Paminėta palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimimo dangui 60 metų sukaktis

Pasirinkimas

Rugpjūčio 20 dieną Birštono sakralinis muziejus pakvietė birštoniečius ir muziejaus lankytojus paminėti palaimintojo Teofiliaus Matulionio 60-ųjų mirties metinių arba, kaip sakoma šventųjų asmenų atžvilgiu – gimimo dangui sukaktį. Vilniaus universiteto istoriko docento dr. Arūno Streikaus skaityta paskaita suteikė paminėjimui naujų įžvalgų ir minčių šiais Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos jubiliejiniais metais. Kviečiame susipažinti su paskaitoje išsakytomis istoriko mintimis.
„Kardinolas Sigitas Tamkevičius, būdamas jaunu Kybartų vikaru, pradėjo darbą, kuris XX a. tapo vienu iš ryškiausių įvykių ne tik Lietuvos, bet ir galbūt Europos istorijoje. Išlieka istorikų skola LKB Kronikai ir jos leidėjams, kad ji nėra taip ginama, kaip galėjo būti. Kovo 19 d. prasidėję Katalikų Kronikos metams skirti renginiai rugpjūčio 19 d. aplankė paskutinę stotelę – Žagarę, kurioje ilgą laiką gyveno ištremtasis vyskupas Julijonas Steponavičius. Jis buvo Kronikos aprobuotojas ir, galima sakyti, cenzorius, patvirtinęs kiekvieną numerį. O kaipgi Birštonas siejasi su LKB Kronika?
Iš pradžių gan sunkoka buvo surasti tiesioginį ryšį, kuris pagrįstų, kodėl Birštoną taip pat reikia įtraukti į LKB Kronikos kelią. Kita vertus, gimė mintis, kad, ko gero, čia, Birštone, tas kelias ir turėjo prasidėti. Taigi, kodėl Birštonas gali būti įrašytas į simbolinį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos maršrutą?
Nuo 1956 metų vasaros iki 1958 metų rudens dvejus metus Birštone gyveno palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis. Ir mano nuomonė tokia, kad jį būtų galima laikyti savotišku katalikiško pasipriešinimo kelyje į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, taip pat – ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos krikštatėviu.
Man, nemažai prisilietusiam prie T. Matulionio biografijos bei jo raštų, iš pradžių buvo matomas „genetinis“ ryšys tarp jo santykio su valdžia, kuri persekiojo tikėjimą, ir tos vėlesnės kovos, vykdytos per LKB Kroniką ir kitomis formomis.
Visa argumentacija jo raštuose, adresuotuose valdžios įstaigoms ir Kronikoje spausdintuose pareiškimuose, kartais netgi atrodo panaši į „plagiatą“, nors negalime taip įvardinti, bet stilius panašus. Po II Pasaulinio karo, dar prieš savo paskutinį įkalinimą 1946 m., T. Matulionis išsiskyrė iš kitų Lietuvoje likusių vyskupų savo raštais, ir tai pastebėjo net valdžios atstovai. Kaip žinoma, Bažnyčią prižiūrėjo toks Religijos reikalų tarybos įgaliotinis, atsakingas už visą bažnytinę veiklą. Jis jau 1945 m. skundėsi aukštesnei valdžiai, kad gauna iš visų vyskupijų valdytojų įvairius laiškus, pareiškimus, bet jie daugiausia yra ūkinio – administracinio pobūdžio, bet štai vyskupas Teofilius Matulionis rašo negerus laiškus. Savo retorika jis vienintelis nepripažįsta Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, aišku, sovietinės interpretacijos principu. Jis reikalauja kažkokių teisių, netgi cituoja sovietinę Konstituciją, įvairius potvarkius, neduoda ramybės. Įgaliotinio laiške, adresuotame A. Sniečkui, yra įdomus momentas. Gal mašininkė, spausdindama tekstą, pridėjo prie Matulionio pavardės „drg“ (draugas). Šis trumpinys laiške buvo išbrauktas raudonu pieštuku, panašu A. Sniečkaus, ir padėtas šalia klaustukas – ar tikrai draugas?
