Karas Ukrainoje: ką išmokti turi Lietuva?

Karo Ukrainoje pamokos

Vasario 24-ąją Ukrainoje prasidėjęs karas privertė Europos valstybes iš naujo įvertinti saugumo situaciją žemyne. Tuomet saugumo situacija regione kone labiausiai neramino su Rusijos Federacija sieną turinčias Baltijos valstybes. Tarp jų – ir Lietuvą, nedelsiant visą dėmesį sutelkusią į krašto apsaugos stiprinimą: buvo priimta Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija, pradėtos diskusijos apie visuotinę privalomąją karinę tarnybą, plečiami kariniai poligonai, imtasi kitų veiksmų. Tačiau ar to pakanka ir ką planuojama daryti toliau? Į šiuos klausimus diskusijos metu „Karas Ukrainoje: kokias pamokas išmoko Lietuva?“ bandė atsakyti buvęs Lietuvos karinės žvalgybos vadovas, atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas, krašto apsaugos ministras dr. Arvydas Anušauskas, VU TSPMI dėstytoja prof. dr. Dovilė Jakniūnaitė ir diskusijos moderatorius Benas Gerdžiūnas.

Rugsėjo pradžioje Birštone vykusio diskusijų festivalio metu „Būtent“ apie saugumo situaciją Lietuvoje diskutavo ir Ukrainos pamokas Europai diskutavo: diskusijos moderatorius Benas Gerdžiūnas, ats. plk. Gintaras Bagdonas, krašto apsaugos ministras dr. Arvydas Anušauskas ir VU TSPMI dėstytoja prof. dr. Dovilė Jakniūnaitė.

