Ir gydė, ir kūrė džiaugsmą…

Rūta Vilkauskienė (dešinėje) su jos idėją palaikiusia Oksana Venckūniene.

Kultūra: mumyse ir šalia mūsų

Kaunietė gydytoja Rūta Vilkauskienė (Ambrazevičiūtė) augo Šakiuose, tačiau jau nuo pat ankstyvos vaikystės gerai žinojo kelią ir į Veiverius. Žino jį ir dabar. Pasak Rūtos, kitaip ir negali būti, nes Veiveriuose – Ambrazevičių giminės šaknys.

Sudėtingi pokario metai išdraskė buvusį vieną iš stipriausių Veiverių krašto ūkių, o vėlesnis laikas nušlavė ir gražiai tvarkytos sodybos pastatus. Tad provaikaitė Rūta vietą, kurioje pradėjo augti Ambrazevičių giminės medis, pažįsta tik iš močiutės, vasaras senelių namuose leidusio tėvelio pasakojimų ir

Atėjusius į parodą pasitiko Vidos Butkevičienės su bičiulėmis surengta jurginų paroda.

fragmentų: išlikusio statinio, medžio, kryžiaus. Bet taip gerai pažįsta, o gal greičiau jaučia širdimi, kad laiko ar žmogaus rankos pakirstą netoli „Ambrazevičynės“ stovėjusį paminklinį kryžių ji pamatė viena pirmųjų.
Pamatė ir liko su mintimi jį atstatyti. Praėjusiais metais, padedant vietos ūkininkų bendruomenei ir seniūnijai, paminklas vėl atgimė. Šiemet pastatytas ir stendas, pasakojantis apie paminklo pastatymo intencijas. Taip Veiverių krašto istorijoje užsipildė dar vienas atminties lapas.
O praėjusią savaitę Rūta Vilkauskienė kartu su Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekos Veiverių filialo vedėja Oksana Venckūniene veiveriškius pakvietė į savo tėvelio Gvido AmBrazevičiaus tapybos darbų parodą. Šių metų spalį jam būtų sukakę75-eri, deja, pakirstas ligos buvęs Šakių rajono ligoninės vyr. gydytojas Gvidas Ambrazevičius Amžinybės keliu išėjo vos 58-erių.
Taigi Kaune mokytojo ir bibliotekininkės šeimoje gimęs Rūtos tėvelis nebuvo profesionalus menininkas, bet, kaip prisimena dukra, kūryba buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis.
– Po įtempto darbo ligoninėje, budėjimų, administracinės įtampos, naujos ligoninės pastato statybos rūpesčių tėtis turėdavo šventą laiką, skirtą kūrybai. Užsidarydavo savo

Dailės studijos vadovė Miglė Valuntienė su jaunosiomis Veiverių kūrėjomis.

dirbtuvėje, įsijungdavo muzikos aparatūrą ir, vedamas Elvio Preslio, „Hiperbolės“, „Boney M“ dainų, žiemos vakarais leisdavosi į kūrybines klajones. Vasarą atsipalaidavimo ieškojo miške, labai mėgo grybauti, dar žvejoti, – prisimena Rūta.
Jos atmintyje daugybė tėčio paveikslų, pasklidusių žmonėse, nes Gvidas Ambrazevičius bičiuliams, giminėms, kolegoms ar ir mažai pažįstamiems parodų lankytojams nedvejodamas padovanodavo patikusį paveikslą.
Dirbdamas ir gyvendamas Suvalkijoje jis draugavo su Zyplių dvaro puoselėtoju skulptoriumi Vidu Cikana ir kitais Šakių krašto

Kunigas Antanas Mickevičius kvietė visus būti pastabiems gyvenime ir nebijoti siekti tikslų.

tautodailininkais, tačiau tautodailininko statuso negavo, nors ir labai norėjo tapti oficialiu šios bendruomenės nariu. Tiesiog, komisijos nuomone, jo kūryba buvo per profesionali ir dar – joje trūko lietuvių tautodailei būdingų elementų – kryžių, saulučių…
Iš Veiverių bibliotekoje eksponuojamų autoriaus darbų akivaizdu, kad Gvido Ambrazevičiaus kūryboje dominuoja gamtos motyvas – miškas, jūra, kalnai, gėlių kompozicijos. Pirmojo kūrybinio etapo paveiksluose daugiau tikslių detalių, vėlesniuose – jau nerta į gelmes, paliekant erdvės kiekvienam žiūrinčiajam pačiam suvokti prasmę. Ypač paskutinėse drobėse, tapytose jau žinant apie ligą ir laikinumą šioje žemėje. Čia jau dažniau atsimuši į akmenį, tamsą… Beje, Gvido Ambrazevičiaus paveikslai neturi pavadinimų, nepasirašyti ir nedatuoti. Tik labai prašomas jis palikdavo autografą kitoje paveikslo pusėje.
Parodos atidaryme dalyvavusios Veiverių Antano Kučingio meno mokyklos dailės studijos vadovės Miglės Valuntienės nuomone, patys paveikslai už save kalba apie tai, kad autorius buvo jautrios sielos žmogus, rinkęsis daugiau klasikinį stilių, ryški ir spalvota asmenybė.
Pasak mokytojos Miglės, dauguma kūrėjų žino, kaip sunku yra piešti jūrą, o Gvidui Ambrazevičiui tai pavyko labai neblogai.
Tarp susirinkusiųjų bibliotekoje buvusio Skriaudžių Šv. Lauryno parapijos klebono Antano Mickevičiaus atmintyje Gvidas Ambrazevičius išlikęs kaip labai atsakingas bei didelę šakiečių pagarbą pelnęs gydytojas ir žmogus. Kunigas Antanas prisiminė, kad jam vikaraujant Šakių parapijoje labai įstrigusi po Šakius skraidžiusi laki frazė „Kaip Ambrazevičius pasakys“. Toks visiems buvo svarbus jo žodis, patarimas. Taip gyvenimas lėmė, kad šį kartą į veiveriškius Gvidas Ambrazevičius gali kreiptis tik paveikslų kalba. Kalba, kuri kuria džiaugsmą, gydo sielą…
Paroda lankytojus džiugins iki rugsėjo 30 dienos.
Ramutė Šimukauskaitė