Šis klausimas sovietmečiu nuolat kirbėjo aukščiausios valdžios atstovams. Tikrai, ar bus tie tarpusavio santykiai draugiški? Įgaliotinio laiške minimas T. Matulionio laiškas, adresuotas Švietimo liaudies komisarui, jame Kaišiadorių vyskupas protestuoja prieš prievartinį vaikų įrašymą į pionierių ir komjaunimo organizacijas ir prieš tokią ateistinę veiklą mokyklose, kurias lankė daugiausia tikinčių šeimų vaikai. Praktikuojantys katalikai buvo verčiami dalyvauti ateistinėje veikloje. Taigi jis parašo vieną puslapį, (dažniausiai rašydavo labai trumpus, aiškius raštus, daug nesiplėsdamas). Pacituosiu vieną sakinį iš šio dokumento, kuris man atrodo jau yra tolimas Kronikos aidas. Prieš tai išvardijęs visus valdžios pažeidimus ir priverstines priemones, T.Matulionis rašo: „Šiuo būdu, visų pirma, pažeidžiama tikinčių vaikų ir jaunuolių teisė, Stalino konstitucijos garantuota, naudotis sąžinės laisve, tai yra laisvai ir nekliudomai išpažinti tikėjimą ir atlikinėti kulto pareigas.“
Taigi jis neneigia sovietinės valdžios, nevadina okupacine valdžia, bet remiasi Stalino konstitucija! Pirmieji jo raštai išsiskyrė tuo, kad jie buvo labai dalykiški, su konkrečiais faktais. Jis pateikia informaciją, kurią žino, terorizuojamą kunigą ar šeimą įvardina, ir tada pareiškia – baikite. Aišku, kad toks vyskupas, kuris rašo ne ūkinius – administracinius raštus, bet kažko nori, reikalauja Stalino (ne Chruščiovo ir ne Brežnevo) laikais ir kurio nepagąsdinsi niekuo, nes jis turi recidyvisto (du kartus buvo kalintas) patirties, buvo valdžios galvos skausmas. Dar kartą turėjo tokiems pavojingiems režimo priešams skirtos „duonos“ paragauti. Tačiau sugrįžo iš lagerio 1956 m. vėlyvą pavasarį. Gerokai pavėluotai baigėsi jo kalinimo laikas, nes 1953 m. pabaigoje trejus metus papildomai jis turėjo priverstinai gydytis Potmos kalinių lageryje. Galiausiai, sugrįžęs iš lagerio, jis ir toliau nedavė ramybės režimui. Ir turbūt ryškiausiai – kartu su vyskupu J. Steponavičiumi, kuris buvo „tik ant dienų“ pašventintas vyskupu. Kai Teofilius grįžo į Lietuvą, buvo praėjęs tik pusmetis po J. Steponavičiaus šventimų. Jie abu valdžios dokumentuose cituojami kaip didžiausi ramybės drumstėjai.
Grįžęs iš lagerio Teofilius Matulionis ir jaunas vyskupas Julijonas Steponavičius bando išplėsti Bažnyčios veikimo ribas, naudodamiesi legaliomis galimybėmis suaktyvinti Bažnyčios veiklą. Ir jau 1956 m. pradžioje, praslinkus keliems mėnesiams po J. Steponavičiaus šventimų, religijos reikalų įgaliotinis Bronius Pušinis skundžiasi jo pernelyg aktyvia veikla. Mini, kad J. Steponavičius yra visiškai nesukalbamas. Jis neleidžia kunigams dalyvauti sovietų propagandos renginiuose, pats atsisako juose dalyvauti. Ragina kunigus ir tikinčiuosius rašyti skundus į Maskvą. Čia jau buvo „mirtina nuodėmė“. Skųstis Maskvai, apeinant vietos valdžią, buvo neregėtas akibrokštas. Ir vysk. Teofilius, jau turintis didelės patirties santykiuose su valdžia, sako vyskupui Julijonui, kad čia, vietoje, skųsdamasis nieko nelaimėsi. Esą reikia rašyti į Maskvą, jog ten žinotų, kad čia kažkas negerai. Aišku, niekas čia nepasikeis, tačiau vis tiek vietos valdžią erzins vien dėl to, kad, nenorėdama skundimųsi Maskvai, turės kažkiek atsižvelgti į reikalavimus. Vysk. J. Steponavičius gana greitai eina tokiu keliu. Minima, kad jis inspiravo Šv. Jokūbo bažnyčios Vilniuje grąžinimą, kuri nūnai greitai buvo užstatyta „šiltnamiais“.
