„Savaitgalio žygis gimtojo krašto keliais su savo vaikais, anūkais, giminėmis, kraštiečiais jaudino, džiugino, įkvėpė dar labiau mylėti savo gimtąjį kaimą, Sobuvą, domėtis istorija, tęsti bendravimo, veiklų tradicijas!
Nuoširdžiausias ačiū seniūnui Algiui Bartusevičiui, Sobuvos seniūnaitei Vidai Ivanauskienei už žolynų arbatą, sesei Linutei, Danai Bolgovienei už pyragus, arbatą, kavą, Šauliams, Prienų visuomenės sveikatos biurui – už įdomią viktoriną miško aikštelėje, Anglininkų kaimo bendruomenei – už šiltą priėmimą su muzika ir vaišėmis.“
Neabejoju, kad šioms „Gyvenimui“ atsiųstame laiške išsakytoms Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjaus mokytojos Nijolės Gudžiūnienės mintims tikrai pritars dauguma žygeivių. Ir ne tik kilusių iš šių vietų.
Ne vienas jų jau ir žygio metu dalinosi įspūdžiais, džiaugėsi naujomis pažintimis, mokėsi padėti ir dalintis. Mokėsi vieni iš kitų: jaunesni iš vyresnių, vyresni iš jaunesnių, tėvai iš vaikų, anūkai iš senelių. Tiesiog visi dalyvavo gražioje bendrystės šventėje, sujungusioje kelias kartas, sujungusioje brandą ir jaunystę.
Ne, tai nebuvo tik smagus pasivaikščiojimas. Tai buvo žygis, pareikalavęs ir ištvermės, susiklausymo bei atsakingumo. Daliai žygeivių, ypač vyresniems šauliams ir šauliukams, tai jau gerai suvokiami dalykai, pirmą kartą dalyvavusiems – naujos patirtys, lydimos ir pasididžiavimo savimi: aš įveikiau visą 15 kilometrų trasą.
– Ar nebuvo sunku? – klausiau ne vieno iš jauniausiųjų. – Ne, – tvirtino net ir tie, kuriems gal ir pūslę batas pritrynė, ar kokia kita lengva nesėkmė ištiko. Tikriausiai taip ir buvo, nes ir sustojus poilsiui Sobuvoje ir Anglininkuose buvo smagu girdėti jų šurmulį bei klegesį.
Kita vertus, džiugino ir jų susikaupimas atminties bei rimties vietose: kapinaitėse, prie kryžių Sobuvoje, Liciškėnuose, besiklausant kaimų istorijų. Ir aktyvumas, dalyvaujant Prienų visuomenės sveikatos biuro organizuotame edukaciniame žaidime.
Ir dar. Žygis, kaip rašo Nijolė, paršaukė ir mus, kraštiečius, vėl pasivaikščioti prisiminimų takais. Ir ne tik pasivaikščioti, bet ir dar giliau pasikapstyti praeities kloduose, padedančiuose sužinoti tai, ko dar nežinojai. Visa tai gražiai savyje sutalpino Dukurnonių bendruomenės pirmininkės Vidos Ivanauskienės pasakojimas apie Babegūros dvarą, Dalytės Žukaitienės pristatyta Lietuvių kalbos institute saugoma 1935 metais užpildyta Sobuvos kaimo anketa, Lorečio Bieliausko pakvietimas maldai prie kryžiaus, Marytės Zaleckytės su spalvingomis detalėmis priminta Anglininkų kaimo istorija.
Aš asmeniškai gavau ypatingą dovaną. Mano senelių kaimynystėje augusi Linutė atvežė jos tėvų sodyboje rastą lietuviškų audinių raštų knygą, 1931 metais dedikuotą mano močiutei
Marei Šimukauskienei už dalyvavimą Žemės ūkio rūmų Aukštadvaryje surengtoje audinių parodoje. Kaip byloja įrašas, knyga buvo įteikta prie Padėkos rašto. Branginu mamos audinius, žinojau, kad audė mano tetos, bet, kad močiutė net parodoje dalyvavo su savo darbais – tapo atradimu. Taigi radau dar vieną savo giminės istorijos perliuką. Ir, ko gero, ne aš viena. Jų tikriausiai vienokių ar kitokių rado ir kiti šio, jau šešioliktojo, jiezniškių surengto žygio dalyviai. Manau, ir organizatoriai, jeigu tęsia prieš aštuonerius metus gimusią tradiciją keliauti gimtinės takais. Jiezno seniūno Algio Bartusevičiaus prisiminimu, pirmasis žygis į Pelekonis buvo surengtas kaip dovana Jiezno gimnazijos šauliukams ir jų
vadui Sigitui Žaliui už pagalbą įvairių renginių metu. O kiti?
– Argi gali atsisakyti ir likti abejingas, išgirdęs vaikų prašymą: mes laukiam žygio. Todėl ir kylam, nes jiems to reikia, – sako žygių iniciatorius Algis Bartusevičius.
Ramutė Šimukauskaitė