„Saugau. Myliu. Branginu“…

„Gimtinė – Prienų kraštas, o dabar…“

Kai keliaujant rudens taku driekėsi vis daugiau žilų voratinklių, o tėviškės keliukus ankstyvais rytais užklojęs tirštas rūkas ilgai neišsisklaidė, ilgėjančiais vakarais vis dažniau visagaliame fecebook pamatydavau šių gimtinės takučių neužmiršusių žmonių veidus. Žmonių, su kuriais sieja sielų bendrystė, kuriai neturi reikšmės atstumas ar ilgas laiko tarpsnis, kai nematei gyvai. Tą žmogų tiesiog jausti, girdėti jo šneką. Štai, kad ir Rasa Balsevičiūtė-Amboltienė, gimusi, augusi Lepelionyse, netoli garsios Napoleono kepurės, o parodą surengusi Alytuje, nors gyvena Marijampolėje. Kodėl gi jos nepakalbinus, pamąsčiau ir parašiau. Tik ji, sako, kad duoną minkau, kalbėti negaliu, todėl klausimus palikau meditacijos laikui, kai duona jau bus iš pečiaus ištraukta. Karštos juk valgyti dar negalima…

Jurginų karalystėje…

– Miela Rasa, stebint tave Stebulių bendruomenėje dainuojant ansamblyje „Cinka“,drauge puoselėjant amatus, tradicijas, lietuvių liaudies dainas, papročius, maga paklausti, kaip seniai palikai savo tėviškės namus, ką veiki Suvalkijos krašte ir ką ten „nusinešei“ iš savo gimtų namų?..
– Ilgai kaupiausi, daug permąstyti teko, nes kalba eina apie visą mano gyvenimą, visą 50 metų trunkančią akimirką. Baigiau Stakliškių vidurinę mokyklą ir išvažiavau į Suvalkiją. Dirbau Akmenynuose, vaikų darželyje, planavau stoti į Pedagoginį universitetą, nes svajonė buvo auklėti, mokyti vaikus. Garsiai svajojau, todėl svajonė neišsipildė. Susipažinau su nuostabiu vaikinu, pamilome vienas kitą, susituokėme, susilaukėme dviejų sūnų. Visko gyvenime buvo: ir šilto, ir šalto, bet jau 30 metų mes nugyvenome kartu. Sūnūs užaugo, mažasis, kuriam 28 metai, gyvena Anglijoje, dirba, studijuoja, keliauja… Vyresnysis – teisininkas, po studijų grįžo dirbti ir gyventi į Marijampolę. Mes – jauni, vaikai – dideli, vadinasi, gyventi reikia dėl savęs. Manau, kad drąsiai save galiu vadinti suvalkiete, ne vietinė, ne sūduvietė esu. Dzūkiškai kalbėti moku, nes vyras cikras dzūkas.

Jau trisdešimt metų kartu…

– Kas dabar tave „parveda“ namo? Net neabejoju klausdama, kad prisiminimų takais, o galbūt ir ne tik, sugrįžti į Lepelionis?
– Į tėviškę grįžtu tik aplankyti kapus… visi išmirė, visi, kuriuos mylėjau, visi, pas kuriuos buvo galima parvažiuoti, užsukti arbatos puodeliui. Spaudžia širdį, nes takai, kuriais bėgiojau, kuriais į mokyklą ėjau – užžėlę. Tėviškėje gyvena nepažįstami žmones. Vienintelis spindulėlis gimtojo kaimo, tai kaimynas Sigitas. Visada, kai tik pamato mūsų mašiną prie kapinių stovinčią, ateina pasikalbėti. Kalbamės apie viską, kaimo bėdas, sveikatos problemas…taip gera būna sugrįžti prisiminimais į jaunystę, kai buvome jauni, kai į šokius, vykstančius Vyšniūnuose, eidavome pėsti. Kokias emocijas sukelia prisiminimai apie šieno vartymą ar vežimą, kai esi miegojęs vos pora valandų… ech, jaunystė. Net ir  Napoleono kepurė, nuo kalno tokia liūdna, vieniša atrodo. Nelipa vietiniai pasižiūrėti, kokia graži panorama atsiveria – neįdomu. Užlipau ir prisiminiau, kaip su pusbroliu, dar vaikai, laukdavome ant kalno savaitgalį, kada sustos vestuvininkai. O, Dievuli, kokia šventė būdavo, kiek ir kokio skanumo saldainių pabroliai duodavo…

Smagi pirtininkų kompanija tapo koncertuojančia grupe „Cinka“. Po koncerto dvare.

