Alternatyvus V. Putino žavesys

Kažkada jau esu minėjęs, kad giliai į atmintį įsirėžė buvusio čekų disidento, politiko bei dramaturgo Vaclavo Havelo (1936-2011) mintis, pasakyta interviu dabar jau ir formaliai uždarytam Rusijos laikraščiui „Novaja gazeta“ 2009 metais apie tai, kad didžioji Rusijos problema yra ta, kad ji nežino, kur baigiasi.
Tai, kad p. Havelas buvo teisus, dar prieš karą Ukrainoje patvirtino Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Dalyvaudamas kažkokiame renginyje, kur buvo vaikų, jis vienam mažamečiui dalyviui viešai pasakė: „Teisingai, berniuk, Rusija niekur nesibaigia“. Šį epizodą gausiai transliavo propagandinės tos šalies televizijos.
O praėjusįjį antradienį Rusijos parlamento aukštųjų rūmų – Federacijos tarybos (FT) nariai, dar kitaip vadinami senatoriai, vienbalsiai nutarė į Rusijos Federacijos sudėtį priimti iš Ukrainos atplėšiamas Donecko, Liuhansko, taip pat Zaporižės bei Chersono (prie šios dar pridūrė dabar okupuotus du Mykolajivo srities rajonus) sritis.
Negalėtum pasakyti, kad toks politinis sprendimas visą pasaulį netikėtai išvertė iš koto. Kažko panašaus buvo laukiama nuo pat Kremliaus 2022 m. vasario 24-ąją pradėto karo prieš Ukrainą. Problema ta, kad dėl to radosi atvirkštinių (taip Rusijos propaganda pamėgo vadinti kai kuriuos nepalankius sau įvykius beigi procesus) žavesių.
Vienas buvo tas, kad po Rusijos FT patvirtinto įstatymo, ne tik jos nariai, bet ir p. Putino balsas – jo atstovas žiniasklaidai Dmitrijus Peskovas – rišliai nesugebėjo paaiškinti, kur politiškai dabar yra šios šalies sienos. Buvo kalbama, kad, ko gero, turima mintyse visus keturis Ukrainos regionus administracinėse Ukrainos teoritorinio padalijimo ribose. Tačiau dėl to net p. Peskovas nebuvo visiškai tikras ir žadėjo „toliau dėl to konsultuotis su šių regionų gyventojais“.
Kitas „žavesys“ buvo tas, kad kai kurios vietovės, pvz., Limano miestas, tokiu būdu Rusijos sudėtyje spėjo pabūti tik vieną parą, nes Ukrainos kariuomenė jį po sėkmingo puolimo išlaisvino. Antradienį, karo apžvalgininkų teigimu, subyrėjo okupacinės Rusijos kariaunos gynybos linijos dar ir Chersono (vienintelio Rusijos invazijos metu okupuoto Ukrainos srities administracinio centro) srityje. Taigi vos išsiplėtusi keletu tūkstančių kvadratinių kilometrų, Rusija netrukus ėmė ir susitraukė. Karo linijose Ukrainos kariuomenės turima veiksmų iniciatyva leidžia tikėtis, kad netrukus Rusijos liks dar mažiau. Gal ne staigiai, greičiau pamažu, bet šios imperialistinės valstybės teritorija turėtų sugrįžti į 1991-aisiais buvusias ribas, kurias pripažino tarptautinės bendruomenės ir Jungtinių Tautų organizacija.
Pasaulyje – nedaug aiškiaregių, kurie šiandien mėgintų išdėstyti p. Putino planus. Tie, kurie mėgina, deja, neatrodo rimtai. Ar Ukrainos regionų formalus prijungimas prie Rusijos yra jam įprastas statymų dvigubinimas prie pokerio stalo? O gal paliekamas palankus užtaisas būsimosioms Rusijos imperialistų kartoms?
Gali būti ir viena, ir kita. Ir dar kokia trečia arba ketvirta – mums nelabai žinoma – versija. Ko gero, svarbiausia yra tai, kad Vakarai, nepaisant šiaip jau gausybės dabar pasigirstančių susitaikėliškų balsų (tarp jų ir Romos popiežiaus), savo laikysena rodo, kad nelabai jaudinasi dėl to, kokia jo rankose turimų kortų kombinacija. JAV pareigūnai pakankamai aiškiai nurodo, kas atsitiktų, jeigu Kremliaus šeimininkas priimtų sprendimą prieš Ukrainą arba pasaulį panaudoti branduolinius ginklus. Atsakas, pasak jų, būtų greičiausiai ne branduolinis, o visai konvencinis, kurio užtektų, kad būtų sunaikinta ne tik okupacinė Rusijos kariuomenė Ukrainoje, bet ir kai kas daugiau – galbūt net paties p. Putino įrengti bunkeriai, kuriuose jis įprato tūnoti, kol pusantrų metų siautėjo COVID-19 pandemija.
Juo labiau pačioje Rusijoje pradeda skylinėti šios šalies elitas, ligtol buvęs visiškai ištikimas Kremliaus lyderiui. Svarbiausi rusų vadinamojo isteblišmento buldogai dėl karo eigos ir jo pasekmių pradėjo ne pokiliminę, o drastišką kovą ant kilimo visiems stebint.
Spalio 7 d. p. Putinui formaliai sukanka 70 metų (yra pagrįstai abejojančių dėl jo gimimo datos – 1952 10 07). Kokios dovanėlės jo laukia? Ir kokias ruošia pasauliui jis pats?

Rytas Staselis

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.