Prienų malūnininko Bagranskio šeimos istorija (III d.)

Išlikę gyvi

Kartą pagyvenusi moteris viename JAV aerouostų stebėjo ekrane ant sienos rodomas per Holokaustą nužudytų vaikų nuotraukas. Staiga ji suriko: „Aš esu ta mergaitė nuotraukoje! Aš gyva!“ Netrukus moteris paskambino projekto kuratoriams ir pasakė, kad maža mergaitė pievoje, tai – ji, išgelbėta Lietuvos žydaitė Rosian Bagranskytė. „Aš esu gyvas įrodymas, kad stebuklai įvyksta…“ Ją pakvietė į TV laidą, ir taip pasaulis sužinojo Rosian ir jos tėvų išsigelbėjimo istoriją.

Tado Vincaičio-Plūgo kūrinys Kaune, Mickevičiaus g. 30. Rosian Bagranskytė su savo mama Gerta.

Rosian su mama Gerta įamžintos ir Kaune, ant Mickevičiaus g. 30 namo sienos.
Paulius gimė 1906 m. sausio 24 d. Prienuose, malūnininko Zelmano ir Amalijos Mejer Bagranskių šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo Prienų žydų mokykloje. Sprendžiant iš pirmojo Nepriklausomos Lietuvos paso išdavimo datos, Pauliaus tėvai gyveno Prienuose bent jau iki 1923 metų. Nežinoma, kokią gimnaziją jis baigė, tačiau vėliau įgijo teisininko specialybę universitete, baigė karininkų mokyklą ir gavo leitenanto laipsnį. Vėliau tapo klestinčios Ratnerio ir Bagranskio tekstilės pramonės bendrovės dalininku Kaune.
Traukinyje, vykdamas namo iš Klaipėdos, susipažino su gražuole Gerta Chason, kuri lankė gimines Lietuvoje. Gerta gimė 1908 m. rugpjūčio 8 d. Karaliaučiuje, tačiau augo Gdanske. Tarpukariu jos tėvai apsigyveno Lietuvoje. Gerta studijavo Paryžiuje ir Berlyne, tapo pianiste, kartais pasirodydavo ir kaip šokėja savo sesers, profesionalios šokėjos, trupėje. Meilė iš pirmo žvilgsnio netrukus jaunus žmones nuvedė į Alytaus sinagogą ir 1935 m. sausio 24 d. jie susituokė (biografijoje nurodyta kita santuokos data – 1934 09 04, tačiau mano surastoje pažymoje jie susituokė 1935 m., – aut. past.) Tų pačių metų spalio 23 d. Kaune gimė jų pirmagimė dukrelė Rosian. Šeima gyveno Pauliaus tėvo Zelmano

Paulius ir Gerta Chosen Bagranskiai 1935 m.

Bagranskio įsigytame name Kaune, o vasaras leido išsinuomotame vasarnamyje Kulautuvoje.
Europoje tvyrojo karo grėsmė, vieni po kitų Bagranskių ir Chasonų giminės emigravo į Palestiną. Paulius Kanadoje nusipirko žemės, išsiėmė užsienio pasus ir vizas, tačiau Vokietijai užpuolus Lenkiją, Bagranskiai sužinojo, kad jų kelionė į UK 1940 m. kovo mėn. nebegalima, jų Britanija nebeįsileidžia. Sovietams aneksavus Lietuvą, Pauliui buvo pasiūlytos lengvosios pramonės konsultanto pareigos Maskvoje. Šios pareigos padėjo Pauliui išgelbėti savo tėvus nuo tremties į Sibirą, ko jis vėliau gailėjosi.
Karas Pauliaus Bagranskio šeimą užklupo Kulautuvoje. Į vasarnamį atėjo vokiečių karininkas ir mandagiai, bet ryžtingai nurodė tolimesnio gyvenimo taisykles: nesilankyti jokioje miestelio parduotuvėje, turguje, nebendrauti su žvejais, valstiečiais, niekur neišvykti iš Kulautuvos. Tai skambėjo kaip nuosprendis, pasmerkiantis badui. Bagranskiai nuo bado gynėsi žvejodami Nemune. Tačiau nerimą kėlė Kaune likusių tėvų likimas. Gerta, apsirengusi senais, apdriskusiais drabužiais, apsimetusi kaimiete, išėjo pėsčiomis į Kauną. Uošvių jau neberado. Abu senieji Bagranskiai buvo nužudyti.