– Šitie divonai, tai – kaip bažnyčios vėliavos, kurios per šventes „išeina pasidairyti į šventorių, – taip atsiliepė J. Jarašienė apie daugybę austų lovatiesių… matyt, jos austos Dzūkijoje. Ką pati esi išsaugojusi iš mamos skrynios? Tikiu, kad moki ir tas dainas, kurias ji taip gražiai dainuodavo?…
– Nepabėgome nuo kaimo, turime sodybą Lazdijų rajone. Liko mums vyro tėviškė, į kurią po mamutės mirties parvažiavo visos jos gėlės: rožės, jurginai. Negalėjome leisti, kad jos svajonė turėti daug jurginų su jos išėjimu išnyktų. Auginame, turime daug, apie 100 kerų. Vietiniai durneliais iš miesto vadina, sako, galima veršiuką išganyti, o jie gėlėmis užsodina. Jokios naudos ir darbas be tikslo. Išlikę keletas ir mamutės augintų, nors prabėgo 10 metų, pavyko mums juos išsaugoti. Visada, kai pavasarį su vyru juos sodiname, o rudenį kasame, juokiamės, kad mamutė balsu iš mūsų aukštybėse juokiasi. Parvažiavo į Stebulius ir mamutės austos staltiesės, rankšluosčiai, divonai.Visa tai man be galo brangu, nes ir pačiai teko šeivas trinti ir siūlus sukti. Esu tokia kaimietė, kad ir duonytę savo kepu. Tikrą, be mielių iš raugo, visokių sėklyčių pridedu: ir sveika, ir skanu. Kepu orkaitėje, bet vyras pažadėjo renovuoti senąjį duonkepį pečių. Neišgriovėme, stovi pusę virtuvės sodyboje užimdamas, bet noras kepti bandas ant kopūstų lapų, duonytę, naminį pyragą – didesnė virtuvės erdvė. Viskas miela, viskas brangu. Kas mūsų, kas lietuviška… dainos, papročiai, valgiai. Kas gali būti skaniau nei mielo draugo Arūno kepta naminė bulka, kas gali būti skaniau už kaimyno Almanto keptą kugelį…
– Kaip manai, kodėl vis dažniau randasi žmonių, kurie grįžta, nori grįžti ir ieško savo šaknų, kuriems rūpi išsaugoti tradicijas, antai nuotraukose Tu su vyru lininiais drabužiais pasidabinę, kitoje – prie jūros rinkdami gintarus raginate „pastebėti gyvenimo perlus“… Kas jie jums?
– Mūsų kaime gyvena nuostabūs žmonės.Viena jų Rita, kurios minčių, idėjų, norų užtektų keliems gyvenimams. Jos iniciatyva įkurta „Stebulių ateities bendruomenė“, kurios nariais esame ir mes. Tai jos dėka mamutės rankdarbiai, grojant folkloro ansambliui iš Vilniaus „Jorė“, plazdeno, džiaugėsi vis į saulę savo nuostabius raštus keldami. Daug aktyvių, nuoširdžių žmonių teko sutikti. Turime vietinį pirtininką Artūrą, susirinkę pirties malonumais pasilepinti, išsiskirstėme jau kaip grupė „Cinka“. Dainuojame visi, tekstus rašo Vilija, groja Rita… va, ir pasaulinio lygio žvaigždės. Tik sudėtinga repetuoti, vietiniai tik keturi, mes – iš Marijampolės, Virgutė ir Arūnas iš Simno. „Cinka“ nebūtų „Cinka“, mes repetuojame nuotoliniu būdu. Visko būna, visko pasitaiko, pasipykstame ir susitaikome, kaip visuose kolektyvuose. Tik tas begalinis noras daryti veda į priekį. Vis smagiau, vis kitaip. Kiek juoko būna, kiek mes vitamino C prisigaminame… Ko gero, net atskirą knygą būtų galima išleisti vien tik iš mūsų citatų. Visi, kaip rupūžiokai, įvairių minčių pilni…