1956 metų gegužę grįžęs į Lietuvą vyskupas Teofilius kiek pailsėjęs atsigavo, susipažino su padėtimi. 1957 m. rugsėjo pradžioje važiuoja į Vilnių. Man atrodo, kad jo ir vysk. J. Steponavičiaus inciatyva, dar esant gyvam, bet jau smarkiai sergant vyskupui K. Paltarokui, įvyksta bene pirmasis sovietiniais metais valdžios nesankcionuotas vyskupijų valdytojų susirinkimas. Pasinaudoję laisvesne atmosfera, jie susirenka. Teofilius taip pat atvyksta ir šiame pasitarime jis vėlgi pasirodo kaip „balta varna“. Mes nieko nežinome apie vysk. J. Steponavičiaus kalbas. Valdžios institucijos, kurios tyrė šį slaptą susitikimą, nes buvo iškelta net baudžiamoji byla, dažniausiai cituoja vyskupą T. Matulionį. Pacituosiu vieną sakinį iš įgaliotinio rašto, kuris savais žodžiais cituoja vyskupą Teofilių. Neaišku, kiek tiksli ta citata. Neva vyskupas Teofilius sakęs taip: „Bažnyčia dabar turi laisvę, todėl reikia nekreipti dėmesio į tai, ko dabar reikalauja Rugienius ar kitokie valdininkai. Labai negerai, kada kunigai ir valdytojai nuolaidžiauja ir talkininkauja.“
Na, ir vėlgi toje bylos tyrimo medžiagoje daugiausia kliūna vyskupui Teofiliui už tai, kad jis minėtame susirinkime bandė pakeisti vyskupijų valdytojų laikyseną valdžios atžvilgiu. Pragmatinio išgyvenimo – sugyvenimo su valdžia poziciją – siekta pakeisti savarankiškesne ir autonomiškesne pozicija. Jis bandė pasiekti, kad visi valdytojai sutartų ir to laikytųsi. Deja, šiame pasitarime jam to padaryti nepavyko, nes kai kurie valdytojai buvo „įsipareigoję“ tam tikroms institucijoms ir priklausomi nuo jų.
Vyskupas grįžta iš Vilniaus ir, ko nepavyko pasiekti nacionaliniu mastu, nusprendžia daryti pats. Nepaisydamas neigiamo sovietų valdžios nusistatymo, jis paskelbia pats valdysiąs Kaišiadorių vyskupiją iš Birštono, iš pastato, esančio Birutės g. 10. Nušalina nuo vyskupijos valdymo valdžios paskirtą kan. J. Stankevičių, rezidavusį Kaune. Ir kelis mėnesius de facto formaliai ir faktiškai vadovavo vyskupijai. Ir čia žengė vieną labai svarbų žingsnį. Galima tai vertinti kaip sąsają su vėlesniu katalikišku pasipriešinimu. Jis pabando užmegzti valdžios nekontroliuojamą ryšį su išoriniu pasauliu. Pirmiausia – su Roma, kas jam buvo aktualu. Parašo laišką, kuriame praneša, kad sveikata ir situacija tokia, kad jis ilgai negalės valdyti vyskupijos ir jam reikia pagalbininko – įpėdinio. Ir pasiūlo galimus kandidatus. Iki šiol keista, kaip šis laiškas „praėjo“ ir nukeliavo į Vatikaną, o KGB „pramiegojo“. Nepramiegojo tik atsakymo. Jau 1957 m. gruodžio viduryje gautas atsakymas iš Romos ir jo vertimas atsiduria ant KGB pirmininko stalo. Ten pranešamas popiežiaus sutikimas, kad vyskupu pagalbininku būtų pašventintas kanauninkas Vincentas Sladkevičius. Ir, pasinaudodamas proga, kad galima susisiekti su Roma