Kijevo laisvės sala

Specialiai „Gyvenimui“

Irina Kasjanova,
žurnalistė iš Kijivo, šiuo metu gyvenanti Birštone


Kaip Ukrainos sostinės gyventojai susiorganizavo ginti savo gimtąjį mikrorajoną
Kijive vėl neramu. Liepos 28-osios, ketvirtadienio, rytą Kijivo gyventojai vėl pabudo nuo oro antskrydžio sirenų ir sprogimų garso. Rusija paleido raketas Kijivo ir Černigovo regionų kryptimi. Dalis raketų pataikė į Kijivo priemiestį, esantį apie 20 km nuo Ukrainos sostinės.
Ukrainos gynybos ministerijos duomenimis, nuo 5 val. 20 min. iki 6 val. 30 min. iš Baltarusijos teritorijos Ukrainos link buvo paleista daugiau kaip 20 raketų.
Situacija priminė vasario 24-osios, pirmosios karo dienos, įvykius. Tada paprasti Kijivo žmonės su ginklais ir be jų stojo ginti miesto, net nežinodami, kaip klostysis įvykiai. Žmonės užtvėrė kelius, organizavo visą parą veikiančią apsaugą, organizavo maisto ir vaistų pristatymą tiems, kuriems jų reikia, nes vaistinės ir dauguma parduotuvių buvo uždarytos. Taip pat kovojo su diversantais.
Apie tai, kaip įvykiai klostėsi, „Gyvenimo“ laikraščiui papasakojo Kijevo teritorinės bendruomenės „Rusanivka“ savanorių būrio (VFTOK) vadas Sergejus Vrublevskis ir už žiniasklaidos sektorių atsakingas Sergejus Ševčiukas.
„Dar nežinojome, koks bus karas, bet supratome, kad turime susivienyti“
Jau pirmą dieną, kai Kijivas ir jo priemiesčiai buvo bombarduojami, o priešų sabotažo grupuotės įsiveržė į pačią Ukrainos sostinę, oficialiai ginklus turėję Kijivo vyrai pradėjo ginti savo namus.
„Mūsų mikrorajonas Rusanivka, iš visų pusių supamas vandens kanalų, iš tikrųjų yra tarsi sala Kijivo viduje. „Sala“ yra tarp dviejų didelių tiltų, vedančių į miesto centrą. Ir jei Rusijos kariuomenei pavyktų įsiveržti į Kijivą iš šiaurės, iš Černigovo pusės, tada jis būtų vienas pirmųjų apšaudytas “, – sako Sergejus Vrublevskis.
Kadangi mikrorajonas stovi ant smėlio, jame nėra priedangų ir net klasikinių rūsių, „Supratę, kad namų apsauga – visų pirma mūsų užduotis, pradėjome susisiekti su kaimynais per socialinius tinklus. Vakare susirinkome kartu, tarp mūsų buvo įvairių profesijų žmonių, būsimų ir esamų savanorių, visi legaliai turintys ginklus.
„Ukrainos teisės aktai leidžia piliečiams, turintiems leidimą, įsigyti įvairaus kalibro lygiavamzdžius ir graižtvinius medžioklinius ginklus. Nuo kovinės paskirties ginklų jie skiriasi tuo, kad iššauna pavienius šūvius. Paaiškėjo, kad „saloje“ yra dešimtys tokių ginklų savininkų“, – pokalbį tęsia Sergejus Ševčiukas.
Anot jo, per pirmąjį susitikimą dar nebuvo aišku, kokio masto tai invazija, kokių planų Kijivo atžvilgiu turi priešas.
„Supratome, kad tai didelis karas, bet mes nesupratome, kas bus toliau. Ar tai vietiniai sprogdinimai, ribota invazija, o pagrindinis puolimas bus Donbase? O gal priešas planuoja didelio masto Kijivo puolimą? Tada niekas negalėjo pagalvoti, kad prieš Ukrainą bus panaudota tūkstančiai technikos ir raketų paleidimo įrenginių, kad miestai bus bombarduojami iš oro ir bus nuleistas desantas. Bet vis dėlto supratome, kad reikia vienytis. Kijivas yra mūsų namai, ir mes turime juos saugoti“, – sako Sergejus.
„Tie, kurie neturėjo ginklų, atsinešė kastuvus ir suvirinimo aparatus“

