Pieno ūkių pasirinkimai

Justinas ADOMAITIS

„Europos šalių žemdirbiai bruzda, protestuotojai neša šūkius „Neleiskime savęs apvogti“, nežinia, kaip ilgai truks lietuvių kantrybė, – kalba Pašventupio kaimo ūkininkas ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis, – dėl išaugusių gamybos kaštų ir sumažintų žaliavos supirkimo kainų pieno ūkiai šį rudenį ketina likviduoti karvių bandas, daugelis net nerengė pašarų žiemai. Prieš porą dešimtmečių kiekvienas mūsų savivaldybės kaimietis savo sodyboje laikė keletą ar keliolika karvių, pienininkyste vertėsi daugiau nei 2 tūkst. ūkininkų. Žemės ūkio ministerijos 2022 m. rugpjūčio 1 d. duomenimis, Prienų rajone likę 823 galvijų laikytojai, pačių galvijų tėra 12 428, melžiamų karvių – 3830. Netoli diena, kai iš užsienio turėsime įsivežti ir pieną, ir mėsą. Prisimenant atbulomis rengtą Nacionalinį strateginį bendrosios žemės ūkio politikos 2023–2027 metų planą, dėliojasi niūrios ateities prognozės. Bioįvairovės žemės ūkyje turėsime daugiau, ištuštėję kaimiečių tvartai miestiečiams jau nesmirdės. Tik ką iš to išloš valstybė“?

Kaimo verslas – tik ūkininko rūpestis

Ūkininkas ir LPGA prezidentas Jonas Vilionis savo pieno ūkyje.

Savo ūkyje Pašventupio ir Antakalnio kaimuose J. Vilionis jau dėliojasi šalia pienininkystės vystyti ir mėsinių galvijų verslą, imtis sūrių gamybos, neatsisakyti augalininkystės. Tik ateities viltims kelią pereina dabarties iššūkiai – geopolitinė situacija, išprovokavusi kosmines energetikos, trąšų kainas. Net grūdininkai šalyje dejuoja. Liūdniausia, pasak J. Vilionio, jog politikai baigia nusisukti nuo žemdirbių: net šešėlinėje vyriausybėje nerandama žemės ūkio ministro, buvęs kandidatas perbėgo į kitą partiją. Žemdirbių savivaldos organizacijos neieško bendro sutarimo. Kadencijos pradžioje įnirtingai kritikuojamas naujasis ministras diskusijose dar siūlė žemdirbystės strategijos mokytis iš kaimynų lenkų, bet vėliau pritilo.
„Trečdalį šalyje perdirbamo pieno žaliavos įsivežame iš Estijos ir Latvijos, pigesnę pieno produkciją – iš Lenkijos, – kalba LPGA vadovas J. Vilionis, – tiekimo grandinėms dėl išorės agresijos nutrūkus, turėsime badauti arba už maisto produktus mokėti dešimteriopai“.
J. Vilionis prisimena praėjusios Vyriausybės parengtą „Baltąją knygą“, kurioje buvo numatyta didinti gimstamumą kaime, steigti naujus verslus, skatinti jaunų ūkininkų kūrimąsi ir pan.
„Viešojoje erdvėje suformuotas prabangoje gyvenančio ir nuolatos verkiančio ūkininko stereotipas, – nuoskauda dalijasi J. Vilionis, – niekam nė motais, kad žemdirbys, ypač pienininkas, dirba 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę, įsipareigojęs paramos tiekėjams ir kredito įstaigoms. Ne kas kitas, o valstybė turėtų išaiškinti vartotojams, jog be europinės ir nacionalinės paramos žemdirbiui jo pagaminti maisto produktai parduotuvėje būtų keleriopai brangesni. Paramos principas – subalansuoti maisto kainas, padėti vartotojui“.

