Rugys lietuviams – pasaulio medis

Kultūra mumyse ir šalia mūsų…

Bėga, skuba, lekia ir plasnoja paskutinio vasaros mėnesio dienos. Saulėje spindi ražienų geltonis ir šviežiai suraikyta tarsi garuojanti žemė. Laukų derlius pradeda savo kelionę ant mūsų stalo, auksinių grūdų aruodai netrukus virs miltais, o po to pyragais ir duona. Šiaudo dalia kitokia: vieni aparti, kiti – gyvuliams, o treti…Treti – atnašavimui ir reginiui. Bent jau tie, kurie paklius į Prienų kultūros ir laisvalaikio centro organizuojamą „Duonos ir ugnies“ festivalį. Tiesa, dar prieš jį jie virs nuostabia skulptūra, sukurta Prienų bendruomenės žmonių ir miesto svečių, o jau paskui – festivalio dieną bus be gailesčio atiduoti ugniai ir nuskries į dangų, kad kitą metą sugrįžtų su nauja energija ir gyvybe – vėl į žemę. Taigi rugpjūčio 24 d. 11 val. visi kviečiami į Všį „Meninė drožyba“ kiemą (Vilniaus g. 16), į šiaudinių skulptūrų rišimo kūrybines dirbtuves, kurias ves edukatoriai – Eglė ir Aleksandras Valentai. O šiandien – pokalbis su Egle Valente. Apie ugnies skulptūras, lietuvių tradicijas, jos pačios atradimus ir gyvybės medį, kurį visi sukursime Prienuose.

– Gerbiama Egle, papasakokite, kaip Jūs pati atradote ugnies skulptūras, kuriomis dabar jau baigiate užkrėsti visą Lietuvą? Juk turbūt su jų idėja buvote pirmeivė?
– Aš visą gyvenimą dirbau etninės kultūros srityje, esu Vilniaus etninės veiklos centro iniciatorė ir ilgametė vadovė, tad tradicijų puoselėjimas – didelė mano gyvenimo dalis. O ugnies skulptūros atsirado po sovietmečio, kai atgimė visos mūsų šventės. Ir jeigu per Rasas ir Kalėdas mums po ilgos švenčių pauzės dar buvo suprantama, ką daryti, tai kaip minėti rudens ir pavasario lygiadienius, kurie labai svarbūs mūsų kalendoriuje ir gyvenime, nebuvo aišku. Ir tuomet aš atkreipiau dėmesį į tai, kad mūsų tradicijose ir, beje, ne tik mūsų, baigiantis vienam periodui ir prasidedant kitam vyksta veiksmai, susiję su dviem dalykais. Pirmasis tai persirengėlių eitynės, kurių metu yra galimybė įsikūnyti į įvairias mitines būtybes, keistus personažus ir tuo būdu išgyventi naujus potyrius. Ir kitas dalykas – ugnies ritualai, t.y. kažko sudeginimas ir tuo pačiu pakėlimas dangun, kad kažkada sugrįžtų. Ugnies ritualai turi du tikslus. Paleisdami kažką dūmais į dangų, mes tikimės, kad kitais metais tai vėl grįš: dūmas pakilo, debesėliu nuplaukė, lietumi grįš. Tai cikliškumo dėsnis. Kitas tikslas – atnašavimas: padėka praėjusiam laikui, pavyzdžiui, šiltam vasaros laikui už puikiai sunokintą gausų derlių. Taigi pirmosios mano ugnies misterijos buvo pradėtos kurti rudens lygiadienio šventėms, kurios lietuviams visada buvo labai svarbios – juk tai derliaus nuėmimo ir pabaigtuvių laikas. Vėliau misterijų temos plėtėsi, jas diktavo įvairios progos, kažkam skirti metai, jubiliejai ir pan. Šiandien mūsų kuriamą ugnies misteriją jau galima laikyti nedideliu spektakliu, kuriame kiekviena ugnies skulptūra suvaidina savo vaidmenį. Šalia ugnies veiksmo visada yra muzikos turinys, kuris dar labiau sustiprina šventės temą. Tai folkloras, ypač sutartinės, džiazas ir net klasikiniai intarpai. Kad galėčiau užsiimti šia kūryba, įkūriau viešąją įstaigą, pavadinau ją „Ugnis ir kaukė“, apjungiau 11 skulptorių ir štai mes visi drauge dirbame. Šie žmonės – profesionalai ir todėl galiu pasidžiaugti, kad mūsų kūryba pakankamai aukšto lygio.