Bagranskių šeima Kaune 1940 m.

Netrukus visus Kulautuvos ir Kauno žydus vokiečiai suvarė į Viliampolės getą. Paulius prisiminimuose rašo, kaip jo gražuolė žmona, niekada anksčiau pati nešeimininkavusi, pamėlusiomis rankomis rankiojo šiukšlyne bulvių lupenas ir sugebėdavo iš jų išvirti valgomą sriubą, pagardintą smulkintais šiaudais ar kitomis iš po sniego iškapstytomis žolelėmis… Mažoji Rosian labiau prisimena ne badą, o nepakeliamą šaltį žiemą nešildomame kambaryje.
Mieste sklido kalbos apie masines žydų žudynes. „Mūsų gyvybes išgelbėjo tik dokumentas, įrodantis, kad esame darbininkai, ir oficialus leidimas gyventi („Lebenschein“), kurį motina išrūpino savo nenuilstamomis pastangomis. Tačiau mano tėvai nebelaukė būsimosios „Vaikų akcijos“ ir nutarė rizikuoti ir bėgti iš geto. Aš turėjau būti pirmoji, nes man grėsė didžiausias pavojus. Buvau šešerių metų amžiaus, o naciai geto vaikus laikė nedarbingais ir dėl to nereikalingais,“ – prisimena Rosian.
Tėvai atidžiai stebėjo, kada pro jų namą praeina sargybinis su šunimi, kada keičiasi jų pamaina, kada prožektoriai apšviečia ties jų namu tvorą. Iškasė po tvora duobę, per kurią vieną naktį ir išstūmė iš geto dukrą. Už tvoros jos laukė Pauliaus sekretorė Bronė Budreikaitė. Gal mergina ryžosi tokiam drąsiam žingsniui, nes buvo Vilniaus geto komendanto Jokūbo Genso brolienė? Mergaitė buvo slapta pakrikštyta bažnyčioje kaip Irena Budreikaitė. Deja, bet mergytė be perstojo verkė, tad laikyti ją Kaune savo bute Bronė nebegalėjo ir išvežė į vienkiemį pas pažįstamus žmones. Buvo paskleistas gandas, kad mažoji Irutė (Rosian) yra Bronės nesantuokinė dukra, kurią ji gėdijasi rodyti Kaune.
Išgelbėję iš geto dukrą, Bagranskiai suplanavo ir savo pabėgimą. Pirmiausia dingo Paulius, paskui – Gerta. Paulius su suklastotais dokumentais pasiekė Vilnių, o Gertą Kaune priglausdavo vis kita draugė. Ji, gerai mokėjusi prancūzų kalbą, prisistatinėjo kaip prancūzė šokėja. Ir Gerta, ir jos dukra buvo mėlynakės ir šviesaus gymio, todėl ir nesukeldavo įtarimų dėl tautybės.
Paulių Vilniuje pastebėjo vienas buvęs jo klasės draugas ir jau kitą dieną Bagranskis buvo suimtas ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Iš ten kelio atgal nebuvo ir tai suprato visi, kas tai žinojo. Didelėmis pastangomis Paulius buvo perkeltas į Vilniaus getą, kuriame įregistruotas kaip „šoferis“. 1943 m. rugsėjį jam pavyko pabėgti iš geto ir pasiekti Rudninkų girioje esančius sovietų partizanus. Čia jau buvo suformuotas atskiras būrys,

