Socialiniai burbulai – saugus „triušio urvelis“ ar atribojimas nuo realybės

Interneto pasalos

Birštone vykusiame diskusijų festivalyje „Būtent“ temą „Socialiniai burbulai – juos pasirenkame patys ar esame pasirenkami“ gvildenę komunikacijos žinovai, žiniasklaidos praktikai Aidas Puklevičius, Indrė Makaraitytė ir Jurgita Čeponytė (diskusiją moderavo Britų tarybos Lietuvoje vadovė Ona Marija Vyšniauskaitė) diskutavo apie tai, ar toks reiškinys gali tapti spartesnio visuomenės poliarizavimosi priežastimi, kiek tai pavojinga, ar vartotojai gali išsivaduoti iš realybių, kurias pateikia informaciją rūšiuojantys socialinių tinklų algoritmai.

Viena iš šiemetinio festivalio „Būtent“ diskusijų kvietė ekspertus ir dalyvius padiskutuoti apie socialinių tinklų burbulų įtaką vartotojams.

Ekspertų išvada: komunikaciniai burbulai daro didelį poveikį žmogaus pasaulio suvokimui, yra palankūs dezinformacijos plitimui, radikalizavimuisi, o tai – visuomenei pavojingas reiškinys. Todėl jie patarė socialinių tinklų vartotojams internete pateikiamos informacijos nepriimti aklai, o ją vertinti kritiškai ir tikslingai tikrinti, naudojant skirtingus šaltinius.
Terminą „socialiniai burbulai“ išgirdome karantino metu, kuomet saugantis COVID-19 plitimo, buvo leidžiama be apribojimų bendrauti vienam socialiniam burbului priklausantiems – kartu gyvenantiems ar dirbantiems – žmonėms. Tačiau šioje publikacijoje – apie kitokius, informacinius socialinius burbulus, kuriuose atsidūrusiems žmonėms susidaro įspūdis, jog ir kiti Facebook, Twitter, Instagram ir kitų socialinių tinklų naudotojai yra jų bendraminčiai, nes turi tokią pat nuomonę. Ir toks palaikymas, anot žinomo Lietuvos rašytojo, prozininko ir scenaristo Aido Puklevičiaus, žmonėms suteikia tam tikrą komforto zoną. Jiems nereikia specialiai lakstyti kitur, kvaršinti smegenis, dalyvauti diskusijose, kad išgirstų, jog jų nuomonė yra neteisinga – juk tai būtų tarsi ėjimas prieš savo prigimtį.
Jo pastebėjimu, tokių, kurie nėra iki galo tikri, kad mąsto teisingai, ir nori tai pasitikrinti, yra mažuma. Dauguma visgi yra linkę ieškoti į save panašių, burtis į grupes, palaikančias jų nuomonę ir pomėgius. Todėl kačių mylėtojas niekuomet nesilankys šunų šeimininkų grupėje, o filatelistas neis į žvejų mėgėjų draugiją. Taip elgiamasi nuo seniausių laikų, o IT eroje socialiniai tinklai, juose naudojami algoritmai procesą dar labiau spartina ir pritaiko vartotojams, juose ieškantiems tam tikros informacijos.
Naudodamiesi šia elgsena, socialinių tinklų algoritmai rūšiuoja naujienų srauto žinutes (teksto žinutes, vaizdo įrašus, nuotraukas ir kt.), taip atrinkdami kiekvienam vartotojui individualiai pritaikytą turinį, kuris atitinka jo interesus, draugus, įsitikinimus, psichologines savybes, politines pažiūras ir kt. Tokiu būdu siekiama kuo ilgiau išlaikyti skaitytojų dėmesį, taip pat ir „nusipirkti“ laiką, per kurį bus parodyta kuo daugiau reklamų.
Ne paslaptis, kad socialiniai tinklai uždirba iš vartotojų aktyvumo ir reklamų, rinkodaros ir kitais tikslais nuolat vykdomi vartotojų elgsenos tyrimai, naudojami „patiktukai“, „slapukai“, be kurių patvirtinimo norimos svetainės funkcijos gali neveikti, o juos paspaudę žmonės suteikia leidimą rinkti įvairius duomenis, susijusius su asmeniu, jo įpročiais ir kt.
Šios srities ekspertų nuomone, socialiniai tinklai turi didelę galią, naudodami algoritmus jie gali manipuliuoti informacija ir taip paveikti vartotojų nuotaiką, nuomonę, „uždaryti“ į tam tikrus iškreiptos realybės izoliacinius burbulus, kai sąveikaujama tik su jiems patinkančiais dalykais ir bendraminčiais žmonėmis.
Žurnalistinius tyrimus atliekančios LRT Tyrimų skyriaus žurnalistė Jurgita Čeponytė sako, kad socialinių tinklų algoritmai, atrenkantys emocingas žinutes, ir yra didžiausia problema, įtraukianti vartotojus tarsi į „triušio urvą“. Anot jos, vienas iš pavyzdžių, kuris atskleidžia, kaip žmonės per trumpą laiką gali būti įtraukti į uždarus informacinius burbulus ir, veikiami vienkryptės informacijos, vienos ideologijos, netgi radikalizuotis, yra Kapitolijaus šturmas. Kaip rodo amerikiečių atliktas tyrimas, jo metu žuvusi moteris nemėgo didelių susibūrimų, tačiau prezidento Trumpo ištikima rėmėja tapo per trumpą laiką, socialiniuose tinkluose susidomėjusi vienu video, patikėjusi sąmokslo teorijomis, pradėjusi vaikščioti į prezidento palaikymo akcijas ir susipažinusi su Trumpo šalininkais. Anot LRT Tyrimų skyriaus vadovės Indrės Makaraitytės, panašios tendencijos stebimos ir Lietuvoje: socialiniuose burbuluose skleidžiamos antivakserių sąmokslo teorijos, karo propaganda, riaušių kultūra prisideda prie visuomenės skaldymosi. Kuo ilgiau grupės nariai diskutuoja apie tam tikrą reiškinį, tuo labiau jų nuomonė šiuo klausimu radikalėja, jiems tampa nepriimtini kitaip manantys.