Pirmoji karo diena. Vyrai susirinko ginti savo apylinkės. Nuotrauka: Sergejaus Vrublevskio

Į „salą“ galima patekti trimis transporto ir dviem pėsčiųjų tiltais. Jau antrąją karo dieną, pasak S.Ševčiuko, visos perėjos buvo užblokuotos. Ant tiltų ir sankryžų buvo įrengti postai, keliuose buvo pastatytos užtvaros, betoniniai blokai, įrengtos šaudymo vietos, kur įmanoma, iškastos tranšėjos.
„Tie, kurie turėjo ginklus, budėjo visą parą, pagal grafiką. Neginkluotieji atsinešę kastuvus, suvirinimo aparatus, į maišus pylė smėlį, padėjo statyti įtvirtinimus, nešti statybinę medžiagą, plytas, ežiukus, armatūrą, betono luitus. Visa tai buvo daroma dėl to, kad nepravažiuotų šarvuočiai. O tuo metu netoli Kijivo vyko mūšiai su Rusijos kariuomene dėl Irpino, Gostomelio ir Bučos “, – prisimena S.Ševčiukas.
Kijive situacija buvo kovinga: naktį lėktuvų ir sraigtasparnių ūžimas, šūviai, sprogimai, komendanto valanda, kurios metu buvo draudžiama vaikščioti be dokumentų ir specialaus leidimo. Kita vertus, draudimus bandė pažeisti vietos piliečiai, „atsilikę“ nuo gyvenimo. Kontrolės punktuose kildavo konfliktų, kartais jie būdavo sprendžiami pasitelkus policiją.
Kai kuriose Kijivo vietose įvyko ir diversantų grupių išpuoliai, o priešo technika pasiekė net Berestyskaja metro stotį. Tiltus tarp Rusanivkos užminavo Ukrainos kariškiai.
„Mes skaitėme šias naujienas, bet niekas nežinojo, kas laukia. Bijojome, kad iš Brovarų pusės (į šiaurės rytus nuo Kijivo) gali prasiveržti gyvos jėgos ir šarvuočių kolonos, tad ruošėmės priešo ir sabotažo grupes sutikti ugnimi. Organizavome patrulius, tikrinome dokumentus“, – pasakoja Kijivo gyventojas.
Patikrinimai, sargybiniai, kelių blokados – aktyvūs piliečiai visa tai vykdė savo noru. Nors dar prieš Naujuosius metus Ukrainos parlamentas priėmė įstatymą „Dėl nacionalinio pasipriešinimo pagrindų“, leidžiantį organizuoti ir teritorinę gynybą.
„Tačiau viskas vyko stichiškai. Žmonės važiavo į šaudyklas kariuomenės poligonuose, man irgi teko, bet treniruotės buvo nedažnos. Vis dėlto karo pradžioje žmonės, dalyvavę kariniuose mokymuose, įvairiose Ukrainos gyvenvietėse pradėjo vienytis. Taip kūrėsi neformalios savanoriškos piliečių asociacijos“, – sako Sergejus Ševčiukas.
Rusijos kariuomenei pasiekus Kijivo pakraščius, kariškiai išdalino ginklus piliečiams, turintiems leidimą ir užsiregistravusiems teritorinėje gynyboje.
„Po kelių savaičių mūsų – „kaimynų grupė“, kaip vienas kitą vadinome, susibūrė į gerai koordinuotą padalinį, kuris buvo oficialiai įregistruotas ir įtrauktas į teritorinės gynybos struktūrą. Mes gyvenome ne kareivinėse, o namuose, negavome ir materialinės pašalpos. Bet oficialiai gavome kulkosvaidžius, trumpavamzdžius ginklus“, – pasakoja mano pašnekovas.
„Išėjau parūkyti, o ant stogo buvo diversantas“
Kaip teigia kijevietis, tuo metu mieste buvo sulaikoma daug sabotažo ir žvalgybos grupių. Ir tai nebūtinai buvo žmonės su ginklais ar sprogmenimis.
„Mes organizavome mobilias grupes, kurios naktimis važinėjo po visą teritoriją ir stebėjo, kaip laikomasi komendanto valandos. Nustatinėjome įtartinus asmenis, fotografuojančius infrastruktūros ir komunikacijų objektus, sulaikydavome žmones su ginklais, ant namų kažkokias žymes dedančius vyrus. Ir nors jie nebuvo apsikabinėję granatomis ir ginklais, bet jie buvo diversantai“, – sako Sergejus Ševčiukas.
Kituose Kijivo rajonuose taip pat buvo demaskuota nemažai žmonių, renkančių informaciją priešo naudai. Kartais susidūrus su diversantais, tekdavo panaudoti net granatsvaidžius. O greta Rusanivkos esančiame mikrorajone, pasak vietos gyventojos Marinos Vakulenkos, būta ir susišaudymo. Automobilyje buvusiems diversantams „kelionė“ buvo paskutinė.
„Mes su kaimynais slėpėmės nuo sprogimo rūsyje, kai išgirdome šaudymą prie namo. Automobilį vijosi du automobiliai – policijos ir gynybos. Buvo šaudoma iš visų automobilių. Tačiau galiausiai pirmasis automobilis rėžėsi į stulpą ir sprogo. Kaip mums vėliau buvo pasakyta, jie buvo diversantai “, – prisimena kijevietė.