– Prieš trisdešimt metų buvote turbūt vieni tokių skulptūrų kūrėjai, o dabar jų kur kas daugiau?
– Daugelį metų iš tiesų buvome vieninteliai, bet metai skuba, mano amžius irgi eina į priekį, tad paskutinius dešimt metų stengiuosi perduoti kitiems savo patirtį, tai, ką žinau, ir tuo būdu pasirūpinti ugnies skulptūrų kultūros tęstinumu. Esu įsitikinusi: nors pas mus dažnai lyja, Lietuva vis dėlto nėra ledo ir sniego šalis – mes esame ugnies kraštas. Šiandien esame gerokai sudaiginę ugnies skulptūrų sėklą ir galiu drąsiai pasakyti, kad esu labai laiminga ir patenkinta matydama, kai po mūsų seminarų žmonės jau patys daro ugnies skulptūrų renginius arba bent jau vieną kitą skulptūrą ir tuo visi pasidžiaugia. Šiandien jos kuriamos jau visur. Ugnies skulptūrų menas Lietuvoje labai pasiteisino ir, nors pasaulyje ugnies skulptūros pradėtos kurti kur kas anksčiau, ten vyksta jų kūrėjų varžybos, iš kurių mūsų skulptoriai yra parsivežę įvairių apdovanojimų, mūsų skulptūros skiriasi. Ir skiriasi labai svarbiu aspektu: visam ugnies ritualui mes suteikiame prasmę, kaip jau minėjau, mūsų skulptūros yra ir tam tikrų švenčių ženklas, simbolis ir atnaša.
– Minėjote apie skulptorių komandą, o koks Jūsų pačios indėlis į skulptūros gimimą? Juk darbas nėra iš lengvųjų – skulptūros būna kelių metrų, dažnai labai masyvios.
– Projektuodama skulptūras, o po to kurdama ir visą misterijos turinį, aš su kiekvienu skulptoriumi dirbu atskirai, skulptorius padaro ne vieną eskizą, ir darbuojamės tol, kol pasiekiame tą rezultatą, kurio abu norime siekiant efektingo reginio. Aš pati procese dalyvauju nuo medžiagų paieškos, medienos supjovimo ir karkaso sukalimo iki rišimo ir pastatymo. Galiu pasakyti, kad apie procesą žinau viską.
– Per kiek laiko gimsta tokie didžiuliai kūriniai?
– Per kiek reikia, per tiek ir surišame (juokiasi). Bet jeigu kuriame, pavyzdžiui, Vilniaus skulptūros ir vitražo centre, tai dirbame savaitę ar dešimt dienų – pagal ūpą. Nes tuomet turi laiko laisvę, į renginio vietą skulptūrą veži, kada reikia. Jei skulptūrą darome seminaro metu, tai pasiskirstome darbus ir rišame dieną – dvi. O nedidelį darbą galima padaryti ir per dieną.
– Ir vis dėlto, papasakokite: kaip Jūs atėjote į šią kūrybą, kiek Jūsų gyvenime kūrybos buvo anksčiau?