Žurnalistė teigė atlikusi eksperimentą: pasiryžusi neužsidaryti savame burbule, ji į draugus priėmė visus, kas nori prisijungti ir komentuoti, tačiau ilgainiui suprato, jog komentatorių, kuriuos norėtų „užblokuoti“, sąrašas kiekvieną dieną plečiasi, kad ir kaip tolerantiškai žiūrėtų į visus, turinčius kitokią nuomonę. Pasak jos, Lietuvoje diskusijų, apsikeitimo nuomonėmis kultūra yra tokia žema, kad išsakyti savo požiūrį, diskutuoti su kitaip manančiais be užgauliojimų dar nemokama. Tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės užsidaro savame, kruopščiai atrinktų žmonių rate, savotiškuose socialiniuose burbuluose, kuriuose jiems ramu ir patogu.
A.Puklevičiaus manymu, visgi socialiniai tinklai žmonijos evoliucijoje gyvuoja per trumpai, kad su jais būtų išmokta tvarkytis, todėl algoritmai veikia kaip degtukas – užsiplieskęs jis gali sukelti gaisrą.
Kaip galėtume pasipriešinti socialinių tinklų algoritmo veikimo principui? J.Čeponytės teigimu, pačiam socialinių tinklų vartotojui tai daryti būtų sunku. Jos įsitikinimu, turėtų galioti tam tikros taisyklės: visuomenei reikėtų atskleisti, kokie yra algoritmai, kaip jie veikia, kokia informacija apie vartotojus renkama. Anot jos, jeigu būtų reguliuojamas informacijos apie vartotojus rinkimas, ji būtų apmokestinta, pasikeistų ir pačių algoritmų naudojimas, virtualioje erdvėje mažiau liktų netikrų profilių.
A.Puklevičius priduria, jeigu per mėnesį asmeniui nemokamai būtų leidžiama parašyti, pavyzdžiui, iki šimto „postų“, tai sėkmingai užkardytų įvairių komentatorių saviraišką per žmonių kurstymą, drabstymąsi mėšlais ir paskatintų juos susimąstyti, ar tai, ką rašo, yra svarbu, priverstų vertinti savo žodžius.
Vartotojai socialiniuose tinkluose palieka skaitmeninius pėdsakus, leidžia susidaryti nuomonę apie save, o tai, anot A.Puklevičiaus, gali turėti ilgalaikių pasekmių. Todėl gali atsitikti taip, kad kandidatuodamas į norimą darbo vietą ar siekdamas gauti paskolą, toks asmuo taps nepageidaujamu vien dėl geros reputacijos kriterijus neatitinkančios savo „veiklos“ virtualioje erdvėje.
Pasaulinės tendencijos rodo, kad žmonės vis mažiau domisi tradicine žiniasklaida. Vietoj to, kad pasitikėtų profesionalais, daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, kurie neatsako už nepatikrintą informaciją, melagienas ir žmonių klaidinimą. Jeigu tradicinėje žiniasklaidoje turinį atrenka redaktorius, tai naujosiose medijose tą atlieka algoritmai – jie nusprendžia, kokį turinį mes matysime, o kokio ne.
„Per daugelį metų, vystantis žiniasklaidai, atsirado jos reguliavimo taisyklės, žurnalisto etikos kodeksas, o socialiniuose tinkluose to filtro nebeliko. Tarsi šį vaidmenį galėtų prisiimti nuomonės formuotojai, vadinamieji influenseriai, bet, visų pirma, jie neturi personalo, kuris galėtų tikrinti naujienas, kita vertus, neaiški ir jų pačių atsakomybė,“ – A.Puklevičius teigia, kad socialiniai tinklai dar nėra suvokę savo potencialo gerąja ir blogąja prasmėmis.
Pasak I.Makaraitytės, rimtajai žiniasklaidai reikia surasti būdus, kaip sugrąžinti skaitytojus prie tikrų žinių, kaip šiam tikslui „pasikinkyti“ tokį įrankį, kaip socialiniai tinklai.
Pasak pranešėjų, ir patys žmonės sąmoningai gali paįvairinti savo informacijos vartojimą internete, savarankiškai ir tikslingai ieškodami skirtingų šaltinių, sužinodami naujų dalykų, neatmesdami ir to, kas neatitinka jų nuomonės.
Socialinių tinklų vartotojams yra ne mažiau svarbu atsirinkti, kokiuose puslapiuose „guglinti“, kokias nuotraukas viešai rodyti, kokius asmens duomenis palikti internete. Kita vertus, vertėtų savęs paklausti, ar tikrai nėra geresnio būdo praleisti laisvalaikį, nei per dienas sėdėti socialiniuose tinkluose ir tenkintis tuo algoritmų atpjautu pyrago gabalėliu, kuris nebūtinai atspindi viso pyrago vaizdą.
Dalė Lazauskienė