Apie Prienų kareivinių miestelio istoriją šmaikščiai – iš tarpukario ūkininkaitės lūpų

Sūduvos klodai

XX a. pirmoje pusėje pastatyti Prienų karinio miestelio pastatai nepriklausomai Lietuvai tarnavo vos ketverius metus. Po karo dešimtmečius miestelyje šeimininkavo sovietų kariuomenės daliniai, kuriems pasitraukus gyvenimas šioje teritorijoje apmirė, dalis pastatų pavirto vaiduokliais. Prie statinių nykimo prisidėjo ne tik gamta, bet ir vagys, išplėšę ir išsinešę viską, kas yra vertinga ir pritaikoma. Į Kultūros vertybių registro sąrašą įtrauktų pastatų atnaujinimą stabdė griežti reikalavimai, taikomi rekonstrukcijos projektams. Geri pokyčiai prasidėjo ne taip jau seniai: keletas pastatų jau pritaikyti viešųjų ir verslo paslaugų teikimui, išasfaltuotos pagrindinės gatvės, verslininkai vykdo daugiaaukščių pastatų atnaujinimo ir pritaikymo būstams darbus. Keičiantis buvusios kareivinių teritorijos vaizdui, pradėta domėtis ir šio greitai devyniasdešimtuosius metus skaičiuosiančio komplekso istorija, svarbia Lietuvos kariuomenės paveldui.

Pasivaikščioti po Prienų karinio miestelio teritoriją, išgirsti jo istoriją pakvietė teatralizuotos edukacijos „Tarpukario romansas: Prienų kareivinių miestelis, meilė, košė ir taika“ rengėja prieniškė Rūta Rūtė.