– Meno žmogumi žmogaus turbūt niekas nepadaro, mes arba gimstame su meno gyslele, arba ne. Daugiau nei dešimt metų buvau keramikė, lipdžiau įvairius meno dirbinius ir jie taip pat buvo labai skulptūriški. Be to, aš baigusi ir muzikos mokyklą, ir dailės studijas, tad mano išsilavinimo spektras menų srityje gana platus ir man kažką kurti visada yra tiesiog gera. Jeigu kalbėčiau apie įkvėpimo šaltinius, tai įkvėpimo šaltinis nuo pat paauglystės buvo M. K. Čiurlionis – ir paveikslai, ir muzika. Važiuodavau į Kauną, žiūrėdavau jo paveikslus ir man buvo labai artimas jo kūrybos visas giluminis turinys, jo slėpiniai. Vėliau dvasios vedliais tapo Norbertas Vėlius ir Marija Gimbutienė, jie, galima sakyti, sutvėrė mano pasaulėžiūrą, ir, žinoma, Jonas Trinkūnas – lietuvių etnologas, folkloristas, religijotyrininkas ir bendruomenės „Romuva“ vyriausiasis krivis bei visi mūsų romuviečiai. Žy-mus mitologas Norbertas Vėlius buvo svarbiausias naujai kuriamų ar senesnių restauruojamų švenčių turinių vertintojas ir patarėjas. Archeomitologę Mariją Gimbutienę laikau savo mokytoja ir įkvėpėja. Jos atrastos ir susistemintos senosios Europos Deivės, kultūros įžvalgos stumtelėjo į analogiškų reiškinių paiešką mūsų prigimtinėje kultūroje. Beje, mano dukra Lina Plioplytė, be visų kitų kūrybinių darbų, dabar kuria apie ją filmą. Ji turi surinkusi ir nufilmavusi labai daug medžiagos, pabuvojo visose vietose, kur yra dirbusi Marija Gimbutienė, o dabar gyvena mokslininkės namelyje Topangoje, kad geriau pajustų jos dvasią – jai tas rūpi, jai taip norisi. Džiaugiuosi, kad ji yra pasaulio žmogus, bet ir nuo Lietuvos toli nepabėga, dažnai grįžta ir čia dalinasi savo patirtimi. O šiaip aš kartais pati sau pavydžiu, kad gimiau tuo laiku, kai vyko virsmas, o tai labai daug duoda. Manau, kad mano amžiaus žmonės tiesiog patyrė sėkmę, nes nugyveno tarsi du virsmo padalintus, labai įdomius ir skirtingus gyvenimus. Bet tai, ką mes šiandien turime ir darome geriausio, deja, ne pastarųjų dešimtmečių nuopelnas. Tai yra atėję iš senosios Europos, iš to nuostabaus laikmečio, kai žmonės puikiai, gražiai bendravo, gyvenimas buvo ištisa kūryba, tvertis, nebuvo vaidų, karų, buvo puikus santykis vienų su kitais, su gamta, pasauliu ir su visa visata. Iš ten ir mūsų etninė kultūra, kurią aš pažįstu, gerbiu, kuri man svarbi. Aš visada galvoju, ar esu darnoje su tuo, kas yra aplinkui. Man svarbu būti toje darnoje. Ir visa tai yra kūryba.
– Vesti kūrybinių dirbtuvių Prienuose atvyksite abu su vyru. Ar vyras Jums padeda, ar tai Jūsų abiejų gyvenimo projektas?
– Žodis „padeda“ netinka – jis yra visko, kas vyksta, dalyvis ir tas dalyvavimas yra visapusiškai abiem naudingas. Kaip ir be meilės, kuri kūrybai tiesiog būtina – be meilės niekas negimsta. Tad man labai smagu, kad šalia yra vyras, kuris suvokia esmę tų dalykų, apie kuriuos aš galvoju, kalbu ir darau. Su šiuo savo vyru aš gyvenu 7 metus ir – kaip čia išsireikšti – šis vyras yra mano tikras vyras. Gal dėl to, kad jis tremtinys ir labai myli Lietuvą, o gal dėl to, kad mes abu sutariame, vienas kitą jaučiame ir suprantame, tikrai žinau, kad jis man Dievo dovana, ir galiu drąsiai sakyti, kad esu laiminga, nes mus jungia įvairiapusė gyvenimo kūryba.