tiesiogiai, Vatikano valstybės sekretorius D. Tvardini nurodo, kad apaštaliniu lietuviškosios Vilniaus arkivyskupijos dalies administratoriumi skiriamas vysk. Julijonas Steponavičius. Vyskupas Teofilius vienu šūviu, sakykime, nušovė du zuikius. Iš esmės KGB beliko susitaikyti su faktu. Turbūt kitokio atsakymo jie būtų negavę. Nieko nedaryti ir būti atidesniems. Laikotarpis po N. Chruščiovo pranešimo partijos XX suvažiavime buvo pats destalinizacijos pikas. Šiek tiek pasikeitusi KGB nežinojo, ką daryti. Tokio precedento nėra buvę, kad be jų žinios būtų susisiekta su Roma. Dėl vyskupo J. Steponavičiaus jie iš esmės neprieštaravo. Aišku, kad vyskupu būtų šventinamas kun. V. Sladkevičius, jie neleido. Bet jų niekas neklausė, nes vysk. Teofilius, galbūt nujausdamas neigiamą atsakymą, pirmą ir paskutinį kartą so-vietmečiu ryžosi tam slaptam šventinimui. Pats jis buvo slapta įšventintas į vyskupus. Jam tai atrodė normali praktika. Po savaitės nuo iš Romos gauto laiško per Kalėdas jis slapta pašventino vyskupu Vincentą, būsimą Kardinolą. Beje, tai vienintelis toks atvejis per visą sovietinės Lietuvos istoriją, spjūvis valdžiai į veidą.
Bet man labiau imponuoja ne tai, ką vysk. Teofilius padarė Kalėdų naktį minėtame pastate, bet kaip jis elgėsi po to. Jis anaiptol nemanė, kad tie šventimai turi likti paslaptyje. Todėl ne visai teisinga sakyti, kad jis slapta pašventino. Mano manymu, vyskupas nesiekė, kad Vincentas išliktų slaptu vyskupu. Jis tikėjosi, kad bus galima jo paskyrimą legalizuoti. Taigi jis palaukė, kol praeis Kalėdų, Naujųjų metų šventės, ir jau 1958 m. sausio 4 d. parašė du raštus. Vieną adresavo LTSR Ministrų Tarybai, kitą – Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos pirmininkui, tuo metu ėjusiam pareigas Bulganinui.
Apsilankiau Birštono sakralinio muziejaus ekspozicijoje, joje yra vyskupo Teofiliaus laiškų registracijos knygoje atverstas puslapis – 1958 m. abu raštai įrašyti. Tie raštai svarbūs kalbant Kronikos tema. Šie raštai beveik identiški, formuluotės tik šiek tiek skiriasi. Atsivežiau rašto, adresuoto Bulganinui, kopiją rusų kalba. Jis skundžia vietos valdžią, kad ši trukdo jam eiti vyskupo pareigas ir tokiu būdu kenkia pati sau. T. Matulionis argumentuoja, kad vietos valdžia pažeidžia Katalikų Bažnyčios Kanonų teisę, kuriai pavaldūs visi tikintieji. Juk visi žino, kad tik popiežiaus paskirtas žmogus gali vadovauti vyskupijai. O čia, Lietuvoje, vyskupijas valdo ne popiežiaus paskirti žmonės. Ir tokiu būdu tikintieji nuteikiami prieš valdžią. Bet įdomiausias yra antras punktas, kuriame jis sako, kad tokiu būdu vietos valdžia prieštarauja TSRS Konstitucijai, kuri, garantuodama piliečiams sąžinės laisvę, respektuoja ne tik jų religinius įsitikinimus, bet ir tas formas, kuriomis jų religinis gyvenimas tvarkomas.