Rosian Bagranskytė Zerner su sūnumis ir anūkais

sudarytas vien iš geto pabėgusių žydų, vyrų ir moterų. Paulius, mokantis keturias kalbas, tarp jų ir rusų, buvo paskirtas į štabą vertėju. 1944 m. sausio 29 d. naktį partizanų būriai patraukė į pietus nuo Rudninkų girios esantį Kaniukų kaimą. Į Bagranskio klausimą, ko mes ten einam, vadas atšovė – pamokyti kaimiečių. „Tik ten būdamas supratau, jog mūsų tikslas – sunaikinti visą kaimą kartu su jo gyventojais. Paklausiau, kodėl ketinama taip nežmoniškai žiauriai pasielgti. Man buvo atsakyta, jog taip nusprendė aukščiausioji vadovybė. <…> Maždaug antrą valandą po vidurnakčio Kaniūkų kaimas buvo visiškai sudegintas. Nesimatė nė vienos trobos, nebesigirdėjo nė garso. Matyt, bus sudegę visi žmonės – ir vaikai, ir moterys, ir vyrai, užmušti jų pačių saugotų sproginėjančių šovinių arba pribaigti mūsų vyrų, kai bandė pabėgti iš šio pragaro“, – atsiminimuose apie baudžiamąją akciją 1988 m. rašė Paulius Bagranskis. Jis vienintelis, aprašęs šią žiaurią akciją, paneigė kaime buvus vokiečių garnizoną. „Dar ir šiandien, daugiau kaip po keturiasdešimties metų, sunku įsivaizduoti ar aprašyti, ką tada mačiau. <…> Žmonės buvo pavargę, bet jų veidai atrodė patenkinti ir laimingi, kad įvykdė užduotį. Tik nedaugelis suvokė, kokios baisios žudynės buvo įvykdytos per vieną valandą. Tie vienetai atrodė prislėgti ir nusiminę, apimti kaltės jausmo. Galbūt tik tie vienetai ir beprisimena Kaniūkų kaimą.“
Po karo Bagranskių šeimos nariai surado vienas kitą, apsigyveno Vilniuje. Gerta dirbo Operos teatre koncertmeistere, Paulius mėgino atnaujinti verslą. Pasitaikius pirmai progai Bagranskiai emigravo. Po ilgų, sunkių, badu paženklintų klajonių per visą Europą, tėvai, gelbėdami Rosian nuo bado, paliko ją Vokietijoje vaikų namuose. Gerta ir Paulius apsigyveno Milane. Čia jiems 1947 m. gegužės 3 d. gimė sūnus Joachimas. 1951 m. spalį visa šeima laivu „Independence“ išplaukė į JAV ir apsigyveno Niutone, Masačusetso valstijoje. Rosian Bagranskytė Zerner baigė Kolumbijos universitetą, ištekėjo ir susilaukė dviejų sūnų. Vėliau šeima apsigyveno Bostono rajone, kur Paulius įkūrė Webstone korporaciją. Jis mirė 1996 m. lapkričio 30 d. Masačusetso valstijoje, sulaukęs 90 metų. Gerta mirė 2008 m. gruodį, praėjus keliems mėnesiams po savo šimtojo jubiliejaus.
Janina Leonavičienė
Šaltiniai:
1. Prienų, Alytaus ir Kauno žydų bendruomenės santuokos, gimimo ir mirties metrikų aktų knygos.
2. Rosian Bagriansky Zerner kolekcija, United States Holocaust Memorial Museum (nuotraukos turi CC licencijos pareikščių žymas):
3. issigelbejezyduvaikai.lt, Rosian Bagrianskytė-Zerner;
4. Kauno regioninis valstybės archyvas, tarpukario pasų katalogas 1921-1940,
5. LCVA/377/12/478
5. Vilniaus getas, kalinių sąrašas, T1, Vilnius 1996, LCVA F.R-643 ap.5, b.148, l.5;
6. Paul Bagriansky, Tel Aviv, Publications of the Museum of the Combatants and Partisans, no. 65–66, December 1988, p. 120–24.