Kaimynams žemės ūkis svarbus
Rajono ūkininkai ne kartą lankėsi Latvijos, Lenkijos pieno ūkiuose. LPGA prezidentas J. Vilionis pateikia kaimyninės Lenkijos valdžios naratyvą – Teisės ir teisingumo vyriausybei Lenkijos kaimas yra šalies ekonomikos pagrindas ir nepamainomas šiuolaikinės ekonomikos elementas, tačiau kartu išlaiko gražias nacionalines tradicijas. Taip kalba ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis, jam pritaria vicepremjeras ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros ministras Henrykas Kowalczykas bei ES žemės ūkio komisaras Januszas Wojciechowskis.
„Neseniai kalbėdami apie Lenkijos strateginį BŽŪP planą ir dabartinę padėtį žemės ūkyje svarbiausiu uždaviniu iškėlė išmokų už hektarą kompensavimo programą šalies ūkininkams, palyginti su jų kolegomisVakarų Europoje, – pasakoja J. Vilionis, – mūsų panašūs reikalavimai, paremti 52 tūkst. parašų, geriausiu atveju praturtino Briuselio archyvus. Ir su išmokomis, ir su prioritetais mes vis dar braidžiojame politinėje migloje. Žodinių deklaracijų nelydi veiksmų planas, nors kaimyninėje šalyje ir mūsų piliečiai, ir dažnas politikas lankosi kiekvieną savaitgalį“.
Pasak J. Vilionio, Lenkija patenka į pirmąją grupę iš septynių šalių (Danija, Suomija, Prancūzija, Lenkija, Portugalija, Ispanija ir Airija), kuriose Europos Komisija patvirtino 2023–2027 m. Bendrosios žemės ūkio politikos strateginį planą. Visoms ES–27 šalims pagal jį bus skirta 270 mlrd. Eur, septynioms jau patvirtintoms šalims – daugiau nei 120 mlrd. Eur, iš kurių daugiau nei 34 mlrd. Eur yra skirti tik aplinkos, klimato ir ekologinėms schemoms. Po 3 mlrd. Eur bus skiriama kiekvienos šalies jauniesiems ūkininkams įsikurti. Europos Komisijos duomenimis, nuo 86 iki 97 proc. ES žemės ūkio paskirties žemės bus dirbama laikantis geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės standartų, mažinant priklausomybę nuo trąšų.
Didžiosios žemės ūkio šalys – Vokietija, Nyderlandai ir Italija – sprendimų dėl BŽŪP plano patvirtinimo dar laukia. Kada ateis Lietuvos eilė?..

