie gerų darbų, patikėti savanorystės idėja skatino ir savo bendraamžius. „Kuo daugiau žmonių, tuo smagiau!“, – sako Jorūnė, ne vienam bičiuliui padėjusi atskleisti savanorystės grožį.
Nepaisant to, jog savanorystės keliu Jorūnė pradėjo eiti negalvodama apie jos naudą, dabar mergina supranta, jog ši patirtis – neįkainojama. „Savanorystė padeda atrasti užslėptus gebėjimus“, – sako ilgametė savanorė. Anot jos, dalyvavimas savanoriškoje veikloje ją išmokė pasitikėjimo savimi, suteikė kitų naudingų įgūdžių bei atvėrė galimybėms duris.
Eidama šiuo keliu J. Gustaitytė atrado ir savo pašaukimą, mat ne vienerius metus savanoriavusi vaikų stovyklose, mergina nusprendė studijuoti Vaiko gerovės ir socialinės apsaugos mokslus. Juos pabaigusi, Jorūnė viliasi ir ateityje galėsianti padėti žmonėms bei prisidėti prie geresnės valstybės kūrimo.
Paklausta, į ką lygiuojasi mergina, Jorūnė teigia, gyvenime stengiasi pasikliauti savimi ir būti pačia geriausia savo versija, tad gyvenime ją visada lydi amerikiečių rašytojo, filosofo Ralfo Valdo Emersono mintis: „Vienintelis žmogus, kuriuo lemta tapti. Tai žmogus, kuriuo nuspręsite būti“.
Pasak Jorūnės, savanorystė – tai geriausias sprendimas, norint pažinti save ir padėti kitiems, todėl niekada nebandžiusius savanoriauti mergina labai skatina nebijoti pabandyti. „Juk gerus darbus daryti gera“, – sako J. Gustaitytė.
Rimantė Jančauskaitė