Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas šios savaitės pradžioje pranešė pergrupavęs savo karinius dalinius Ukrainos Charkivo srityje. Žinoma, nepaminėjo „mažyčio niuanso“ – priežasties, kodėl toksai pergrupavimas tapo reikalingas. To, kad savo šalį ginančios Ukrainos kariškiai surengė net labiausiai konservatyvius karybos ekspertus iš kojų verčiančią kontrataką, po kurios vadinamoji „antroji pasaulio kariuomenė“ paniškai bėgo tekinom. Ukrainiečiams palikusi gausų karo grobį ir kelis tūkstančius kvadratinių kilometrų ploto anksčiau sunkiai okupuotos teritorijos.
Ukrainiečių politiniai ir kariniai šaltiniai, be to, priduria, kad puolimas tęsiamas, o naujas gynybos linijas užėmę rusų kariškiai mėgina susisiekti su oponentais ir užmegzti kontaktus pasidavimo klausimu. Keliose karo zonos kryptyse okupantų padėtis – kritiška dėl sudaužytų tiekimo grandinių, sunaikintos logistikos jie yra veik beviltiškai prispausti prie upių vagų arba pusiau apsupti ir negali pasipriešinti ukrainiečių artilerijos ir oro smūgiams.
Rusai nebeturi kariuomenės rezervų, nuo karo pradžios didelė jų modernesnės technikos dalis yra sunaikinta. Užnugario tarnybų pastangos milžiniškose karinės technikos saugyklose atrasti karui būtinų kad ir pasenusios karo technikos priemonių – kol kas yra bergždžios. Geriausius karinius junginius (tuos, kurie pagal doktriną turėjo kautis su NATO pajėgomis ginkluoto konflikto metu) ukrainiečiai yra taip „pakutenę“, kad jie yra visai arti netinkamumo karybai ribos.
Kai kurie ekspertai tai vadina vasario pabaigoje prasidėjusio Rusijos karine invazija karo lūžiu. Kremliaus į Ukrainą atsiųstose pajėgose nebėra motyvo kariauti: niekas nesupranta „specialiosios karinės operacijos“ tikslų, nepasitiki savo karo vadais ir nemato perspektyvų baigti ginkluotą konfliktą sau palankia linkme.
Karinė ukrainiečių dvasia tuo pat metu vis dar viršūnėje, Vakarų šalys pamažu, nors nepakankamai, tiekia jiems modernesnę nei rusiška karo techniką, o karo vadai mūšių laukuose rodo savo gabumus, ryžtą bei intelektą.
Ne šiaip sau šį tekstą pradėjau nuo eilinio maskvietiško melo. Tai simboliška, kad dėl karinių nesėkmių Ukrainoje gali rastis rimtų įtrūkių melu grįstuose Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimo pamatuose. Nebūtinai tasai režimas tuojau sutrupės. Gali būti visaip. Tačiau kai kurios p. Putino sukurtos konstrukcijos šalies viduje ir išorėje pamažu pradeda trupėti.
Visų pirma – kariuomenė, kuriai per paskutinįjį dvidešimtmetį buvo skirtos milžiniškos investicijos. Diduma jų, ekspertų požiūriu, buvo pavogtos ir nutekėjo į Rusijos lyderiui artimų verslininkų, generolų privačias kišenes. Tačiau karo paraduose grėsmingai atrodančios Rusijos kariuomenės pasaulyje nebebijo niekas. Išskyrus Ukrainoje, anksčiau Sirijoje, Libijoje, Gruzijoje, ir dukart Čečėnijoje žudytus civilius.
Šalies ekonomiką vis labiau slegia nuosmukis dėl Vakarų taikomų sankcijų.Vakarų ekspertų požiūriu, tos šalies ūkis turėtų kristi net iki 2030-ųjų imtinai. Jeigu prie dabartinių ekonominių sankcijų nebus pridurta naujų.
Vėl neramumai Pietų Kaukaze: Armėnija ir Azerbaidžanas vėl ties karo riba. Armėnija, kaip Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO, rus. trump. ODKB) prašo Maskvoje pagalbos, tačiau Kremlius gali į konflikto draskomą regioną pasiųsti tik KSSO (įeina Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgyzstanas, Rusija ir Tadžikistanas) generalinio sekretoriaus misiją. „Alternatyva NATO“ vadinamo posovietinio karinio bloko pirmuoju smuiku griežia Maskva. Tačiau visi jos kovoti galintys kariniai junginiai šiuo metu „persigrupuoja“ Ukrainoje. Todėl Armėnijai šiuo metu nepavydi niekas, net Baltarusija, nepavydi, tačiau pagalbos suteikti neskuba.
Kremliaus diplomatija – jau kelerius metus yra užribyje ir dabar tegali imtis komiškų politinių veiksmų: Jungtinių Tautų Saugumo taryboje rimtu veidu kelti klausimą, kad ukrainiečiai grąžintų sėkmingo puolimo metu iškovotą ginkluotę.
Pono Putino propagandos ruporai, šeriami milijardais iš Rusijos biudžeto – taip pat pasimetę. Jiems reikia vakarinių pasiskaitymų apie tai, kas įvyko su kai kuriais 1993-1994 m. Ruandoje veikusios „Tūkstančio kalvų radijo stoties“ (RTLMC) darbuotojais, kurie buvo teisiami Tarptautiniame tribunole dėl genocido Ruandoje.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“