Lietuvai ir pasauliui
Jau aštuoniolika metų dainuojanti Giedrė Smolskaitė-Ivanova rudenį praleisti su šeima nusprendė Ispanijoje. Ilgomis atostogomis išvyką vadinanti prieniškė neslepia džiaugsmo dėl mažų dalykų bei dalinasi savo patirtimi muzikos kelyje.
– Šiuo metu kartu su šeima gyvenate Ispanijoje. Kodėl? Ar planuojate čia ir pasilikti?
– Tiesiog dabar užsiimu svajonių pildymu, o čia buvo viena iš jų. Atvažiavom truputį pabūt, prisimint senų laikų. Aš buvau su ,,Erasmus+“ Ispanijoje prieš gal dešimt metų ir niekaip nenustojau galvot, kad būtų labai smagu pabūti truputį ilgiau. Gyventi gal ne, nes gyventi labai gerai Lietuvoj.
– Jeigu ne paslaptis, kiek laiko planuojate būti?
– Kol kas nieko neplanuojam. Norim tiesiog būti, kad nebūtų to atgalinio bilieto, kuris visada, kai važiuoji atostogaut, graužia smegenis. Aišku, turim begales reikalų Lietuvoj, Vilniuj, tai tikrai grįžinėsime karts nuo karto.
– Ar nepasiilgsti Prienų?
– Labai sunku pasiilgti, nes aš labai dažnai ten grįžtu. Pavyzdžiui, visą vasarą praleidau Prienuose, mano tėvai ten gyvena, mano draugai ten dažnai grįžta. Visada, kai manęs klausia apie meilę miestui – ar nori grįžt, gyvent visam laikui – aš suprantu, kad mano visas ilgesys yra susidėjęs į nostalgiją, meilę miestui ir meilę žmonėms. Iš didesnių miestų žmonės gal neturi to tokio bendruomeniškumo, bet jeigu kas iš Prienų eina kažkur ar į televiziją ar panašiai – sergi kaip už savą. Tas ilgesys pereina į meilę ir sirgimą už savo kraštą. Labai lengva kartu būti su Prienais nebūnant pačiam mieste.
– Esi dalyvavusi ,,Lietuvos balse“, ne kartą pasirodei Lietuvos ,,Eurovizijos“ atrankose. Kodėl vis sugrįžti į projektus?
– Į projektus ir eini turbūt tam, kad stovėtum ant scenos. „Lietuvos balsas“ buvo labai seniai. Projektas buvo daugiau savęs pažinimui, atradimui, nes tuo metu apskritai nebuvau tikra, ar galiu dainuot. ,,Lietuvos balse“ tavim labai visi rūpinasi: ten dirba aukščiausio lygio komandos, geriausi mikrofonai, geriausiai save girdi. Vienam pasirodymui tau padarys kažkokius efektus, kartais kitam duos šokėjus ir panašiai. Žodžiu, toks, nežinau, mini žvaigždės gyvenimas. Tavo darbas – padainuot, o kiti viską padaro. Vienintelis dalykas, kuris man mažiausiai patiko – dainuoji kitų dainas. Visada norėjau dainuoti savo dainas. Bet aišku, viskas turi būt nuo pradžių. Visur eini kažkaip po mažą žingsnelį. ,,Eurovizija“ yra būtent būdas parodyti savo muziką. Eini ant scenos ir negalvoji, kad eini šiaip pasirodyt. Galvoji, kad jei laimėtum, tai tas laimėjimas būtų atstovavimas savo šaliai. Visada pavydžiai žiūriu į sportininkus, kurie suteikia mums tą šansą džiaugtis dėl savo šalies, dėl medalių, dėl Lietuvos himno, vėliavos… Patriotiškumo jausmas labai daug duoda.
– Tai galbūt dėl to didelio noro ir susikūrė grupė ,,Sun Fransisco“? Noro dainuoti savo dainas, groti savo muziką savo kūrybą?