Prioritetas gyvulininkystei
ES žemės ūkio komisaras J. Wojciechowskis akcentavo, jog Lenkijos strateginiame plane, kuris iki paskutinės savaitės buvo derinamas ir keičiamas, svarbiausiu numatytas gyvulininkystės sektorius. Lenkų planas buvo kuriamas kartu su ūkininkais, atsižvelgiama į ūkininkų poreikius, ypač kai kalbama apie gyvulininkystę, labiausiai nykstančią Lenkijos žemės ūkio dalį.
„Ateinančiam 2023–2027 m. laikotarpiui Lenkijos žemės ūkiui numatyta 25 mlrd. Eur, – kalba J. Vilionis, – tiesioginėms išmokoms skirta 17 mlrd. Eur, gyvūnų gerovei – 1,7 mlrd. Eur, plius dar 1,7 mlrd. Eur išmokų už gamybą. Bus remiamas ir ekstensyvus karvių ganymas pievose. Veislininkystei numatyta skirti 3,7 mlrd. Eur. Už gerąją žemdirbystės praktiką, pvz., laukuose naudojant mėšlą, apariant šiaudus, pasėlių likučius dirvoje, kaimyninės šalies ūkininkai gaus 2,8 mlrd. Eur“.
Pasak J. Vilionio, Lenkijos Vyriausybė planuoja remti tvarią Lenkijos ūkių plėtrą, perdirbimo sektorių ir gyvenimo bei darbo sąlygų gerinimą mažuose miesteliuose ir kaimuose. Bus remiami klimatui ir aplinkai nekenksmingi tvaraus valdymo metodai, t. y. vandens, dirvožemio ir oro apsauga bei rūpinimasis biologine įvairove. Taip pat planuojama skatinti atsinaujinančios energijos gamybą ir naudojimą. Bus didinama ekonominė įvairovė, įskaitant bioekonomiką. Iš įvairių šalies ir europinių fondų bus skatinama šeimos ūkių plėtra. Aktyviai veikdami Lenkijos ūkininkai pasiekė, kad Europos Komisija jiems atšaukė reikalavimą nedirbti 4 proc. šalies žemės ūkio naudmenų.
Kontrastai šiurpina
„Stebėtina Lenkijos Vyriausybės ambicija – padėti šalies ūkininkams užkariauti Europos rinkas, – kalba LPGA vadovas J. Vilionis, – kai mes savo Vyriausybės paprašome užkardyti pieno žaliavos importą, mums atsakoma, jog esame laisvos rinkos šalis. Ne kartą esame analizavę, kaip skaičiuojama panašaus dydžio lenkų ir lietuvių ūkių pieno savikaina, kokia valstybės parama ateina, mūsiškiui ūkininkui tekdavo supasuoti. Į žemės ūkį Lietuvoje stokojama valstybinio požiūrio – ir tai yra labai liūdna. Žemdirbys kalamas prie kryžiaus, nes prekybos tinkluose brangsta pienas, mėsa, duona. Imtis gyvulininkystės verslo joks jaunas ar iš emigracijos grįžęs lietuvis nesiryžtų – vien įsikūrimo dokumentacijai sutvarkyti renkant biurokratų parašus jam reikėtų užtrukti dvejus metus. Lenkijoje ūkiams kurtis padeda valstybė – iki statomos sodybos nutiesia asfaltuotą kelią, įrengia elektros, vandens, kanalizacijos tinklus, jau nekalbant apie supaprastintą ir operatyvų dokumentacijos tvarkymą. Netenka girdėti apie visuomenininkų protestus prieš naujų fermų statybą, mėšlo skleidimą laukuose. Dvi artimos, giminingos istorijos šalys – ir didžiuliai požiūrio į kaimą bei žemės ūkį skirtumai. Dėl Rusijos karo Ukrainoje pasekmių veiklą sustabdė trąšų gamyklos Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Lietuviams mineralinės trąšos pabrango iki 1,4 tūkst. Eur/t, lenkams – iki 1,7 tūkst. Eur/t. Lenkijos vyriausybė skyrė 4 mlrd. zlotų (850 mln. Eur) subsidijų kompensuoti ūkininkų nuostolius dėl pabrangusių trąšų. Lietuvoje apie tai net nekalbama. Abi kaimynės – Lenkija ir Lietuva – teikė paraiškas Briuseliui dėl finansavimo iš Europos žemės ūkio garantijų fondo ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, tik mūsiškiai greitomis sukurptą strateginį planą pateikė ir pamiršo, o kaimynai ES biurokratams nedavė ramybės, savo planą taisė, pildė, derino.“
Rugsėjo 7–8 dienomis Balstogėje (Lenkija) vyko 19-asis tarptautinis pieno kooperatyvų forumas, sukvietęs 20 šalių atstovus. Jame dalyvavo ES žemės ūkio komisaras Januszas Wojciechowskis, ekspertai iš Nyderlandų, Prancūzijos ir Naujosios Zelandijos modeliavo pienininkystės ateitį, tęsiantis Rusijos karui prieš Ukrainą. Abi šios šalys aprūpindavo pašarais (grūdais) ES pieno ūkius. Forume nutarta rekomenduoti bendrijos ir nacionalinių šalių politikams ieškoti galimybių remti gyvulininkystę ir ją papildančią augalininkystę, t. y. mišrius ūkius, orientuoti ūkininkus plėsti pieno gamybą ir pieno perdirbimą, skatinti kooperavimąsi. „Mūsiškiai ūkininkai dažniausiai galvoja, jog už juos kažkas pakovos, pareikalaus geresnių pieno supirkimo kainų, gausesnės ES paramos, – kalba J. Vilionis, – kaimynai lenkai aiškiausiai paliudija, jog pienininkystės sėkmė – kooperacija, jungianti gamybą ir perdirbimą, be to, agresyvus dėmesys vietos ir Briuselio politikams. Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka“.

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *