Lietuvai ir pasauliui
Danielius Aldakauskas – Kauno taikomosios dailės mokyklos, juvelyrikos specialybės pirmakursis. Šių metų vasarą baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją Danielius planavo keliauti, atrasti savo kelią ir ilsėtis, bet mylimos močiutės įkalbėtas pakeitė nuomonę ir nusprendė įgyti diplomą juvelyrikos srityje.
Daugelis prieniečių D. Aldakauską pažįsta iš jo kūrybos, 2021 m. surengtos pirmosios personalinės parodos „Jungtys“, kuri buvo eksponuojama Prienų kultūros ir laisvalaikio centre, ir parodų/meno įvykių „PO GRINDIM“. Pasakodamas apie parodą „PO GRINDIM“, Danielius atskleidžia, kad ją surengti norėjo Tarptautinės jaunimo dienos proga. Pasak jo, pirmoji mintis buvo surengti paprastą parodą Prienų kultūros ir laisvalaikio centro fojė, pakviesti vietinius jaunus, kuriančius žmones, išeksponuoti jų darbus. Tačiau Danieliaus kolega Karolis Pūkas pasiūlė perkelti parodą į rūsio erdves, su tikslu tas patalpas prikelti, atgaivinti ir sukurti ką nors neįprasto. Taip Danielius kartu su bendraminčiais Arnu Rasimavičiumi, Karoliu Pūku ir kitais savanoriais sukūrė naują ir inovatyvią parodą-meno įvykį.
Dar besimokydamas septintoje klasėje, Danielius pristatė ir pirmąją savo drabužių kolekciją, kurią dabar vaikinas vadina bandymu, savęs ir didelio suvokimo ieškojimu. Jaunasis kūrėjas atskleidžia, kad kolekcijos idėja gimė natūraliai, mokykloje lankytame Dizaino būrelyje. Minties, jog kažką galima daryti kitaip, nebuvo, tai gavosi savaime. Jis teigia, niekada net nesusimąstęs apie stereotipus: „natūralu, kad buvo žmonių, kurie keistai žiūrėdavo, kaip aš galiu dirbti tokius smulkius darbus, kiti žavėjosi, bet iš tiesų tai niekuomet manęs netrikdė“.
Danieliaus drabužių kūrybinis periodas truko 3–4 metus. Per šį laikotarpį jaunasis menininkas sukūrė tris drabužių kolekcijas: „Lino žiedai“, „(Ne)toli nuėjom“ bei „La silence“ (lietuviškai: tyla). Kalbėdamas apie jų kūrybinį procesą Danielius teigė, kad kiekvienas turime savitą darbo kultūrą, stilių ir braižą. Jo drabužių dizainai išsiskirdavo originaliomis formomis, įvairumu, sudėtingomis konstrukcijomis. Kolekcijose dominuoja gamtos motyvai, o darbų koloritas – diktuojamas išgyvenimų ir jausmų. Tiesa, dabar D. Aldakauskas drabužių kolekcijų jau nebekuria, anot jo, tai praėjęs etapas, tačiau vaikinas nesako, kad prie to niekada nebegrįš. Danielius pasakoja, kad dabar daugiausia dirba su moliu, ieško įvairiausių jo ekspresijos formų, bando jį „prakalbinti“ bei „prisijaukinti“ metalą.
Paklaustas, kas jį įkvepia kūrybai, Danielius sako: „Įkvėpimas ne vanduo – nepasisemsi. Tai yra nuolatinio stebėjimo ir analizavimo vaisius, o kūryba nėra jausmas ar net objektas – tai būsena, kuri vis veda ir veda į priekį. Tai yra natūralus stimuliacinis impulsas, kurio pabaigos atžyma tarsi yra paroda ar kita žinutė, transliuojama visuomenei.“
Jaunasis menininkas prisipažįsta, jog kūryba jam – tarsi energijos pliūpsnis – staiga išsiveržia ir vėl susilpnėja. Pirmieji jo kūrybos žingsniai prasidėjo dar vaikystėje. Būdamas 7–9 metų amžiaus kartu su mamos pagalba siuvinėjo širdeles, o pradėjęs lankyti
„Revuonos“ pagrindinę mokyklą visada buvo palaikomas kūrybingų mokytojų, kuriems, kaip juokauja jaunuolis, neretai tapdavo tikru galvos skausmu su savo keistomis ir sudėtingomis idėjomis, bet vis tiek sulaukdavo jų palaikymo. Danielius atskleidžia, kad, kaip kūrėjas, jis visuomet kuria tai, kas yra laisva mintyse, stebi aplinką, žmones ir gamtą, taip savyje kaupia mintis, kurias vėliau panaudoja darbuose. Taip pat pasakoja analizuojantis ne tik temas, bet ir save, taip atrasdamas tam tikrus kūrybinius impulsus. Dažnu atveju tik sukūręs darbą susimąsto, kodėl gimė būtent tokia idėja, kas tai paskatino.
Anot menininko, jo skleidžiamos idėjos kinta, bet pagrindinė tema vis tiek išlieka žmonių elgesys: santykis su gamta, tarpusavio santykiai, žmogus istorinių aplinkybių ir virsmų akistatoje. Danielius konkretaus autoriteto neturi, mano jo dar neatradęs, bet kartais jį inspiruoja keli kūrėjai, į kuriuos lygiuojasi, nors visa tai yra laikina, nes, pasak Danieliaus, kūrėjas visuomet privalo ieškoti kažko savito. Auditorija, į kurią taikomasi, taip pat yra plati, be tikslinės grupės, o, kai vyresnio amžiaus žmonės domisi jauno žmogaus kūryba, menininką dar labiau džiugina. Danielius teigia nepriskiriantis savęs nė vienai meno srovei, esantis laisvas, kuriantis žmogus, leidžiantis gyvenimui tekėti sava vaga ir priduria, kad viskas gyvenime pavyksta tik kantriai ieškant, analizuojant ir veikiant.
Paklaustas apie jo, kaip kūrėjo, didžiausias svajones, Danielius atsako didelių ir konkrečių siekių neturintis, tiesiog kuriantis tai, kas artima jo širdžiai, ir visa tai atiduodantis visuomenės vertinimui, analizavimui, tačiau nedrąsiai užsimena, jog kada nors turėti savo galeriją ar mažą parduotuvėlę būtų malonu, bet iki to dar reikia daug
paaugti. Ateinančius porą metų vaikinas nori gyventi per daug neplanuodamas, į pasaulį žiūrėdamas mažo vaiko akimis, t.y. stebėdamas ir priimdamas viską, ką suteikia gyvenimas, ir iš to pasimokydamas. Tiesa, Danielius užsimena ir apie naują parodą, tačiau apie ją kol kas per daug neatskleidžia ir kviečia sekti naujienas.
Gabija Juocevičiūtė