– Taip, taip ir buvo. (Juokiasi.) Iš didelio noro, man asmeniškai – trūko tokios muzikos, kurią man patiktų klausyti. Lėmė ir didelis mano vyro noras, kad aš dainuočiau tokio profesionalaus dainavimo lauke. Aš ilgai studijavau, daug mokiausi, tad buvo ir toks tarpas, kai kūrybos apskritai nebuvo. Kažkoks padainavimas ar spektakliai būdavo, bet nebuvo tikro muzikavimo. Tuomet mano vyras nei iš šio, nei iš to sako: ,,Aj, tada aš irgi kursiu muziką“. (Juokiasi.) Aš galvojau, kad jam kažkaip netyčia nutiko, bet, pasirodo, jis visą gyvenimą buvo grojęs gitara įvairiose grupėse. Turim be galo daug idėjų, jos nuolat gimsta. Štai ir dabar vaikštau su vežimėliu ir man kyla įvairios dainų klipų idėjos. Noras – mano pagrindinis variklis, niekas neverčia. Pati pradžia visada yra labai sunki, tau uždaro labai daug durų, bet galų gale vis tiek prisibeldi kažkur. ,,Eurovizijoj“ patekom į finalą, nors mūsų daina nebuvo tas eurovizinis standartas. Vis tiek labai smagu, kai tau pasiseka, noras daryt taip tik didėja. Jeigu lengviau eitųsi, tai mes aptingtume. Kai sudėtingiau – žmogus pats labiau stengiasi.
– Patikslink mane, jeigu klystu. Tu laukeisi, kai dainavai ,,Eurovizijos“ scenoje?
– (Juokiasi.) Taip, tikrai taip.
– Ar nebijojai?
– Aš ne tai, kad laukiausi, man buvo likusi savaitė iki gimdymo. Bet bijot nebijojau, tai buvo mano antras nėštumas, jis buvo labai lengvas. Labiau kirbėjo mintis, ar apskritai verta. Ta prasme, tai žiauriai daug reikalauja jėgų, dar namuose laksto kitas vaikiukas. Jėgų – fizine prasme, nes reikia jėgų dainuot: yra tam tikras kvėpavimas, tam tikros technikos. Nėštumo metu, kai turi tiek kilogramų ir tavo visa diafragma užspausta, sunku būna užlipti porą laiptelių, o čia tau reikia atidainuoti visą dainą – labai sunku. Aš galvojau, kad bus truputį lengviau, kita vertus, man labai visi padėjo. Kėdes siūlė, vandenį siūlė. (Juokiasi.) Aš supratau, kad ,,Eurovizija“ buvo tas laikiklis, tas adrenalinas, kuris padėjo mano kūnui susikaupti.
– Sugrįžkime į pradžią. Minėjai, kad dabar užsiimi svajonių pildymu, viena iš jų – apsigyventi Ispanijoje. Kas dar įeina į šį sąrašą?
– Nežinau, reikia man naujų svajonių prisigalvot. (Juokiasi.) Ko gero, svarbiausias dalykas turbūt buvo vėl grįžti į muziką. Tai irgi jau vyksta. Didžiausia tokia kaip ir svajonė šiandien – tiesiog mėgautis gyvenimu ir gyventi tą gyvenimą, kuris vertas gyvenimo. Ne galvoti, kad norėčiau to, reikia to, svajoju apie tą ir aną ir nieko nedarau. Reikia daryti. Kas pasiseks – pasiseks, nepasiseks – nepasiseks. Žodžiu, geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei. Iš anksčiau visad buvo tas noras derinti karjerą su muzika, rašyti. Kažkada buvo noras turėt šunį. (Juokiasi.) Turėt namus Vilniuje, gyvent Vilniuje. Turbūt dar seniau – sukurt gražią šeimą, paskui, kai jau laukiesi, turėt sveikus vaikučius. Žodžiu, tokie maži dalykai. Kuo didesnės svajonės, tuo jos mažiau atrodo pasiekiamos. Atrodo, jos – tikresnės svajonės, o ne kažkokie išsikelti tikslai.
– Sakai, labai svarbu vertinti mažus dalykus?
– Taip, džiaugtis, mėgautis ir kartu kelti sau iššūkius. Kad baimė būtų pakeleivė. Baimė – gerąja prasme. Kai mūsų dukrytė kažko bijo – niekas nesako, kad nebijok. Neįmanoma nebijot, juk mes visi bijom. Svarbiausia – išmokti su baime, iššūkiais ir adrenalinu žengti koja kojon.
– Ačiū už atsivėrimus.
Marija Janavičiūtė
Edvardo Blaževič ir Martyno Zarembos nuotraukos