Auksinės valandos…

Pašnekesiai

Paskutinis auksinio rudens mėnuo. „Auksiniu“ šį kartą galime drąsiai pavadinti, nes tokio ilgo ir gražaus geltonio mūsų miškuose, laukuose, pakrantėse ir sodybose jau seniai neregėjome. Trūko peizažui gal kiek to klevų ugninio potėpio, mat nebuvo ankstyvųjų šalnų, tačiau saulės ir šviesos išsiilgusią sielą tas geltonumas varė iš proto – grožėjomės, fotografavome, dalinomės nuostabiais vaizdais su visais kaip išmanėme. Kartą vienas buvęs bendramokslis, pamatęs ir mano feisbuke visą tokią galeriją brūkštelėjo: „Deja, mieloji, šiais laikais vien grožis jau nebeišgelbės pasaulio“. Supratau, ką turėjo galvoje, tačiau atsakiau ryžtingai, kad viltis ir dabar miršta paskutinė.
Manau, jog savo bičiuliui įrodymų apie tai, kaip pastaraisiais metais pandemijos ir karo apsuptyje gyvendami išmokome daug labiau vertinti grožį ir ramybę – tikrai rasčiau svarių argumentų. Toli nereikia ieškoti, mat šiemet ir per Vėlines tikrai galėjome pastebėti, kad daug subtiliau ir kukliau tvarkėme savo artimųjų kapus, ir jau tikrai ženkliai mažiau blizgėjo stiklo žibintų, plastmasės puošmenų… Išgražėjo mūsų kiemai, sodybos, kitokia ir namų aplinka. Gal prisižiūrėjome pavyzdžių keliaudami po svečias šalis, o gal tiesiog atėjo jau toks laikas? Kad ir kokie sunkumai bespaustų, nesame alkani ir taupiai gyvenant dar užtenka cento kito pramogoms bei gražiems dalykams. Neslėpsiu, dažnai pagalvoju, kad koncertai, teatras, knygos – nepigi pramoga… Visai šeimai su vaikučiais išeiti šventą dieną papramogauti kainuoja. Tačiau tai ir yra pramoga. Todėl ir mokosi net jauni žmonės neišlaidauti ten, kur nereikia – neapsikrauna nereikalingais daiktais, taupiai nešioja rūbus, dalinasi vaikų išaugtiniais, kaip ir mano karta. Tiktai mes tai darėme iš vargo, o dabar – tvari aplinka, švari gamta ir kitokios iniciatyvos yra labai populiarios.
Praėjusį kartą mėginau ironizuoti ir hiperbolizuoti visokias senatvines apraiškas, iš kurių smagu patiems, kol dar esi sveiko proto, pasišaipyti. Tačiau jei atvirai – ta senatvė dabar – graži ir prasminga: dirbame daug ilgiau, jeigu tik sveikata leidžia, naudojamės visomis technologijomis, keliaujame, skaitome, gražinamės, išmėginame įvairiausių naujų veiklų ir t.t. Prisipažinsiu – kartais galvoju – auksinės dabar mūsų valandos, tik reikia jas branginti, nešvaistyti niekams.
Lapkritis… Jo ūkuose – daugybė grožio apraiškų. Toje pilkumoje išryškėja ir sušvinta visa tai, pro ką skubėdami tiesiog pralėkėme nepakeldami akių: pastelinė gamtos akvarelė, rudens kvapas, gaivūs rytai po pirmųjų šalnų, putino uogų rubino kekės…ech!
Sveikatos ir kuo daugiau tų auksinių rudens valandų linkėdama, – Jūsų Augustina.

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *