„Aktyvus pilietis – šalies likimo kalvis“

Mums rūpi

Demokratinėje visuomenėje, priimant valstybei svarbius sprendimus, yra svarbus kiekvienas žmogus, bet ką daryti, kad kiekvienas visuomenės narys ne tik būtų svarbus, bet taip ir jaustųsi?… Tokį klausimą diskusijos „Aktyvus pilietis – šalies likimo kalvis“ metu auditorijai kėlė žurnalistė, diskusijos moderatorė Živilė Kropaitė-Basiulė.

Apie piliečių aktyvumo stoką, jo priežastis ir galimybes pakeisti situaciją iš esmės diskusijų festivalio „Būtent“ metu diskutavo: žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė, politologė Ieva Petronytė-Urbonavičienė, LiJOT prezidentas Domantas Katelė, Europos parlamento narys Juozas Olekas.

Pasak Ž. Kropaitės-Basiulės, kalbant apie pilietinį aktyvumą, tarsi savaime suprantama, jog žmonių, ateinančių į tokias diskusijas, kaip ši, skatinti įsitraukti į pilietinius procesus nereikia, tačiau kalbėti apie tai – būtina, nes niekada negali žinoti, kaip toli gali nukeliauti kur nors nugirsta mintis.
Lietuvoje pilietiškumo sąvoka dažniausiai suprantama, kaip savo balso išreiškimas rinkimuose, tačiau, kaip pastebi politologė, VU TSPMI dėstytoja Ieva Petronytė-Urbonavičienė, pilietinis aktyvumas yra kur kas daugiau nei rinkimai, o samprata, jog vien rinkimuose dalyvaujantis žmogus yra aktyvus pilietis, yra atgyvenusi. „Šiais laikais iš demokratijos norime daugiau, tad ir įsitraukimo į jos procesus siekiame didesnio. Pilietinis aktyvumas apima daugybę sričių, tai gali būti: ir iniciatyvos, skatinančios prisidėti, pavyzdžiui, prie pagalbos Ukrainos žmonėms, ir bendruomeninė veikla, ir kreipimasis į politikus su tam tikrais klausimais ar iniciatyvomis, ir kiti dalykai. Kitaip sakant, tai yra rūpestis savo „pilimi“, kurios nariai mes, piliečiai, esame ir to rūpesčio konkrečios apraiškos veiksmais – nuo paprasto domėjimosi iki mažesnių ar didesnių iniciatyvų mūsų bendro gyvenimo kūrimo ir gerinimo vardan“, – taip pilietinio aktyvumo sampratą apibūdino I. Petronytė-Urbonavičienė.
Savo požiūrį į pilietiškumą turi ir Jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Domantas Katelė, kurio nuomone, pilietinis aktyvumas – tai pilietinės nuomonės išreiškimas, tiesiogiai įsitraukiant į demokratinius procesus. D. Katelės teigimu, tie procesai yra labai svarbūs ir jaunimas čia turi problemų, mat, nors praėjusiuose prezidento rinkimuose dalyvavo rekordinis skaičius jaunų žmonių, jaunimo aktyvumas vis tiek buvo žemesnis nei 50 proc., todėl D. Katelė skatino visas jaunas asmenybes prisijungti prie įvairių nevyriausybinių organizacijų, pilietinių idėjų. „Mes turime daug sričių ir įrankių, kaip galime išreikšti savo nuomonę, daryti įtaką, tereikia jais pasinaudoti“, – sakė LiJOT prezidentas.
Į piliečių noro stoką prisijungti prie nevyriausybinių organizacijų atkreipė dėmesį ir Europos parlamento narys Juozas Olekas. Jo pastebėjimu, pilietinis aktyvumas yra reikalingas kone visose gyvenimo srityse, o tokiose šalyse, kaip Švedija, vienas pilietis vidutiniškai dalyvauja 9 visuomeninėse organizacijose.
D. Katelės įsitikinimu, priežastys, kodėl nesame pilietiškai aktyvūs, glūdi ir istorijoje. „Tai gali būti atėję iš sovietinio laikotarpio, kai buvo viena organizacija ir visi jai priklausė, tad mūsų tėveliai neturėjo galimybių įsitraukti į nevyriausybinių organizacijų veiklą. O, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse visa šeima ar netgi giminė priklauso kokiai nors organizacijai. Tai reiškia, jog jeigu mano senelis ir tėtis buvo skautai, savaime suprantama, jog ir aš būsiu skautas. Mes tokios kultūros dar neturime ir užtruks laiko, kol ją išsiugdysime“, – mintimis dalijosi jaunimo atstovas.
