„Likimo spalva – žalia“

Išlikimo menas

Spalio 25 dieną Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje viešėjo buvęs Kauno „Žalgirio“ krepšininkas, Lietuvai nusipelnęs žmogus Gediminas Budnikas, pristatęs savo knygą „Likimo spalva – žalia“. Kaip sakė bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė, įprastai tokių susitikimų metu bibliotekoje kalbama apie literatūrą ar poeziją, tačiau šįkart susirinkusieji diskutavo apie sportą ir gyvenimą, kuris kartais būna baltas, o kartais ir juodas.

Knygos „Likimo spalva – žalia” autorius Gediminas Budnikas.

„Likimo spalva – žalia“ – tai prisiminimų knyga, kurios pavadinimas yra susijęs su autoriaus tėvų – partizanų žūtimi. Anot paties autoriaus, jį visą gyvenimą lydėjo žalia spalva, mat G. Budniko tėvai buvo partizanai, kurie žuvo Užugirio miške, jis pats gimė Paąžuolių kaime ir net 11 metų žaidė Kauno „Žalgirio“ komandoje.
Nors knyga parašyta per trumpą, vos 3 mėnesių, laikotarpį, Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekos darbuotojos Dovilės Šiugždinytės pastebėjimu, savo knygoje G. Budnikas sugebėjo apjungti ne tik gyvos praeities vaizdą, bet ir visą gyvenimą.
G. Budniko teigimu, parašyti knygą jį paskatino pandemija, kai, užsidarius namie, reikėjo imtis kokios nors veiklos. Autorius prisipažįsta, visuomet norėjęs, kad Lietuvai juodos dienos ir naktys, mūsų netektys, nenueitų užmarštin, kad visa tai būtų užfiksuota ir ateities kartos žinotų, kas dėjosi jų tėvynėje ar kaip žuvo jų seneliai. „Aš stengiausi užfiksuoti tai, kas buvo juoda ir kas buvo šviesu. Pilkumos mano knygoje nerasite, nes pilkuma – tai paprasčiausia kasdienybė“, – knygos pristatymo metu sakė autorius. Jis taip pat pabrėžė, kad visos istorijos, sugulusios į knygą, yra tikros – iš močiutės, giminės ir, žinoma, jo paties atsiminimų.
Budnikų gyvenimo vingiai

Į knygos pristatymą kartu su G.Budniku atvyko ir ilgametis komandos draugas, ištikimas bičiulis Anatolijus Čupkovas.

Susitikimo metu G. Budnikas paskaitė ir keletą ištraukų iš knygos, iš kurių susirinkusieji nemažai sužinojo ir apie autoriaus giminės istoriją.
G. Budniko senelis, mamos tėvas, Juozas Pakėnas buvo gerų manierų, mandagus, gražiai nuaugęs, laisvai kalbėjo rusų, lenkų kalbomis. Kaip savo knygoje spėja autorius, tikriausiai dėl šių savybių Konstantinas Radvila pakvietė jį į Taujėnų dvarą dirbti kamerdineriu. Vėliau Juozui Pakėnui vienas rusų generolas pasiūlė adjutanto tarnybą, pažadėjęs suteikti poručiko laipsnį. Tuomet, vedęs Aleksandrą Ladauskatię iš Pamūšio kaimo ir priėmęs generolo kvietimą į tarnybą, Juozas išvyko į Rostovą prie Dono (Rusija). Ten 1913 metais gimė dukra Valentina (Gedimino motina), o 1917 m. – Vanda. Užsidirbęs pinigų, senelis nusipirko restoraną. Ir nors iš pradžių viskas sekėsi gerai, tačiau likimas jam pasiuntė nelengvų išbandymų: mirė žmona Aleksandra, o prasidėjus 1917 metų spalio revoliucijai, bankrutavo restoranas. Apie 1920-uosius Juozas grįžo į Lietuvą su dviem mažametėmis dukromis ir nedideliu lagaminėliu rankose – visas šeimos turtas, buvęs traukinio konteineriuose, buvo pagrobtas.
„Vyresnioji J. Pakėno dukra Valentina mėgo poeziją, pati kūrė eilėraščius. Tėvas, pastebėjęs šiuos dukros gebėjimus, išleido mokytis į Kauno mokytojų seminariją. Tik ją baigusi, Valentina mokytojavo Taujėnuose, vėliau buvo paskirta Užugirio (Ukmergės r.) mokyklos mokymo dalies vedėja. 1938 metais V. Pakėnaitė ištekėjo už ūkininko iš Paąžuolių kaimo Florijono Budniko.
<…> Tiesa, tėtis J. Pakėnas neskubėjo pritarti šiai santuokai. „Florijonui Budnikui tebuvo dvidešimt, kai jis pradėjo savarankiškai ūkininkauti. Netekęs tėvo, jis paveldėjo 18 ha ūkį. Globojo jaunesnius brolius ir seseris, priklausė Šaulių organizacijai, buvo pavasarininkas, vaidino Klojimo teatre. <…> Valentina Budnikienė pagimdė tris sūnus: 1940 metais – Juozą, po metų – Antaną ir 1944-aisiais – jauniausią Gediminą. <…> Gyvenimas