Sergejus Ševčiukas – Rusanivskos telegramų kanalo įkūrėjas ir redaktorius. Nuotrauka: iš Sergejaus Ševčiuko Facebook paskyros.

Marina pasakojo, kaip jos kaimynas, mėgęs naktimis rūkyti, kartą sulaikė diversantą.
„Žmona jam neleidžia namuose rūkyti, tai jis išeina į lauką. Taip buvo ir tą naktį. Išėjęs į lauką parūkyti ant savo penkiaaukščio namo stogo pamatė nepažįstamąjį, kuris rodė kažkokius ženklus. Kaimynas iškart iškvietė teritorinę gynybą, kuri atvykusi kartu su policija sulaikė stogais laipiojantį mėgėją. Jis pasirodė esąs rusų diversantas“, – prisimena moteris.
Daugelis vis dar svarsto, kaip galėjo atsitikti, kad Kijive buvo tiek daug priešo skautų. Kijivo administracijos duomenimis, prieš karą į Ukrainos sostinę, kurioje gyvena apie 4 mln. gyventojų, kasdien įvažiuodavo ir iš jos išvažiuodavo apie 500 tūkst. žmonių. Kai kuriose vietovėse trečdalis būsto fondo buvo išnuomotas. Aišku, kad sekti visus įvažiuojančiuosius buvo nerealu. Priešiškai nusiteikusius Kijivo gyventojai jau patys išaiškino karo veiksmų metu.
„Jie čia gyveno ilgą laiką, ne vienerius metus. Dažniausiai – tai žmonės, turintys Ukrainos pasus, bet, kita vertus, buvo arba Donbaso gyventojai, arba žmonės be pastovios darbo ir gyvenamosios vietos. Daugelis jų buvo sulaikyti. Areštų buvo daug. Dalis šių žmonių bandė įsilaužti į išvykusiųjų Kijivo gyventojų butus“, – pasakoja Sergejus.
Jis pasidalino ir pasakojimu apie vieną iš atvejų, kaip toks žmogus buvo sučiuptas.
„Vyras vaikščiojo ir filmavo mobiliaisiais telefonais. Jų jis turėjo kelis. Juose buvo daug nuotraukų ir skambučių į Rusiją. Vyras negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu jis skambindavo į Rusiją. Sulaikytasis buvo perduotas policijai ir Saugumo tarnybai. Mes palaikėme ryšį su policija, o policija – su Ukrainos saugumo tarnyba. Ji iš karto atsiuntė mobiliąją grupę“, – sako Ševčiukas.
„Paprašiau pervežti daiktus į Lenkiją, iš ten parvežiau vaistus į Kijivą“
Ir Rusanivkos teritorinės gynybos padalinio sukūrimas, kaip ir kitose Kijivo ir Ukrainos vietose, tapo įmanomas tik bendruomenės gyventojų iniciatyva. Gyventojai visą parą ruošė maistą – karštus pusryčius, pietus ir vakarienes. Vėliau žmonės pradėjo padėti amunicija, mezgė tinklus. Šie savanorių centrai padėjo kovotojams ir rūpinosi socialiai neapsaugotais žmonėmis, gulinčiais ligoniais, nes nedirbo parduotuvės, vaistinės, gyvūnų parduotuvės.
