Įspūdžiai vėl apsilankius Sobuvoje

Gera ir šviesu perėjus gimtaisiais keliais. Sobuva man visuomet siejasi su protėviais, artimaisiais, seneliais ir jaunyste, vilioja margaspalve vasara, žavi giliomis žiemos pusnimis. Nuo Sobuvos kalvų atsiveria platūs horizontai, iš jos prasidėjo mano kelias į pasaulį.
Visuomet kirbėjo mintis kuo daugiau sužinoti apie gimtinės vietų pavadinimus – kodėl laukas, pieva, ežerėlis, upelis vienaip ar kitaip vadinamas, kaip juos vadino anksčiau. Vienas pirmųjų šalies vietovardžių tyrinėtojų kalbininkas Kazimieras Būga teigė, kad vietovardžiais kalba pati žemė. Deja, dr. F. Kavoliūtės teigimu, vietovardžiams sparčiai nykstant menksta ir tautos buvimo šitoje teritorijoje ženklai.
Prieš metus nustebino Lietuvių kalbos institute saugoma 1935 m. užpildyta Sobuvos kaimo anketa. Galimybę susipažinti su ja suteikė Lietuvių kalbos instituto vyresn. mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis. Pasak mokslininko, Lietuvos Respublikos švietimo ministerija tarpukariu visų Lietuvos kaimų mokytojams nurodė užpildyti specialias Lietuvos žemės vardų anketas. Mokytojai anketose užrašė apie 150 000 Lietuvos miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų teritorijose buvusių vietų vardų. Anketos išliko iki šių dienų, jos saugomos Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre, skenuojamos.
Sobuvos kaimo anketą 1935 m. pildė mokytojas Povilas Senovaitis, gimęs Pakiauliškės k., Šilavoto vlsč., Marijampolės apskrityje. Jis nurodė ir savo, anketos pildytojo, adresą – Jiezno pšt., Sobuvos pradžios mokykla, Sobuvos km., Alytaus apskritis. Pažymima, kad žinias suteikė per 80 metų turintis Sobuvos kaimo gyventojas Šimukauskas.
Sobuvos anketoje surašytos net 57 šio kaimo vietos! Kiekvienas upelis, ežeras, bala, lieptas, brasta, kelelis, kalnas ar kalvelė, pievelė, dvaras, duobė, laukas, ganykla turi tik vietiniams žmonėms žinomus pavadinimus. Anketoje apibūdintas vietos žemės paviršius, rūšis, išvaizda, kokybė, dydis, taip pat upelių ištakų, žiočių vietos.
Sobuvos vietų sąraše įrašytos vietos:
Mazurankos, Pempinės, Žydų balos;
Damazų/Mikalausko brasta, taip pat Poliepos brasta per Alšią;
Azijos, Bobakalnio, Kunigo dvarai;
Baltro, Galinio, Kunigo, Poliepos, Vincukų, Vilkinyčios duobės;
Damazų durpynas;
Akies ežeras ir Jokabalės ežerėlis;
Garabūzninko, Telėdninko, Trūbninko ganyklos;
Turma – kalėjimas;
Molinė, Ickaus ir Išarkės smuklės („karčiamos“);
Apušoto ir Lankos kalnai;
Duobiakelis ir Mikasio „ulyčia“ (kelias);
Burlokiškio, Molkasos, Salos, Zapaškų laukai;
Damazų ir Galinių lieptai;
Gojaus miškas ir Šilelis;
Dabaukos, Išilginė, Ievynios, Poliepos, Skerdinių, Šlapokšnės pievos;
Akmeninė pievelė;
Brizgų, Kampų raistai; Galinio (Išdegėlio), Kūlių raistai arba dirbama žemė;
Magazinas – rūsys;
Alšės (Alšios), Jokabalės, Pievų upeliai;
Šventupė (įteka į Alšią);
Majako žvalgybos vieta.
Anketoje pateikta pastabų, pvz.: „Majakas“ – pastatytas „rusų didžiųjų (gasudarckų) manievrų metu“ (galvoj turbūt turimi Rusijos imperijos laikai) arba „Sala“– „buvo ten įtaisyta duobė vilkam gaudyt seniau“. Randame ir kitą duobę – Vilkinyčią. Matyt šioje vietovėje nestigo plėšrūnų.
Į Sobuvos vietų sąrašą įtrauktas žemyno vardu pavadintas Azijos dvaras. Deja, neužfiksuota, kodėl jis taip vadinamas, tik nurodoma, kad yra aukštumoje, smėlėtoje ir molėtoje žemėje; pažymima, kad seniau jis neegzistavo, „o prigulėjo Bobos kalnui“.
Kažkada pro Sobuvos kapines per kalnelius ir klonius į Stakliškes ėjo „Mikasio ulyčia“. Tai „buvo platus kelias ir svarbus, dabar jo nėra“. Būta ir Molinės „karčiamos“, t. y. smuklės, prie Jiezno–Kalvių plento, apie 150 m nuo Sobuvos kapinių į pietus. Tuo pačiu Molinės vardu pavadinta ten pat veikusi kalvė ir pažymėta – „dabar jos nėra, ją laikė žydelis“. Aptinkame ir graudžių dalykų – kaime buvo Turmas – jaunų vyrų, sugautų pristatyti į caro kariuomenę (į rekrutus), ir vengusių tos kariuomenės, kalėjimas.
Užrašyta tautosakinių pasakojimų, pateikiama istorinių, archeologinių žinių, paaiškinama kai kurių vietų vardų kilmė. Pavyzdžiui, Akmeninės pievos vardas kilęs nuo to, kad joje sukilėliai buvo pririnkę akmenų gintis nuo kazokų. Garabūzninko ganyklos pavadinimas kilęs nuo ten augusios žolės pavadinimo. Kas gi buvo toji žolė – gal koks nors moliūginių šeimos augalas? Minima, kad prie Damazų liepto buvo rasti ir ten palikti dideli briedžio ragai. O gal tai buvę kokio nors šiaurės elnio, gyvenusio dar priešistorės laikais, ragai?
Taigi visokiausių klausimų kyla, susipažinus su Sobuvos kaimo anketa, pildyta prieš 87 metus. Vietų vardai mums atskleidžia žinių apie mūsų protėvių gyvenimą, juos supančią aplinką.
Ateina laikas, kai gimtosiose vietose nebelieka namų, tačiau į kai kurias vietas vėl sugrįžta žmonės. Norėtųsi, kad jie sužinotų apie šių vietų paveldą ir išsaugotų jo savastį.
Dalytė Žukaitienė
(Mikalauskaitė, Onos Maloškaitės-Mikalauskienės dukra)

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.