„Būk toks, koks esi iš prigimties“…

Šiandien pasaulis kupinas pavojų, šurmulio… ir tai mus veikia… prarandame savitvardą, pasitikėjimą, atsiranda nerimas, nusivylimas, pradeda sirgti mūsų dvasia, o vėliau ir kūnas. Tad ką daryti? Kaip atgaivinti kūną, atgaivinti sielą ir susigrąžinti savo galias priimti gyvenimo realybę ir konfliktų bei, atrodo, neišsprendžiamų ir nepakeliamų problemų akivaizdoje rasti ramybę. Štai čia mes turime būti ryžtingi ir negailestingi savo „tinginiui“, abejingumui sau. Turime kasdien mokytis, kaip suprasti save, kitus ir gyventi santarvėje su savimi. Tam šiandien mes visi turime didžiules galimybes. Jei norime būti sveiki, o tada ir laimingi, judėti į priekį, turime išmokti rasti ramybę. Sakysit tai tik psichologija, teorijos, o gyvenimas yra visai kas kita.
Tad kaip suvaldyti savo nerimastingą protą?
. Bet kokiu atveju, jei tik įmanoma, pirmiausia reikia išlikti stipriam ir ramiam. Tada sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta ir aiškiai tai suvokti bei suprasti, nes nuo to priklauso, kaip toliau mes veiksime. Įsijauskime į priešininko kailį ir pamatykime situaciją jo akimis. Nebūkime įsitikinę savo teisumu, nes tai apakina. Kelkime sau klausimą, kodėl žmogus taip pasielgė, kodėl žmogui tai naudinga?
. Būkime visu kūnu, visa esybe čia ir dabar, ne praeityje ar ateityje, o dabartyje.
. Ribokime gaunamą informaciją, nes jos gausa blaško dėmesį. Šiandien pasaulyje nėra lengva tai padaryti. Bandymas pasirodyti labiausiai informuotu žmogumi, žinančiu visas paskalas bei kitų žmonių gyvenimo smulkmenas, tai tik ego (nesveikas tikėjimas savo pačių svarba, arogancija, egocentriškos ambicijos). Svarbiausia – žinokite apie ką nereikia galvoti, ką ignoruoti ir ko nedaryti. Puikus posakis: „šiukšles įdėsi, šiukšles ir išimsi“. „Kaskart savęs paklauskime, ar tai būtina,“ – rašė filosofas, karvedys ir Romos imperatorius Markas Aurelijus.
. Išlaikykime aiškų protą. „Išvalyti protą – tai susitapatinti su dieviškuoju pradu. Toks yra Kelias.“ (Awa Kenzo). Tiesiog taip yra, kartais reikia neanalizuoti, o atlikti darbą.
. Neskubėkime, būkime dėmesingi ir atidūs. Stabtelėkime ir pamąstykime.
. Siekime išminties. Niekada nesustokime mokytis. „Žmonės, kurie neskaito, nėra pranašesni už tuos, kurie nemoka skaityti.“ Patirkime ir eksperimentuokime. Įsivaizduokime save sudėtingose situacijose.
. Stiprinkime pasitikėjimą savimi ir nepasiduokime savimeilei (neskatinkime puikybės įkvėptų kliedesių).
. „Jei protas drausmingas, širdis baimę greitai pakeičia meile.“ (John Cage).
O ką darome su savo siela? Kokia dabar yra mano siela…vaiko, paauglio, tirono, plėšrūno ar aukos? Ar jaudina mus sustingusi siela? Turime pasirūpinti ir savo siela, nes tai vieta, kur saugome savo džiaugsmą ir liūdesį. Štai kodėl turime pasirūpinti tvirta morale, vengti pavydo, nepasitikėjimo ir žalingų troškimų, susitaikyti su skausmingomis vaikystės patirtimis, išmokti dėkoti, puoselėti santykius ir mylėti, tikėjimą ir kontrolę patikėti kažkam didingesniam už save, suprasti, kad niekada nebus „gana“.
Sakoma, kad, jei nesirūpiname fizine sveikata ir harmonija, negelbės nei proto, nei dvasios stiprybė. Prireiks pastangų. Reikės:
. Kad kūnas (mūsų įpročiai, veiksmai, ritualai ir rūpinimasis savimi) tinkamai parengtų protą ir dvasią, kaip protas ir dvasia tinkamai parengtų kūną. Kiekviena dalis priklauso nuo kitų dviejų. Tai šventa vienybė ir trejybė.
. Kiekvienas turime išmokti pasakyti „ne“, pvz., „atsiprašau, bet negaliu“, ne, man nepatinka ši mintis“, „ne, palauksiu ir pažiūrėsiu“, „ne, man nereikia“, „skamba gerai, bet atsisakysiu“ ir pan. Kai žinome, kam pasakyti „ne“, galime pasakyti „taip“, kai dalykai išties reikšmingi.
. Išeikime pasivaikščioti. Eikite, kur dar nebuvote, pajuskite nepažintą ir naują aplinką, tyrinėkite ją, pasirinkite kuo sudėtingesnį maršrutą, pasiklyskite, būkite nepasiekiamas, eikite lėtai. Gero pasivaikščiojimo metu protas nebūna visiškai tuščias, smegenys intensyviai dirba, kad nepargriūtumėme, nepartrenktų dviratis, nenuklystume ir pan. Jo metu, kaip parodė tyrimai, iš pėdų sklindanti jėga gali suintensyvinti kraujo tekėjimą į smegenis, kai kuriems gydant depresiją gali padėti taip pat veiksmingai kaip ir vaistai.
. Jeigu laikysimės režimo (nustatytos tvarkos), gausime dvigubą naudą. Tie, kurie jo laikosi, žino, kad visiška laisvė yra košmaras. Svarbu rutina, kuri skirta tvarkai ir sistemai užtikrinti. O tą patį veiksmą atlikus pakankamai daug kartų, nuoširdžiai ir su meile, rutina tampa ritualu. Dėsningumas, dienos ritmas sukuria gilią ir prasmingą patirtį. Kai kūnas užimtas pažįstamais veiksmais, protas gali atsipalaiduoti.
. Atsikratykime daiktų. Mums gerai pažįstama sąvoka „daiktų vergai“. Apie tai Senekos metafora skamba taip: „vergų savininkas priklauso nuo savo vergų“ arba „turtuolį valdo didžiuliai dvarai, o ne jis juos“. Turėtume nuolat savęs klausti, ką ir kodėl turime, ar galėtume be to išsiversti. Atiduokime viską, kas jums nereikalinga.
. Ieškokime vienumos. Pabuvimas vienumoje leidžia pamąstyti, kai kiti tik impulsyviai reaguoja. Mums reikia vienumos, kad galėtume iš naujo susitelkti ir priimti sprendimus, užuot iš karto reagavę į vos iškilusias problemas.
. Būkime žmogumi. Bet koks teigiamas bruožas, net ir darbštumas, perlenkus lazdą gali tapti yda. „Nuo darbo arkliai dvesia. Tai turėtų žinoti visi“, sako A. Solženicynas. Svarbiausia nuosaikumas, savo ribų žinojimas, savęs vertinimas. Kūnas yra dovana, tad neišsekinkime ir nenualinkime, o saugokime jį.

