Du požiūriai į „paralelinę tikrovę“

Dažnai girdime politikų veiksmų kritiką, esą jie gyvena „paralelinėje tikrovėje“. Kur balta yra juoda, sausa virsta šlapia ir pan… Tačiau „paralelinės tikrovės“ sąvoka per mūsų ausis nervais gal net nepasiunčia būtino signalo smegenims. Ji tiesiog yra subanalėjusi.
Tačiau jeigu norėtumėte į ją įsikirsti tiesiogine prasme, būtų būtina dirstelėti, ką šios savaitės pradžioje spaudos konferencijoje Sočio mieste kalbėjo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Jo spyčius buvo skirtas svarbiems Rusijos pradėto karo Ukrainoje epizodams.
Ankstyvą šeštadienio rytą koviniai bepiločiai aparatai – orlaiviai ir laivai – atakavo 2014 m. okupuotą karinį Sevastopolio uostą Krymo pusiasalyje, apgadino Rusijos Juodosios jūros laivyno laivus, sukėlė nemenką kariškių sąmyšį. Oficialiai Ukrainos karo vadai šios atakos autorystės kol kas nepripažino, tačiau rusų propagandos kanalais Maskva apkaltino dėl to ukrainiečius. Gal ir ne be pagrindo.
Pirmadienį rusų ginkluotosios pajėgos į Ukrainos teritorijoje esančius kritinės infrastruktūros objektus paleido gal penkias dešimtis raketų, o p. Putinas pareiškė, kad atsakydama į ataką prieš laivyną Maskva sustabdo savo dalyvavimą susitarime dėl saugaus grūdų atsargų išplukdymo iš Ukrainos uostų į pasaulio rinkas.
Vėliau, jau antradienį minėtoje spaudos konferencijoje p. Putinas pripažino, kad ataka prieš Ukrainos infrastruktūrą iš dalies buvo atsakas už ataką Sevastopolyje (kitaip tariant – ataka prieš civilius už ataką prieš karinį objektą), be to, pabrėžė, kad Rusija atsisako garantuoti saugią civilinių laivų navigaciją į Ukrainos uostus krautis grūdus ligi tol, kol Ukraina neužtikrins tebeplaukiojančių Rusijos karinio Juodosios jūros laivyno geldų saugumo. Esą jos ir užtikrina saugią civilinę laivybą Juodojoje jūroje.
Ukrainiečių požiūriu, civilinių laivų navigacija ir jos užtikrinimas Juodojoje jūroje yra pretekstas kariniams rusų laivams išeiti iš savo bazių (viena tokia yra Sevastopolyje) esą pasinaudojus kilnia civilių laivų karavanų apsaugos misija ir ja pasinaudojus atakuoti Ukrainos miestus raketomis „Kalibr“. Šių teiginių nepriklausomi šaltiniai nepatvirtina, tačiau ukrainiečių kariškiai tvirtina turį neginčijamus įrodymus, esą vienas šeštadienį Sevastopolyje atakuotų laivų – fregata „Admirolas Makarovas“ iš jūros akvatorijos yra paleidęs raketas į Ukrainos Vinicos miestą, kur žuvo civiliai.
Kitaip tariant, p. Putinas geidautų, kad jo karo laivai netrukdomi šaudytų į Ukrainos miestus, o ukrainiečių kariškiai užtikrintų tų laivų saugumą? Štai ir „paralelinės tikrovės“ recidyvas. Aiškus kaip diena.
Vyšnaitė ant šio šlykštaus torto pasirodė buvusio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje, kur jis vėl laidė užuominas apie globalią branduolinę grėsmę ir tvirtino, kad tokia grėsmė egzistuos tol, kol pasaulis neleis Rusijai laimėti dabar vykstančio karo.
Kremliaus režimas todėl vis labiau primena nacių diktatūrą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Tie irgi niekaip negalėjo nusiraminti į Reichą nesusigrąžinę Versalio sutartimi „atplėštų tautiečių ir jų žemių“ Čekoslovakijoje, Austrijoje, Saaro srityje (demilitarizuota zona Vokietijos Vakaruose po I Pasaulinio karo), Klaipėdos krašte. Istorikai gali paliudyti: savo karingą retoriką Adolfas Hitleris laikas nuo laiko sudrėkindavo gana taikiais pareiškimais, tarsi stengdamasis užliūliuoti visą pasaulį, kuriame daug kas tikėjosi išvengti naujo karo. Tąsyk pasaulyje kovojo dvi koncepcijos: tie, kurie tvirtino, kad plėšrūną galima sulaikyti numetant jam vieną kitą maisto gabaliuką (pvz., britų premjeras Nevillis Chamberlainas ir prancūzų vyriausybės vadovas Edouardas Daladier, kurie Hitleriui Miuncheno suokalbiu atidavė praryti Čekoslovakiją) oponavo tiems negausiems politikams, kurie tvirtino nenorį „paralelinės tikrovės“ pasaulio reikaluose (pvz., Chamberlainą britų premjero poste pakeitęs Winstonas Churchillis).
Patirtis parodė, kad teisūs buvo antrieji. Jeigu jų būtų paklausyta iš pat pradžių, atgimstanti Schicklgruberio režimo (Adolfas kurį laiką dėvėjo savo motinos mergautinę pavardę) galia galėjo būti sunaikinta vos ne įsčiose.
Pono Putino atveju, regis, yra įsivyravęs jo siūlomą „paralelinę tikrovę“ atmetantis požiūris. Tačiau panaši į prieškariu buvusią diskusija iš tikrųjų tebevyksta. Nebūtinai mes ją visi girdime.

Rytas Staselis

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.