Pilietis valstybės rūke

Pamažu rimsta aistros po kompanijos „Perlas energija“ sukelto sąmyšio. Įmonė – viena iš svarbių elektros tiekėjų vartotojams – prieš kelias savaites klientams išsiuntė pranešimus, kad, nepaisant pasirašytų sutarčių, elektrą numato tiekti už kainą, kuri bus „pririšta“ prie biržos rodiklių. Kitaip tariant, tokiu būdu pripažino nesuvaldžiusi kainų svyravimo (beje, į vieną – aukštesnę – pusę) rizikos.
Pasipiktinimo galėjo būti mažiau, jei ne gana agresyvi „Perlas energija“ rinkodaros kampanija. Tiekėjas, gaudydamas į rinką išmestus klientus, ilgą laiką žadėjo pigiausias kainas (nustojo tik prieš pat užsidarant laiko vartams). Įmonė rėmėsi suprantamais motyvais – plačiu „Perlo“ loterijų terminalų tinklu visose beveik visų Lietuvoje veikiančių didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse. Net mokėjo premijas tų centrų darbuotojams už klientų pritraukimą. Tačiau nebuvo sukaupusi būtinos patirties prekiauti elektros rinkoje. Paskutinė išlyga buvo lemtinga, nors dabar „Perlas energija“ atstovai tvirtina, esą elektros rinkos ten-dencijas kruopščiai analizavo, vertino prekybos ateities sandoriais dinamiką ir kaltino valdžią, esą ši rinkoje proteguoja vienintelį tiekėją su vyraujančiu valstybės kapitalu – „Ignitis“.
Elektros rinkos liberalizavimas gal ir nekėlė tokių audrų, kaip Lietuvoje privatizuoto „Telekomo“ reikalavimas klientams mokėti už vietinius pokalbius. Tačiau ši reforma buvo ilgai politikų stumdoma iš vienos politikos darbotvarkės kampo į kitą. Išvyti vartotojus iš vadinamojo „visuomeninio tiekimo“ (kada valdiškos struktūros nustato elektros kainą vartotojams namų ūkiuose kartą arba du per metus) į laisvą rinką Lietuva Europos Sąjungai (ES) buvo įsipareigojusi, jei neklystu, iki 2015 m. pabaigos. Tokią reformą ES mastu inicijavo britai – didžiausi rinkos principų ekonomikoje, taigi ir komunalinių paslaugų rinkoje, apologetai.
Svarbu tai, kad visose į liberalizavimo vandenis žengusiose ES valstybėse elektros kainos vartotojams šovė viršun 20–30 proc. Taip pat Latvijoje ir Estijoje, kurios šį veiksmą atliko prieš maždaug dešimtmetį.
Tačiau apie 2015 metus Lietuvos politikams elektros kainos buvo patraukli populistinė tema. Kainų reguliavimas kiekvienų metų rudenį buvo svarbus politikos akcentas. Prisimenu, kaip vienas politikas man girdint džiūgavo, kad kitiems metams „pavyko sumažinti visuomeninę elektros kainą 0,1 procento dalimi“. Politikai nesiryžo ne tik vartotojų leisti į rinką, bet ir spaudė kainų spyruoklę žemyn. Prieš porą metų toji spyruoklė šovė atgal. Prisidėjo bendresnės energijos išteklių problemos globalioje rinkoje ir… Turime tą košmarą, kurį regime dabar. Jei reforma būtų buvusi įgyvendinta bent prieš septynerius metus, situacija būtų mažiau aštri. Ir vartotojai, ir rinkos dalyviai – tiekėjai – būtų veikę švelnesnėmis sąlygomis, be to, per ilgesnį laiką būtų sukaupę bei įgiję didesnę kompetenciją.
Tik Sauliaus Skvernelio vyriausybė ryžosi žengti žingsnį ir mesti buitinius vartotojus į rinką. Tačiau reformą sukonstravo taip, kad galimos neigiamos jos pasekmės tvotų tą vyriausybę pakeitusioms politinėms jėgoms. Kaip įvyko dabar. Pasirodė, kad tiekėjams trūksta išmanymo, jie negeba valdyti rizikos. Be to, ne kiekvienas „žmogus iš gatvės“ su loterijos terminalais gali tapti normaliu elektros rinkos žaidėju.
Tačiau karti visus šunis ant p. Skvernelio vyriausybės būtų neteisinga. Reguliuoti ir prižiūrėti reformos eigą privalo tie politikai, kurie aktualiuoju laiku yra valdžioje. Taigi – akmenėlis į Ingridos Šimonytės kompanijos daržą.
Juoba, kad vienas blogiausių elektros rinkos liberalizavimo reformos dalykų yra komunikacija valstybės lygiu. Nuo pat reformos pradžios valstybė tarsi nusiplovė rankas ir nieko detaliai neaiškino savo piliečiams. Nei apie tikslą, nei apie būdus, nei apie saugiklius. Visa komunikacija apie socialiai svarbią reformą buvo palikta rinkoje konkuruojantiems tiekėjams (tiesa, kai kurios vyriausybės agentūros siūlė vartotojams atkreipti dėmesį į sukurtas elektronines skaičiuokles, jų analitikai žiniasklaidoje dėstė savo nuomonę apie palankiausius pasirinkimus, etc.), kurių komunikacija buvo labiau rinkodara. Todėl teko ir man įsitikinti dabar – daugelis vartotojų, net ir pasirinkusių tiekėjus nelabai suvokia savo pasirinkimo priežastis ir nelabai susigaudo situacijos niuansuose.
Ir tai – ne pirmas kartas, kada svarbios socialinės reformos – elektros tiekimas, komunalinės paslaugos, būsto administravimas – šalies piliečius pasiunčia į rinką, kurioje vyrauja valdžios sukeltas rūkas. Kurioje nėra nei veiksmingos vartotojų apsaugos, nei kartais elementarios logikos.

Rytas Staselis