– Pristatykime Jūsų dirbtuvių turinį prieniečiams, kad kuo daugiau jų sulauktume Jūsų seminare. Kam turėtų nusiteikti šio seminaro dalyviai?
– Prienuose, galima sakyti, „Duonos ir ugnies“ festivalio išvakarėse, visi drauge kursime 6 metrų aukščio Pasaulio medį. Tokio simbolio pasirinkimas labai paprastas: rugys lietuviams yra Pasaulio medis, taigi sunku būtų rasti ir beprasmiška ieškoti gražesnio simbolio šiam festivaliui. Labai tikiuosi, kad Prienų bendruomenė susiburs į gražų kūrėjų ratą, ir Pasaulio medžio gimimas bus itin bendruomeniškas, šiltas, draugiškas, jaukus. Be to, seminaro metu mes dalinsimės savo žiniomis, kas yra Pasaulio medis, ir kodėl tas simbolis toks svarbus. O jau po to – visi praktiniai dalykai apie tai, kaip gimsta skulptūra. Bus supjauta mediena, sukaltas karkasas, o rišti galės visi norintys. Taigi visi drauge galėsime pajusti ir medžio, ir šiaudo magiją. Šiaudo magija juk irgi labai ypatinga. Ne veltui sako, kad šiauduose gyvena mirusiųjų vėlės. Tuščias šiaudo vidurys tik pažiūrėti tuščias, bet iš tiesų jis turi augmens ir grūdo dvasią. Žodžiu, visi atėjusieji taps to kūrinio bendraautoriais, nepaisant to, kad galbūt prie tos veiklos ne taip jau daug ir prisidės. Kur kas svarbiau, kad būdami visi drauge mes pajaustume Pasaulio medžio savyje buvimą – tokia proceso siekiamybė. O jau festivalyje mūsų surištas medis ugnimi pakils į dangų, kad pavasarį sugrįžtų tuo, ko mes lauksime. Beje, man smagu atvažiuoti į Prienus ir kurti Algimanto Sakalausko kūrybos vietoje – jo drožėjų kieme. Šį menininką pažįstu iš seniau, mūsų sodybos kiemą Vidutinės kaime, Švenčionių rajone, puošia puiki neseniai pastatyta jo išdrožta Žemynos skulptūra.
– Per trisdešimt metų Jūsų komanda sukūrė daugybę darbų. Ar yra tokių, kurie į atmintį įstrigo labiausiai?
– Darbų labai daug, atsakyti labai sudėtinga, bet įmanoma. Nepamirštama 2010 metais sukurta, 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms skirta ugnies misterija Lukiškių aikštėje „Ugniniai Žalgirio eskizai“ – įspūdingos buvo skulptūros ir visas spektaklis. Nepamirštama ir 2008 metų misterija „Ugniniai Vilniaus vilkai“, kuri buvo parodyta Kalnų parko stadione. O štai 2006 m. mirė daug žymių etnologų, ir šios netektys įkvėpė sukurti misteriją „Ten ir Čia“, kur vietoj tradicija tapusio šiaudinio ožio aukojimo sukūriau Perkūno oželio skulptūrą. Šia misterija mes atsisveikinome su tais metais išėjusiais mums brangiais bendraminčiais, bendražygiais ir mokytojais.
– Ačiū už gražias mintis ir dar kartą visus kviečiame ir į rugpjūčio 24 dieną vyksiantį ugnies skulptūrų kūrimo seminarą, ir į „Duonos ir ugnies“ festivalį, kuris vyks 27 d. Beržyno parke.

Rasa Žemaitienė
Prienų KLC rinkodaros ir komunikacijos specialistė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *