Rudens lygiadienio šventė „Laumių miglos“

Į rudens lygiadienio teatralizuotą renginį „Laumių miglos“, vaizdingoje Dzūkų aukštumoje visus pakvietė Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė su Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos, Vyšniūnų, Stakliškių, Užuguosčio bibliotekų, Trakų jaunimo turizmo ir laisvalaikio centro, Aukštadvario gimnazijos, VĮ valstybinės miškų urėdijos, Aukštadvario regininio parko darbuotojais.
Ant Antaveršio kalvos suliepsnojo lygiadienio ugnis, minint Baltų vienybės dieną. Ugnį įkūrė ir visus sveikino Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininko pavaduotoja, senųjų papročių puoselėtoja Nijolė Balčiūnienė, pažymėdama vienybės svarbą. 1236 m. rugsėjo 22 d. susivienijusios žemgalių ir žemaičių gentys Saulės mūšyje įveikė popiežiaus Grigaliaus IX į kryžiaus žygį pasiųstą kalavijuočių ordiną.
Prie liepsnojančios ugnies buvo pagerbtas protėvių atminimas, pagiedotos senovinės giesmes. Senoliai tikėjo, kad rudens lygiadienis atidaro vartus protėvių vėlėms, kuomet saulės šviesai traukiantis vėlės iš gamtos traukiasi į jaujas ir namus. Nuo lygiadienio būdavo minimos Ilgės, per kurias deginama ugnis, prašoma vėlių pagalbos. Svarbus mitologinis personažas baltų pasaulėžiūroje buvo darbščioji Laumė. Būtent jos visus pasitiko ant Antaveršio kalvos, šalia akmens, apie kurį, pasak senolių, velniai šokinėja. Kas čia supaisys senolių sakmių, tačiau visų nuostabai, susirinkusieji šalia akmens iš tikrųjų pamatė smėlyje įspaustas kanopas! Štai ir netikėk kaimo žmonių pasakojimais!
Nepavargstančios laumės rudeniop baiginėja vasaros darbus, pamoko tinginius ir apdovanoja darbščiuosius. Laumelių darbai ir veikla lig šiolei dar gyva vietinėje tautosakoje. Laumės senovine dzūkų šnekta sekė spalvingas sakmes, kurias išgirdo ir užrašė Rita Balsevičiūtė. Paklausius liaudies išminties, prieiname prie išvados, kad nevalia tinginiauti, naktimis dirbti, tamsiu paros metu nežinia kur bastytis. „Jei neprociavosi, tai neėdęs sėdėsi“, – teigia liaudies išmintis.
O laumelės visiems susirinkusiems „iškelė stalalį, čenstavojo duona, medumi, sūriu, obuoliais, gira, karšta laukinių žolalių arbota“. Nors saulalė jau krypo vakaruosna, bet skirstytis nesinorėjo. Iš kur buvęs, kur nebuvęs tamsus debesukas pasirodė ir lyti pradėjo.
Labai jau greita lietus nurimo, o dangų nudažė ryškiausia Laumės juosta. Sako, toji juosta vandenį geria iš šalia esančios Gelionių duobės…
Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija dėkoja partneriams, kaimo bendruomenių žmonėms už bendradarbiavimą, meilę gamtai, lietuvių etninės kultūros puoselėjimą.
Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė