Apie norą būti kūrėju

Laiškai iš Nemuno krantinės

Kalbančių ir rašančių dabar netrūksta, jų daug. O klausančių? O skaitančių? O ar tie kalbantys ir rašantys visada turi, ką prasmingo pasakyti? Kai pats sau sąžiningai atsakai į šiuos klausimus, susigėsti ir nutyli. Ilgiesi tikro žodžio – jauti jo vertę. Kad ir iš kokių aukštų tribūnų įrodinėtų, jog kalba – tik bendravimo įrankis, priemonė, tau ji, matyt, iki dienų pabaigos išliks tavo būties pamatu, protėvių dvasios dvelksmu, paguoda, ramsčiu ir viltimi. Ir niekas tavęs neįtikins, jog įmanoma apsieiti be kalbos jausmo ir minties vienovės, kad rašyti galima išmokti, pavyzdžiui, kūrybinio rašymo užsiėmimuose – dabar tokių nors vežimu vežk. Ir kad posmeliais surikiuoti sakiniai – jau dėmesio verti eilėraščiai. O jei dar į juos „įmaišyta“ nelietuviškų žodžių, tai jau nė nedrįsk abejoti kūrybos verte.
Manau, kad suprantu norinčius būti poetais, menininkais. Kai žmogus turi viską, ką galima nusipirkti, jis mato, jog kūrybos galių nepadidina nei finansinė gerovė, nei aukštos pareigos. O be jų jaučiasi tarsi neišsipildęs, nors vaikai užauginti, tarsi neįsiamžinęs.
Neabejoju, visi norėtume būti talentingais. Gal tokie ir esame – kiekvienas savo srityje: kas, rodos, iš niekų reikalingą daiktą sumeistrauja, kas gardų pyragą iškepa. Juk nieko blogo, jei ne visi – poetai ar dailininkai, jei nevienodai kūrybingumo likimas mums atseikėjo. Blogiau – neturėti ar vengti kritiško požiūrio į save, o iš aplinkinių tikėtis, kartais gal net reikalauti, kad jie mūsų gabumais žavėtųsi ir nematytų, jog karalius, deja, ne taip retai būna ir nuogas. Gaila, kad tą regintis vaikas seniai jau užaugo ir į protą atėjo, žino, ką nutylėti. O gal ir jis pats jau kūrėju save laiko.
Genovaitė
Audronės Šidiškienės nuotrauka

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.