Tai sakinys, iš esmės tarsi nurašytas nuo vėlesnės Kronikos. Vyskupas Teofilius pateikia ir trečią argumentą – tokiu būdu vietos valdžia kenkia tarybų valdžios autoritetui. Apibendrindamas tai, kas išsakyta, jis rašo: „Atsižvelgiant į visa tai, kas paminėta, aš, kaip Kaišiadorių vyskupas, prašau pavesti savo Religijos reikalų valdytojui Lietuvoje, kad jis nedarytų kliūčių man ir mano pagalbininkui valdyti Kaišiadorių vyskupijos“. Laiške Ministrų Tarybai jis dar ryškiau stengiasi legalizuoti tai, ką jis padarė 1957 m. gruodžio 25 d., kad būtų leista perimti Kaišiadorių vyskupijos valdymą.
Taigi iki LKB Kronikos pasirodymo, katalikiško pasipriešinimo 8–9 dešimtmetyje pradžios, dar likus penkiolikai metų, vyskupas Teofilius čia, Birštone, senojoje klebonijoje, nubrėžia gaires iš esmės visam pasipriešinimui. Jis apeliuoja į sovietinius įstatymus, reikalaudamas gerbti tikėjimo laisvę. Viena vertus, jau 1957–1958 m. jis apeliuoja aukščiau, į Maskvą. Kita vertus, visi Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto raštai, pavieniai ar kolektyviniai laiškai 9–10 dešimtmetyje dažniausiai buvo adresuojami aukštesnei valdžiai ar net tarptautinėms organizacijoms.
Be to, vyskupas galbūt pirmasis sugebėjo užmegzti valdžios nekontroliuojamą ryšį su išoriniu pasauliu. Tą geležinę sieną apėjo, kai tie laiškai nukeliavo į Romą. Kaip nukeliavo be valdžios kontrolės, iki šiol nėra aišku. Bet nuo 1958 m. Romoje veikusios Šv. Kazimiero kolegijos archyve yra vyskupo Teofiliaus laiškų, rašytų Kolegijos rektoriui. Jie irgi ateidavo, aišku, ne paštu. Tas ryšys su išorės pasauliu – apeliacija į pasaulio nuomonę – buvo kertinis vėlesnio Tikinčiųjų teisėms ginti sąjūdžio bruožas. Tokia idėjinė netiesioginė sąsaja ir kelrodis į pasipriešinimą pagrįstų, kodėl Birštonas turėtų būti įrašytas į LKB Kronikos maršrutą.
Galima surasti ir tiesioginę įtaką per asmenis. Be abejo, vyskupas Teofilius turėjo didelę įtaką vyskupui V. Sladkevičiui. Turbūt neatsitiktinai jis pasirinko būtent jį savo įpėdiniu ir patikėjo jam Kaišiadorių vyskupiją. Jie bendraudavo, ypač po to, kai Teofilius buvo ištremtas į Šeduvą. Vyskupas V. Sladkevičius reguliariai lankydavo jį ir keisdavosi informacija. Be abejo, vyskupas V. Sladkevičius gerai žinojo ir tą Teofiliaus laikyseną, ir jo padėtį. Vysk. Vincentas, nekalbant apie jo dvasinį gylį ir kitus dalykus, nebuvo toks drąsus, kaip vysk. J. Steponavičius. Švelnesnis, minkštesnis. Ir visame pasipriešinimo judėjime tas jo indėlis nėra toks ryškiai šviečiantis, kaip vysk. J. Steponavičiaus. Vysk. Julijonas sovietmečiu ir Vatikane buvo pripažįstamas pasipriešinimo, kovojančios Bažnyčios simbolis. Panašu, kad su vyskupu J. Steponavičiumi bent kelis kartus Teofilius buvo susitikęs. Ką jie kalbėjo, kiek jų nuomonės, požiūriai sutapo? Valdžios dokumentuose 1956–1957 m. jie abu praktiškai buvo įvardinami kaip tie „ramybės drumstėjai“. Negalime sakyti, kad tai atsitiktinumas, būta pasiderinimo, bendravimo. Juolab kad jie buvo kilę iš to paties krašto, iš Aukštaitijos.