Idėja pakviesti knygos autorių į Prienus kilo prieniečiui Arvydui Stašaičiui.

susiklostė taip, kad J. Pakėno žentas Florijonas Budnikas (autoriaus tėvas, – aut.p.) išėjo partizanauti, o dukra mokytoja Valentina tapo miško brolių ryšininke. Jie abu žuvo 1945 m. liepos 26 d. “, – tėvų ir senelių gyvenimo istoriją knygoje pasakoja G. Budnikas.
Autoriaus senelis iš tėvo pusės Antanas Budnikas gimė Paąžuoliuose, Taujėnų valsčiuje (Ukmergės r.) su žmona Konstancija Katilioryte be Gedimino tėvo užaugino dar 8 vaikus. Apie didžiulę senelio jėgą kaime sklido net ir legendos. Kaip Gediminui pasakojo senelė Konstancija, A. Budnikas sugebėdavo sukandęs dantimis apnešti virtuvinį stalą apie trobą, kopėčiomis užnešdavo ant aukšto šimtą kilogramų sveriantį grūdų maišą ir iškeldavo didžiulius svorius, kurių net du vyrai neįveikdavo, tad garsas apie A. Budniko jėgą pasiekė ir kunigaikštį Konstantiną Radvilą.
„Per „kermošių“ Taujėnuose kunigaikštis prisakė būti ir A. Budnikui. Kunigaikštis, nors ir nebejaunas, buvo labai sportiškas, mėgo jodinėti, kilnoti svarsčius. Treniruodamas žirgą lipti dvaro laiptais, nukrito ir susilaužė koją. To meto medicina mažai ką padėjo. Po šio įvykio kunigaikštis K. Radvila eidamas šlubuodavo, bet vis tiek buvo tvirtas vyras.
Šventės įkarštyje prasidėjo svarsčių kėlimas. Dalyvavo du stipriausieji. Aišku, pirmas svarstį kėlė kunigaikštis, paskui Antanas. Abu iškėlė. Padidino svorius <…> Ir dar kartą padidino svorius, tuomet kunigaikštis nebeiškėlė. <…> Kunigaikštis garbingai pasveikino lygiavertį varžovą ir, pakvietęs raštininką, surašė savo dalies miško dovanojimo A. Budnikui dokumentą ir kartu davė valdišką tarnybą, paskirdamas jį to miško lesvinčiumi (eiguliu)“, – linksmą istoriją apie tėvo tėvą knygoje pasakoja G. Budnikas.
„Nevaikiška vaikystė“
Seneliai ir visa giminė autoriaus gyvenime buvo nepaprastai svarbūs, mat, tėvams išėjus partizanauti, o vėliau tragiškai žuvus, Gedimino vaikystė buvo visai nevaikiška… Šiems prisiminimams knygoje yra paskirtas atskiras skyrelis. Jo ištraukomis autorius pasidalijo ir su knygos pristatyme dalyvavusiais žmonėmis.
„Man ir dabar akyse stovi prisiminimų vaizdai, kai mes su baba (taip mūsų krašte vadina močiutę) Konstancija Budnikiene ėjome iš vieno kaimo, kiek pabuvę – į kitą vietą. Kartu vesdavomės jauną šėmą karvytę, apsikarstę vinzlais (ryšuliais). Po tėvų žūties ilgiausiai gyvenome Šaukavoje, pas Apoloniją ir Jurgį Bešėnus. Apolonija buvo vyriausia mano tėvo sesuo. Bešėnai augino tris vaikus: Algirdą, Albertą, Valę.
Teko gyventi Ukmergės rajono Šaukavos kaime, pas Bešėnus, ir šalia esančiame Bimūnų kaime, pas Kerbelius, Krikštaponius, Vareikius ir Žemaičius. Visur ištikdavo ta pati lemtis: sužino koks apylinkės pirmininkas, buvęs stribas, prigąsdina geradarius, kad su visa šeima išveš į Sibirą, jie ašarodami mus išlydi ir vėl einame pas žmones prašyti kampelio prisiglausti. Vėl su savo skurdžia mantele ir karvute“, – vaikystės prisiminimais knygoje dalijasi autorius.
Pasak G. Budniko, dabar, prisiminus tas keliones su babyte, sunku ir patikėti, iš kur pas vos penkerių metų vaiką buvo tiek jėgų basam nueiti apie 15 kilometrų per dieną.