Daina, eilės, knygos mano gyvenime užima labai svarbią vietą. Tai juk maistas sielai. Prisimenu, kai mamutė su kaimyne Janyte, pasistatę „žulikiuką“, pasidarę vietinę įrašų studiją per naktis dainuodavo. Turiu, saugau visus jų įrašus… Tik labai sunku klausytis. Kaimas, daržas, šiltnamis man ramybės oazė. Galiu „kaifuoti“ nuo ryto iki vakaro. Dirbame mes „Cukraus fabrike“, gyvename mieste, tačiau kiekvieną savaitgalį praleidžiame vyro tėviškėje. Su bendruomene daug keliaujame, daug žmonių sutinkame – nuostabių, ne- piktų, nesavanaudžių. Gera „dūšioje“ pasidaro, nes žinau, kad dar ne viskas euru matuojama, ne viskas tik dėl savęs daroma. Ne piniguose ar jų kiekyje laimė, laimė, kai esi sveikas, kai tavo artimi žmonės sveiki… Viskas taip laikina ir trapu.   
– Alytaus kolegijoje neseniai atidaryta paroda iš tavo asmeninės kolekcijos, pavadinta „Išlik ramus“. Papasakok plačiau, kas tai? Tavo pomėgis, hobis…, iš kur tokia meilė katinams? Ir kodėl toks įdomus parodos pavadinimas?
– Turiu dar vieną „durnystę“, tai – begalinę meilę katinams .Gyventi Marijampolėje ir nemylėti katinų – negalima. Miesto įkūrėja grafienė Pranciška Butlerienė labai mylėjo kates. Mieste daug erdvių su katyčių skulptūromis, yra Butlerienės kačių kiemelis. Ir ši meilė katinams neplanuotai ir netikėtai  mane aplankė. Nusipirkau mielą stovelį papuošalams su katinu – gražu. Dar puodelį, dar lėkštutę, dar porceliano katinukas interjere tiko ir prasidėjo… Dabar turiu apie 700 vienetų katinų statulėlių iš porceliano, keramikos, medžio… Gyveno jie ramiai sodyboje, kol nepamatė mūsų Vilytė.Tai yra Vilija Padimanskienė, kuri dirba Alytaus kolegijoje Alytaus švietimo darbuotojų tobulinimosi padalinio vedėja. Sako,kad reikia vežti katinus į Alytaus kolegiją, tegul visi mato ir visi semiasi katiniškos ramybės. Ilgai įkalbinėjo, tik jos užsispyrimo dėka mano katinai į platųjį pasaulį pasidavė. Kiek aš jai visokių reikalavimų iškėliau, oi, žinai, tarsi vaikus išleidau. Žinau, kad saugūs, mylimi, globojami. Lapkričio mėnesį paroda atkeliaus į Simno biblioteką. Paroda vadinasi „Išlik ramus“… Mokslininkai jau seniai įrodė teigiamą katinų poveikį žmonėms. Manoma, kad net žiūrint į nuotraukas, skulptūras kyla nuotaika, vadinasi – ir serotonino, vadinamo laimės hormonu, lygis, kartu mažėja – kortizolio streso hormono. Namuose taip pat dvi laimes turime – Liusė ir Adolfina. Sergančias vyras iš kaimo parvežė. Pasveiko ir liko būti miesto padaužomis.Prieš tai turėjome katiną Tuką, 18 metų išgyveno. Taip ir gyvenu – niekuom neypatingai…
– Labai ačiū, Rasa, be galo greitai skubančiame laike už laiką, skirtą pasivaikščioti prisiminimų ir dabarties takais, už pasidalijimą įdomiomis mintimis bei įžvalgomis.
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.