„… knyga – tai aš, koks buvau, koks esu“

Minime rašytojo Vytauto Bubnio 90-metį

Rugsėjo 9-ąją lietuvių literatūros klasikui, daugiau kaip trisdešimties knygų autoriui, aktyviam Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyviui, Seimo nariui (1992-1996), LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalieriui, Prienų Garbės piliečiui Vytautui BUBNIUI būtų sukakę devyniasdešimt.

Deja, tai bus pirmasis mūsų kraštiečio jubiliejinis gimtadienis, kurį minėsime be paties sukaktuvininko. Praėjusių metų pavasarį rašytojas atgulė Amžinojo poilsio Antakalnio kapinių kūrėjų kalnelyje.
Taigi būsime be mielo mūsų bičiulio, be ypatingos mus džiuginusios dovanos – naujos knygos. Taip jau buvome pripratę, kad gerbiamas Vytautas, pakviestas švęsti jubiliejinio gimtadienio, pastaruosius beveik tris dešimtmečius atvažiuodavo vis su nauja knyga. Štai, pavyzdžiui, rašytojo šešiasdešimtmečio proga supomės „Žaliose sūpuoklėse“, dar po penkerių metų, 1997-aisiais į novelių rinkinį „Mėnesėta naktis ir šešėlis“ jis sudėjo pluoštą savo gimtosios žemės šių dienų istorijų. Septyniasdešimtąjį gimtadienį Vytautas Bubnys pasitiko su vienu ryškiausių nūdienos romanų „Balandžio plastėjime“, už kurį jam buvo skirta Baltijos Asamblėjos premija. Švęsdami 75-mečio sukaktį diskutavome ir apie romaną „Švento Vito šokis“, o aštuoniasdešimtmečio slenkstį mūsų žymus kraštietis peržengė su dviem knygomis. Tai – portretinių eskizų knyga „Širdimi regėti“ ir „Kad vėjai neišpustytų“, į kurią sugulė laiškai, monologai, dialogai, portretai, interviu, dienoraščių fragmentai.
Žinoma, tarp jubiliejiniais metais išleistų knygų buvo ir daugiau naujų kūrinių, pasibeldusių į skaitytojų širdis, kaip ir labai prasmingų pasisakymų spaudoje, televizijos laidose. Paminėtas knygas prisiminiau dėl būsimos gimtadienio šventės. Sakau šventės, nors be mielo ir mylimo Vytauto dalyvavimo, bet vis tiek kartu su juo. Su jo knygomis, su prisiminimais apie jį. Ir ne tiesa, kad liksime be dovanos. Gauname ypatingą dovaną – žmonos, rašytojos Elenos Kurklietytės kruopščiai peržiūrėtą visą brandžius gyvenimo dešimtmečius Vytauto Bubnio kauptą biblioteką. Jos lobiais galėsime naudotis užsukę į Prienų krašto muziejų.
Taigi susitinkame rytoj, 17.30 val. Prienų krašto muziejuje, o šiame „Gyvenimo“ numeryje prisimename svarbesnius fragmentus iš rašytojo gyvenimo bei veiklos ir susitikimų su juo.
Ramutė Šimukauskaitė

Daugiau nuotraukų: https://www.facebook.com/laikrastisgyvenimas


– Mintys iš dienoraščio –

Ačiū vaikystės žemei
Galėčiau išvardinti nemaža pasaulio šalių, kuriose teko viešėti, kurių egzotika ir blizgesys, architektūros ir meno šedevrai, palaiminga atogrąžų ramuma ir tūkstantmečiais sukrautos gamtos dovanos gniaužė man kvapą. Tačiau kur bebūčiau, mintys nuolat klysta į vaikystės žemę, tą pilką didelio arimo grumstą, tėvų ir protėvių dvasia alsuojantį, krauju ir prakaitu prisotintą, nepailstančių rankų išdabintą. Tenai mano pradžia. Tenai motinos daina, tebevirpanti ligi šiolei, tenai tėvo pasodinti medžiai lapoja… Tenai saulė skaisčiau šviečia, pavėsių žolė lyg patalas minkšta, tenai šaltinio vanduo už reinvynį gaivesnis. Tenai, tenai… Ir jeigu aš šiandieną dirbu, jeigu ką gero padariau, tyliai tariu:
Ačiū tau, mano vaikystės žeme.
1980 02 05
/Vytautas Bubnys, „Kad vėjai neišpustytų“ – Vilnius, „Žuvėdra“, 2012/

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.