Rugsėjo 12–16 dienomis minint Europos paveldo dienas ir Prienų 520 metų jubiliejų, VšĮ ,,Prienai“, Turizmo ir verslo informacijos centras pakvietė visus, besidominčius Prienų istorija, į renginių ciklą „Paveldo archyvai Prienų krašte – pažink, atrask, pajausk“. Vienas iš renginių – pirmąkart viešai pristatyta teatralizuota edukacija „Tarpukario romansas: Prienų kareivinių miestelis, meilė, košė ir taika“ – susidomėjusius prieniečius nukėlė į 1937 m. gegužės 28 d., penktadienį, kai Bagrėno kaimo ūkininkaitė Marytė Bendoriūtė gavo laišką iš Prienų kareivinėse tarnybą einančio kavalieriaus – eilinio pėstininko Vinco.
Pasivaikščiojimo su Maryte po buvusių kareivinių teritoriją metu, stabtelint prie svarbiausių šio komplekso pastatų, klausantis šmaikštaus jos pasakojimo, prieš akis atsiskleidė karinio miestelio statybos ir atidarymo aplinkybės, daugiau sužinota apie jo išplanavimą, pastatų paskirtį, įrengtus patogumus, čia dislokuoto Antrosios pėstininkų divizijos 5-ojo pėstininkų LDK Kęstučio pulko 2-ojo bataliono 6 kuopos ir 3-čiojo artilerijos pulko 2-osios kulkosvaidžių kuopos, Ryšių būrio ir Ūkio kuopos vadovybės santykius su pavaldiniais, kareivėlių kasdienybę ir šventes, kareivinių vidaus tvarką.
Pasak visažinės Marytės, maždaug 1933 metais pradėtos statyti Prienų kareivinės prieškariu buvo vienos moderniausių šalyje – jose buvo įvestas vanduo, centralizuotai tiekiamos šilumos sistema, vietinė kanalizacija. Karinis miestelis Prienuose užėmė daugiau kaip 20 hektarų plotą, kuriame išsidėstė 18 statinių (net 12-ka iš jų buvo mūriniai) – gyvenamieji kareivinių pastatai, valgykla su virtuve ir klubu, ligoninė, pirtis ir skalbykla, arklidė, komendantūra, ginklų, maisto sandėliai ir kt. Pastatytos ir arklidės, kuriose buvo laikomi 37 arkliai – 7 jojamieji ir 30 skirtų gurguolėms tempti. Kareivinėms buvo priskirtos pievos ir dirbama žemė. Į šiaurę nuo karinio miestelio plytėjo pratybų laukas. Kęstučio pulkui vadovavo gen. št. plk. ltn. Albinas Čepauskas.
Karinio miestelio atsiradimas Prienuose tuo metu turėjo didelės įtakos vietos bendruomenei, gerokai pagyvino ramų gyvenimą, sustiprino jos patriotinius jausmus. Karininkų ir karių iniciatyva ant kalvos prie Nemuno buvo pastatytas betoninis beveik 10 metrų aukščio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklas, imituotas granitu. Jis buvo atidengtas 1937 m. lapkričio 14 d. Kareivinių ir paminklo pašventinimo iškilmėse lapkričio mėnesį dalyvavo ir pats kariuomenės vadas Stasys Raštikis su žmona Elena Smetonaite-Raštikiene, kareivines projektavęs, jų statybomis rūpinęsis Juozas Bradauskas, Prienų miesto burmistras Julius Greimas, kiti svečiai. Paminklas kainavo du tūkstančius litų, jo statybai buvo renkamos aukos.
Sovietai paminklą nugriovė 1954 m., jis vėl atstatytas 1990 metais miesto centre prie tilto per Nemuną.
Į edukaciją apie kareivines buvo įpinta ir kitų detalių, leidžiančių susidaryti nuomonę apie prieškario prieniečių gyvenimą, mieste klestėjusius verslus, gyventojų nuotaikas. Marytės pasakojimas nutrūko ties 1940 m., kai LDK Kęstučio pulkas kaip karinis vienetas buvo likviduotas, o jam priklausę karininkai ir kareiviai buvo išblaškyti, nemažai jų atsidūrė tremtyje.
Ragaudami kareivišką grikių košę ekskursijos dalyviai galėjo apmąstyti trumpą, bet nepaprastą Prienų kareivinių istoriją, užduoti klausimus edukacijos „Tarpukario romansas: Prienų kareivinių miestelis, meilė, košė ir taika“ kūrėjai ir vedėjai prieniškei Rūtai Rūtei, kuriai, įgyvendinant savo sumanymą, karinio miestelio istoriją teko po faktelį ir detalę surinkti iš tarpukario spaudos, leidinių apie 5-ąjį pėstininkų LDK Kęstučio pulką ir senųjų gyventojų prisiminimų.
Į edukaciją tikslingai įtraukti ir prie Beržyno parko veikiančio, kavinių ir maitinimo paslaugas teikiančio verslo atstovai. R. Rūtė viliasi, kad jos naująją edukaciją pamėgs ne tik prieniečiai – ją mielai užsisakys ir žmonės, atvykę iš kitų vietovių, norintys daugiau sužinoti apie Prienus bei Lietuvos kariuomenės paveldą.
Bendradarbiaujant su Turizmo ir verslo informacijos centru, Europos paveldo dienų metu Rūta Rūtė vedė ir kitą, pačios parengtą edukaciją „Pas Prienų popierinės skudurininkę…“, reprezentuojančią XVIII –XIX a. Prienuose veikusias popieriaus dirbtuves, kuriose iš skudurų gamintas aukštos kokybės popierius. Kiti Prienų VTIC parengto projekto „Paveldo archyvai Prienų krašte – pažink, atrask, pajausk“ renginiai prieniečius pakvietė į ekskursiją po Prienus su Krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukyte, joje apžiūrėtas išlikęs nekilnojamasis kultūros paveldas, pagilintos istorinės žinios. Taip pat grupė žmonių autobusu aplankė įdomiausius Prienų – Marijampolės kultūros objektus, Kvietiškio dvaro sodybą, kurią 1717 metais pastatė Prienų seniūnas Morkus Antanas Butleris ir jo žmona Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė.
Dalė Lazauskienė