. Išsimiegokime. Miegas – tai vidinės baterijos, kuriose kaupiamos energijos atsargos, įkroviklis. Tai meditacinė praktika, vidinė tyla, laikas, kai atsijungiame. Tai mūsų biologinio proceso svarbi dalis. Jei norime vidinės tylos ir veikti kuo efektyviau, turime padaryti tik vieną dalyką – išsimiegokime.
. Raskime pomėgį. Gebėjimas leisti laisvalaikį yra viena pagrindinių žmogaus sielos galių. Dalis mūsų išgirdę žodį „laisvalaikis“ galvoja apie drybsojimą ir nieko neveikimą. Tiesą sakant, mes iškraipome tikrąją šios idėjos esmę. Laisvalaikiu mes esame su savimi, veikiame dėl savęs, jis padeda mums atsipalaiduoti, pajusti gyvenimo pusiausvyrą, jaučiame pasitikėjimą savimi, nes pasikliaujame procesu. Savęs pažinimas – tai prabanga, kurią suteikia pasiekta sėkmė.
. Nebėkime nuo tikrovės. Kai vis atidėliojame, kaupiasi palūkanos, o sąskaitą vis tiek reikės sumokėti. Nuo savęs nepabėgsime. Markas Aurelijus sakė, kad mums nereikia „bėgti nuo visko, tereikia pažvelgti į savo vidų.“
. Veikime drąsiai ir dorai gyvenkime. „Kaip dorai pragyventa diena leidžia ramiai miegoti, taip ir naudingai nugyventas gyvenimas dovanoja ramią mirtį“ (Leonardas Da Vinči).
Ciceronas yra pasakęs, kad filosofuoti reiškia mokytis mirti. Mes neigiame šią neišvengiamą tikrovę – stengiamės statyti sau didingus paminklus, dažnai nerimaujame ir ginčijamės, vaikomės malonumų ir pinigų niekaip negalėdami rasti vidinės tylos, daug laiko praleidžiame bejėgiškai kovodami su mirtimi arba beprasmiškai ignoruodami mintis apie ją.
Turime išmokti racionaliai ir aiškiai vertinti savo pačių likimą, rasti dvasinę prasmę ir gėrį, kol esame gyvi. Turime tausoti savo protą, širdį ir kūną, kad nepaliktume jų pernelyg anksti.
Mano protas tuščias, širdis pilna, kūnas užimtas. Tad dirbkime savo kasdieninius sunkius ir gerus darbus su meile ir gyvenkime meilėje, o tuo užimtas kūnas mums padėkos.
Stoikai nepripažino „prigimtinės nuodėmės.“ Jie sakė „būk toks, koks esi iš prigimties“, o tai reiškė „elkis teisingai“. Kurkime gyvenimą, kuriame jausimės laimingi.
Parengė Romualda Bartulienė
Šaltinis: Ryan Holiday. Vidinė tyla yra raktas.2020.

Rubrikoje Sveikata ir socialinė apsauga. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.