Derybų bet kokia kaina

Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu savaitės pradžioje telefonu skambino kai kuriems savo kolegoms Vakaruose. Įspėdamas apie ukrainiečių tariamai rengiamą provokaciją sprogdinant „purvinąją“ atominę bombą. Buvo mandagiai išklausytas ir, atrodo, gražia forma pasiųstas.
Po šių pokalbių nė viena Vakarų šalis nesiėmė skelbti aliarmo, nes p. Šoigu įspėjimų kaina čia yra žinoma. Anksčiau Rusija mėgino melu dangstyti savo imperines ambicijas ir dėl jų pradėtą karą, kiek vėliau intensyviai „tyrė“ bendrų JAV ir Ukrainos specialiųjų laboratorijų veiklą buvusioje Sovietų Sąjungos šalyje. Beje, „rado“, kad tose įstaigose buvo kuriami gyvi organizmai, gebantys kelių tūkstančių kilometrų atstumu pernešti žmonėms pavojingus užkratus. Neaišku tik buvo, kas tai per gyviai ir kas tai per organizmai. Tarsi šikšnosparniai, tarsi skėriai. O gal vieni kitų hibridai.
Blaiviai mąstantys žmonės iš tokių signalų tiesiog juokėsi. Nors reikalai buvo rimti. Maskva visokiais, net pačiais beprotiškiausiais būdais siekia sumažinti Vakarų paramą Ukrainai karo metu ir diskredituoti šią šalį Vakarų šalių visuomenės akyse. Imamasi gerai patikrintų būdų, tokių, kurie kažkada jau veikė Vakaruose.
Kelios avarijos, nelaimingi atsitikimai branduolinių technologijų objektuose praėjusiojo amžiaus antroje pusėje Vakaruose sukėlė apokaliptinės „godzilų“ kultūros fenomeną (pirmiausiai kinematografe), o politikoje padėjo užgimti „žaliųjų“ organizacijoms.
„Purvinųjų“ branduolinių užtaisų technologijos gynybos pramonėje buvo vystomos prieš 60-70 metų, tačiau karo pramonė jų atsisakė dėl menko efektyvumo. Tai užtaisas, kurio turinys – branduolinės atliekos ir sprogmenys. Kada sprogmenys tiesiog išbarsto radioaktyvias atliekas į aplinką ir jas užteršia, tačiau nesukelia grandininės branduolinės reakcijos ir sprogimo. Kitaip tariant, tokia technologija galėtų būti skirta ilgam užteršti aplinką, tačiau neturėtų apčiuopiamesnės reikšmės konkrečiame mūšio lauke.
Pono Šoigu intencijos – suprantamos. Nes Ukraina turi ne tik lengvai prieinamų branduolinių medžiagų, bet ir atominėse elektrinėse panaudoto branduolinio kuro kapinynus, kuriuose šito „gero“ – per akis.
Pasakos apie Ukrainos ruošiamą provokaciją su purvinąja atomine bomba, Kremliaus požiūriu, tikriausiai turėtų atkurti senąsias Vakarų reakcijas. Tik problema ta, kad Maskva yra tokiu sunkiai suvokiamu lygiu apsimelavusi, kad į panašius užkeikimus čia niekas nekreipia dėmesio.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino aplinkos pareigūnai šitaip neriasi iš kailio siekdami bent trumpam sustabdyti savo pradėtą karą ir imtis derybų. Su Ukraina arba dar geriau – Vakarais. Idealiu požiūriu – tiesiai su amerikiečiais. Kad vėl susitartų dėl pasaulio padalijimo į įtakos sferas. Panašiai, kaip buvo padaryta Jaltos ir Potsdamo konferencijose Antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus.
Įtakos sferomis grįstas pasaulis griuvo kartu su Sovietų Sąjunga. Kitaip tariant, viena susitarimo šalių nesugebėjo pakelti ant savo pečių užsiritintos įtakos naštos ir galų gale žlugo. Ponas Putinas tai pavadino „didžiausia XX amžiaus geopolitikos katastrofa“. Kas jam buvo katastrofa, kitiems – ilgai lauktas laisvės pliūpsnis. Taip pat ir Ukrainai, kuri tik dabar patiria, kokia yra tos laisvės nuo įtakos zonų kaina.
Kai kurių ekspertų požiūriu, Maskva įvairius baubus apie Ukrainą viešojoje erdvėje kurs vis intensyviau iki pat š.m. lapkričio, kada Indonezijos Balyje įvyks G-20 (didžiojo 20-tuko) susitikimas.
Kito kelio ji neturi. Nepaisant kalinių verbavimo, mobilizacijos, jos kariniai pasiekimai Ukrainos fronte – paskutiniu metu yra itin kuklūs. Generolai fronto linijose kloja mėsą, bet neįstengia pasiekti apčiuomesnių laimėjimų.

Rytas Staselis

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.