Kitokios buvo ir Gedimino šventės… „Lyg pro miglą prisimenu, kaip per šv. Velykas iš Bimūnų kaimo ėjome į Šaukavą, pas babos dukterį Apoloniją. Aš buvau penkerių metukų, o teko ateiti nuo Bimūnų iki Šaukavos kokius tris kilometrus. Be to, prie pat Bešėnų suartas didžiulis laukas, gilios vagos. Aš einu ir vis krentu, o nešiau kelis dažytus kiaušinius. Man baba ir sako: „Gediminai, tu jau pavargai ir kiaušinukus sumalsi. Eikš, panešiu tave „barabonu“. Tas žodis atsirado caro laikais, kai kareiviai nešdavosi į pratybas didelius būgnus.
Užsiropštęs babai ant nugaros ir apkabinęs jos kaklą, pasijutau labai saugiai ir gerai. Ir sakau: „Baba, kai aš užaugsiu, ir tave panešiu „barabonu“… Baba man: „Geras tu mano, labai geras“. Prisiminus šį šv. Velykų rytmetį, man ir dabar akyse pasirodo ašaros“, – rašo autorius.
Knygoje ne tik sunkūs gyvenimo epizodai…
Tokių jautrių G. Budniko atsiminimų knygoje tikrai netrūksta, tačiau, anot knygos pristatymo renginio vedėjos, ši knyga turėtų traukti akį ne tik sunkiais gyvenimo epizodais, bet ir nuotaikingais nutikimais. Joje taip pat aprašomos ir legendinės kovos „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės aikštelėse, vaizdingai perteikiami nuotaikingi prisiminimai iš krepšinio stovyklų ir kita.
Kartu su G. Budniku į knygos pristatymą atvyko ir jo komandos draugas, ištikimas bičiulis Anatolijus Čupkovas. Buvęs krepšininkas pasidalijo keletu prisiminimų iš laikų, kai kartu su Gediminu žaidė Kauno „Žalgiryje“. Jo atmintin ypač įstrigo įvykis, kai vienoje treniruočių stovykloje G. Budnikas netikėtai susitiko su savo aukle. Anot A. Čupkovo, tai buvo labai jautrus momentas. Beje, rašydamas knygą, jos rankraštį Gediminas taip pat duodavo paskaityti savo ištikimam bičiuliui ir, kaip sakė pats A. Čupkovas, skaitant ją, jį užplūsdavo prisiminimai.
Susitikimo metu žodį tarė ir G. Budniko atvykimą į Prienus organizavęs prieniškis Arvydas Stašaitis. Jį su autoriumi sieja ne tik meilė sportui, bet ir šis tas daugiau… Prieniškį su knygos autoriumi jungia panaši praeities gija, mat, kaip sakė pats A. Stašaitis, jis taip pat yra kilęs iš tremtinių, partizanų ir ryšininkų šeimos, ir Lietuvoje tokių žmonių yra išties labai daug. Pasak A. Stašaičio, idėja suorganizuoti šį susitikimą kilo dėl paties autoriaus požiūrio į praeitį ir dabartį, mat pats G. Budnikas yra pasakęs: „Mums reikalingi didžiavyriai. Tik jie nuves mūsų tautą į pergales, į tvirtybę… Gal mes netapome kunigaikščiais, bet neužteks mums prisiminti tik juos. Didžiavyrių tarp mūsų yra ir dabar ir jie patys turi prisistatyti“. Tad, palaikydamas šią idėją, A. Stašaitis pakvietė Gediminą į Prienus.
Pats Gediminas prisipažino, jog Prienai nėra jam svetimas miestas, greičiau, tretieji namai, mat čia gyveno ir jo krikšto tėvas Jeronimas su žmona, o, kaip susitikimo metu įsitikino skaitytojai, giminės istorija G. Budnikui yra be galo svarbi. Autoriaus teigimu, atvažiuoti į Prienus smagu ir dėl to, jog visai netoliese gyveno vienas iškiliausių Lietuvos rašytojų Justinas Marcinkevičius, o tai rodo, kad šio krašto žmonėms svarbu sakyti ir girdėti tiesą.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.