Dar vienas tiesioginis kanalas galėjo būti vyskupo Teofiliaus įtaka, poveikis vėlesniam pasipriešinimui. Jėzuitiška įtaka pavieniui ir pati vienuolija labai daug prisidėjo prie Kronikos leidybos ir glaudžiai su ja buvo susijusi. Iš vyskupo Teofiliaus tarnybinio sekimo bylos, kai jis grįžo iš lagerio ir 1958–1962 m. gyveno tremtyje Šeduvoje, žinoma, kad buvo pasiklausomas jo butas, yra išlikusios ir scenogramos. Yra žinoma, kad pas jį buvo atvažiavęs tuometinis Jėzuitų provincijolas kun. Jonas Danyla SJ, su kuriuo palaikytas glaudus ryšys. Vien dėl to, kad tarp jėzuitų kunigų daugiausia buvo tų, kurie, paleisti iš lagerio, liko apaštalauti, dirbo tarp tremtinių Sibire, o vyskupui Teofiliui Rusija labai rūpėjo. Rusijos žmonių atsivertimas, turint omenyje ir šių dienų realijas, būtų labai įdomus aspektas. Kadangi vysk. Teofilius aktyviai dalyvavo misijoje Rusijos gilumoje, skyrė ir piniginę paramą, tai jam rūpėjo iš kun. J. Danylos SJ gauti informaciją.
Man siejasi J. Steponavičiaus buvimas Žagarėje ir pasakojimai, kad pas jį atvykdavo kunigai iš visos Lietuvos, pirmiausia, kovojančios bažnyčios kunigai S. Tamkevičius, A. Svarinskas ir kiti, slaptos vienuolės. Visi keliai tada vedė į Žagarę. Po to, kai vysk. V. Sladkevičius grįžo valdyti Kaišiadorių vyskupijos, 1982 m. Katakombinės bažnyčios centras persikėlė į Žagarę. Ses. R. Teresiutė SJE prisiminė, kad vysk. J. Steponavičiaus slapyvardis buvo „tatukas“ (tėvelis), taip pripažįstant jo didžiausią autoritetą. O kaipgi vadino vyskupą T. Matulionį. Ogi – „seneliu“. Sakydavo – važiuojam pas senelį, ką senelis pasakys… Taigi Šeduva buvo ryškus besiformuojančios pogrindinės Bažnyčios centras su „seneliu“ jame. Ten „plaka“ gyvosios Bažnyčios širdis. Pas jį ir važiuodavo…
Bendras dar vienas dalykas – vyskupo Teofiliaus ir kiek vėliau vyskupo Julijono Žagarėje – pabrėžtinas orumas ir ramybė. Mokytoja Žagarėje, palydėjusi prie namo, kuriame gyveno vysk. J. Steponavičius, pasakojo pamenanti, kaip jis vaikščiojo su labai geru kostiumu iš Bostono medžiagos. Toks didingas, tarsi jam sovietmečio pilkuma negaliojo. Jis išsiskyrė savo laikysena, rūbais ir bendru nusiteikimu. Anot liudininkų pasakojimų, ramybė taip pat spinduliavo ir iš vyskupo Teofiliaus. Asmenybių panašumas ir perimamumas yra labai įdomus.“
Doc. dr. A. Streikus teigė, kad, rengdamas pranešimą, ieškojo tam tikro Birštono išskirtinumo, papildomų verčių sąsajoje su LKB Kronika.
Birštoniečiai nuoširdžiai dėkoja istorikui doc. dr. Arūnui Streikui už prasmingas įžvalgas, su kuriomis autorius sutiko pasidalinti spaudoje muziejaus darbuotojų paprašytas.
Po pranešimo jaukioje Birštono bažnyčioje palaimintojo T.Matulionio atminimui skambėjo reto grožio pasaulio ir lietuvių kompozitorių muzika, kurią dovanojo Kauno styginių kvartetas. Mons. J. Dalinevičius aukojo šv. Mišias, kuriose drauge su tikinčiaisiais meldė taikos pasaulyje ir santarvės šeimose, prašydami palaimintojo T. Matulionio užtarimo.
Dr. Roma Zajančkauskienė
Birštono muziejaus struktūrinio padalinio vadovė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.