Anot I. Petronytės-Urbonavičienės, priežastys, lemiančios žemą pilietinį aktyvumą Lietuvoje, gali būti daug paprastesnės – žmonės nedalyvauja, nes nenori, negali arba niekas nepakviečia. „Elementaru, tačiau labai dažnai taip nutinka. Kodėl negali ar nenori, dar reikėtų pasiaiškinti, bet tas „nepakvietė“ suvalgo labai didelę dalį nedalyvaujančiųjų“, – sakė politologė. Dar viena paprasta priežastis nuskambėjo ir iš publikos. Klausytojos pastebėjimu, kartais žmonės neįsitraukia į tam tikras veiklas, nes paprasčiausiai nežino formų, kaip tai padaryti.
Kita vertus, norint, kad piliečiai matytų prasmę prisidėti prie bendro valstybės kūrimo, jie turi jaustis reikalingi ir išgirsti savo atstovų, todėl diskusijos metu ne vienas akmenėlis nuriedėjo ir į politikų daržą.
Kaip sakė Ž. Kropaitė-Basiulė, įvairiuose renginiuose iš politikų lūpų skamba nusivylimo gaidelė, jog susirinko mažai jaunimo, tačiau natūraliai kyla klausimas: „ką tu, kaip politikas, padarei, kad jo ateitų daugiau“? Į šią repliką J. Olekas turėjo savo atsakymą: „Aš tokiu atveju klausiu: „kur tavo vaikai ir anūkai?“
Paklaustas, ar politikai atliepia jaunimo lūkesčius, D. Katelė pastebėjo, jog tenka susidurti su įvairiomis, kartais ne pačiomis maloniausiomis situacijomis, kai, nepaisant jaunimo problemų, tenka taikytis prie bendro jausmo parlamente.
Savo pastebėjimų turėjo ir auditorija. Anot vieno iš klausytojų, reikėtų nepamiršti, jog, be jaunų, vidutinio amžiaus žmonių, valstybėje yra ir garbaus amžiaus piliečių. „Pagyvenęs žmogus taip pat turi toliau dalyvauti valstybės kūrime, nes jis toks pats visuomenės narys, kaip ir visi. Tačiau, kai kalbame apie vyresnius žmones, valdžia visada skuba užtikrinti, kad pensijas kels ir viskas bus gerai, tarsi sakydami: „jūs nusiraminkit, miegokit ir nesikiškit“, – mintimis dalijosi aktyvus pilietis, tuo pačiu klausdamas, kuo vyresnio amžiaus žmogus galėtų būti naudingas savo šaliai?
Anot J. Oleko, išties sveikintina idėja yra Trečiojo amžiaus universitetai, kuriuose žmonės ne tik susitinka pabūti kartu, bet ir pasisemti žinių, todėl panašias iniciatyvas reikia palaikyti ir plėsti. Atsakydamas į klausimą parlamentaras pastebėjo, jog ir vyresnio amžiaus žmonės gali prisidėti prie bendro gėrio kūrimo, pavyzdžiui, išbandydami save savanorystėje.
Diskutuojant apie pilietinį aktyvumą, auditorijoje pasigirdo ir siūlymų už pareigų nevykdymą atšaukti mandatą, mat, pasisakiusio piliečio įsitikinimu, tai paskatintų ir pačių politikų aktyvumą, kurie neretu atveju išrinkti į Seimą užmiega, o išvažiavę į Europos parlamentą ten ir pradingsta…
„Politikų vaidmuo yra ne tik būti išrinktiems, priimti sprendimus ir vėliau nieko negirdėti, bet ir nuolatos būti kontakte su žmonėmis, kalbėtis apie sprendimus ir kodėl jie yra priimami. Visada sakoma, kad žmonėms trūksta edukacijos, o patys politikai ar bando įkvėpti žmones?“, – retoriškai klausė dar vienas klausytojas.
Gebėjimo komunikuoti stoką pastebi ir I. Petronytė-Urbonavičienė. Anot jos, atotrūkis tarp rinkėjų ir politikų Lietuvoje – milžiniškas. „Žmonėms trūksta ne proginio, o kasdienio pasikalbėjimo. Politikai užsidaro savo sekėjų būreliuose socialiniuose tinkluose ir jie jau nebenori eiti į diskusijas, duoti interviu… Nepatogius komentarus užblokuoji ir gyveni tokiam pozityviam burbule, tai apie kokį platesnį atstovavimą mes galime kalbėti?“, – kalbėjo politologė.
Visgi ne viskas taip blogai. Dar diskusijos pradžioje buvo užsiminta, kad jaunų žmonių, per rinkimus ateinančių prie balsadėžių, skaičius auga, o, anot I. Petronytės Urbonavičienės, pamatę aktualią grėsmę, lietuviai geba mobilizuotis ir susitelkę veikti. Tačiau, kaip ir bet kokioje srityje, visuomet galime padaryti daugiau…
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.