Anot krašto apsaugos ministro dr. Arvydo Anušausko, informacija apie artėjantį karą Jungtinių Amerikos Valstijų sąjungininkus pasiekė beveik prieš pusę metų (4 mėnesiai prieš karą) ir ta žinia, kad Rusija ketina organizuoti didelio masto puolimą Ukrainoje išties daug ką nustebino. Netrukus buvo pradėtos vertinti Rusijos galimybės. „Tie vertinimai buvo labai skirtingi, nes kiekviena šalis tai darė iš savo pozicijos. Praėjus dviems mėnesiams po tokios žinios buvo manoma, kad Rusija gal ir puls Ukrainą, bet nėra iki galo tam pasiruošusi: nėra sutelkusi tokiam puolimui reikalingų atsargų ir pan. Tačiau sausio mėnesį ji tas atsargas pradėjo kaupti ir matėsi, kad artėja puolimo data. Tuomet prasidėjo svarstymai, kaip galima paremti Ukrainą ne tik politiškai ir kokios šalys apskritai pasiryš tai daryti“, – apie prieškarinę situaciją kalbėjo ministras.
A. Anušausko teigimu, Lietuva Ukrainą remia nuo 2014 metų ir per tuos metus yra suteikusi paramos už maždaug 8 milijonus eurų. Tačiau prieš aštuonerius metus pasaulis taip, kaip dabar, susivienijęs nebuvo ir tokią paramą Ukrainai teikė tik kelios valstybės. Anot ministro, skyrėsi ir pačių ukrainiečių bei lietuvių požiūris į galimą agresiją. „Mes sakėme, kad karas bus ir jie turi ruoštis, o jie sakė, kad Rusija karui nėra pasiruošusi. Ir kaip parodė pirmasis karo etapas, jie buvo teisūs, nes Rusija tuo metu iš tiesų nebuvo pasiruošusi“, – teigė krašto apsaugos ministras.
Anot Gintaro Bagdono, dar prieš prasidedant karui, tarptautinės organizacijos „GlobalFirePower“ vertinimu, Rusija, pagal savo karinę galią buvo įvertinta, kaip viena stipriausių valstybių pasaulyje ir „reitinguose“ užėmė antrąją vietą, o Ukraina – 22-ąją. Buvęs žvalgybininkas prisipažįsta, jog ir pats netikėjęs, kad Rusijos invazija tokio masto, kokia ji vyko: keli tūkstančiai kilometrų fronto, siekiant nuversti Ukrainos valdžią ir iš esmės sunaikinti Ukrainą – gali būti reali galimybė. Anot jo, vertinant karišku požiūriu, tai yra neracionalu, nelogiška.
Visgi, G. Bagono pastebėjimu, vykstant septintam nuožmaus karo mėnesiui, darosi akivaizdu, kad efektyvi Ukrainos gynyba gali sustabdyti Rusijos kariuomenę, ką, beje, ir padarė Ukraina, priversdama priešininką atsitraukti nuo Kijevo. Atsargos pulkininko įsitikini-mu, Ukrainos gynybos efektyvumą lemia trys pagrindinės priežastys: proaktyvi, išmani kariuomenės gynyba, orientuota į priešininkų silpnąsias vietas, tarptautinė programa ir pilietinė visuomenė. „Priešininkas tokios sąvokos, kaip pilietinė visuomenė, turbūt net nežino, nes iki vasario 24-osios su ja nebuvo susidūręs“, – ironizavo G. Bagdonas.
Prakalbus apie pilietinę visuomenę, krašto apsaugos ministras net neabejojo, jog, kaip ir Ukrainoje, taip ir Lietuvoje pilietinė visuomenė yra tikras reiškinys – skiriasi tik organizuotumas. G. Bagdono teigimu, šiuo klausimu labai svarbu įsisavinti pamoką, jog karus laimi ne ginklai, o žmonės, kurie juos valdo.
Tai, jog piliečiams rūpi valstybės ateitis ir jos saugumas, rodo ir gausiai į diskusiją susirinkusių žmonių skaičius. Todėl diskusijos moderatoriui Benui Gerdžiūnui pašnekovų paklausus bene labiausiai gyventojams rūpimo klausimo, ar Lietuvos visuomenė yra saugi, VU TSPMI dėstytoja prof. dr. Dovilė Jakniūnaitė pastebėjo, jog, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, bent jau trumpoje perspektyvoje piliečiai gali jaustis saugūs, nes grėsmė, kurios mes bijome labiausiai, dabar yra visai kitur, tačiau pagrindinė šio karo pamoka yra ir priminimas, kad valstybė ir jos piliečiai dabar turi padaryti viską, kad ateityje netektų bijoti.
„Neįmanoma, kad artimiausiu laikotarpiu Rusija ką nors darytų mūsų žemėje, nes, visų pirma, ji patyrė didžiulius nuostolius (ir materialinius, ir žmogiškuosius resursus) ir antra, V.Putinas, nukreipęs savo agresiją prieš NATO, norėdamas sugriauti Vakarų saugumo architektūrą, pasiekė atvirkštinį efektą – Aljansas niekada nebuvo toks vieningas, kaip dabar. Pagrindiniai skirtumai nuo Ukrainos yra tai, kad esame Aljanso nariai. Visos tos pamokos, kurias Lietuva ir kitos šalys perims iš Ukrainos karo, viską turėsime įgyvendinti kartu su Aljansu. Kas yra blogai? Tai mūsų teritorija – mes neturim strateginio užančio, todėl turime padaryti viską, kad agresorius neužimtų nei centimetro“, – apie saugumo padėtį regione kalbėjo ats. plk. G. Bagdonas.
Pastebėdamas gyventojų nerimą dėl saugumo, krašto apsaugos ministras atkreipė dėmesį, jog Lietuva nuo Ukrainos skiriasi tuo, kad Lietuva nėra viena – ji yra NATO narė ir, jeigu kas atsitiktų, sąjungininkai reaguotų nedelsiant. Be to, anot krašto apsaugos ministro, žvalgyba dirba ir informacija apie grėsmes Lietuvą pasiekia gana anksti. Buvusio Lietuvos karinės žvalgybos vadovo G. Bagdono pastebėjimu, būtent žvalgybinis darbas, išankstinės informacijos turėjimas yra tinkamo išankstinio pasirengimo krizinėms situacijoms garantas ir tai yra viena iš esminių pamokų, kurias turi išmokti Lietuva.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Esu saugus, kai žinau.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.