„Padėjau vienai šeimai, kurios jaunimas karo metu su vaikais buvo užsienyje. Viena likusi pagyvenusi moteris, ligota močiutė, negalėjo nuvažiuoti toli nuo namų ir įsigyti maisto ir vaistų. Jos artimieji susisiekė su manimi per socialinius tinklus ir paprašė, kad nupirkčiau jai daržovių ir vaistų. Jie – pasiturintys žmonės, tačiau šioje situacijoje močiutei niekaip negalėjo padėti “, – sako Sergejus Ševčiukas.
Anot jo, Kijive, iš kurio buvo evakuota apie 2 mln. žmonių, buvo likę daug senyvo amžiaus žmonių, kurie nenorėjo ar negalėjo išvykti, daug vienišų žmonių iš socialiai neapsaugotų gyventojų kategorijų. Jiems padėjo kaimynai, bet daugiausia – savanoriai.
„Savanorių centrai veikė kiekviename rajone. Ir jie vis dar egzistuoja. Ten patys gyventojai nešė maistą. Vieni kepė pyragus, duoną, kiti gamino karštus patiekalus“, – pasakoja Ševčiukas.
Vienas iš šių savanorių yra kepėjas Vladislavas Malaščenka. Nuo vasario 24 dienos jis kepė duoną ir pristatė ją Kijivo bei srities gyventojams. Jis save vadina laimingu žmogumi. Malaščenkos įkurta socialinė kepyklėlė „Good Bread from Good People“ Kijive žinoma jau kelerius metus. Joje dirba žmonės su psichikos negalia. Prasidėjus karui, kepykla laikinai buvo sustabdžiusi darbus, kad išgelbėtų sveikatos problemų turinčius darbuotojus ir jų šeimas.
Beje, kaunietė Jolita Čilvinaitė, prieš kelerius metus kartu su Vladu Kijive atidariusi kepyklą „Akvila Camphill Lietuva“, Lietuvoje paskelbė labdaros akciją, skirtą kepyklėlei reikalingai įrangai įsigyti bei padėti neįgaliesiems, darbuotojų šeimoms.
„Gimiau Kijeve, gyvenau Charkivo srityje. Dabar gyvenu Rusaniv-koje ir manau, kad tai geriausias mikrorajonas gyventi Kijive. Kai dirbu – formuoju tešlą, pamirštu, kokiu laiku gyvename“, – laikraščiui „Gyvenimas“ pasakoja Vladislavas.
Vlado kepta duona buvo nemokamai dalijama požeminėse slėptuvėse – vaikams, žmonėms su negalia, ligoninėse, gynėjams, policininkams. Ir tiesiog žmonėms gatvėje.
„Turintieji asmeninius automobilius išvežiodavo duoną ir pietus. Man taip pat teko tai daryti“, – priduria S.Ševčiukas.

Vladislavas Malaščenka kepė duoną visiems, kam jos reikia. Nuotrauka: iš Vladislavo Malashchenko Facebook paskyros.

Anot jo, tiltai buvo arba užminuoti ir uždaryti, arba užblokuoti, tad nusitęsdavo ilgos eilės. Todėl buvo svarbu suderinti transporto ryšius – duonos, maisto pristatymą, taip pat pabėgėlių išvežimą, ypač į traukinius, į stotis. Mat, norinčiųjų išvažiuoti buvo daug, o viešasis transportas neveikė, taksi brangiai kainavo arba visai neatvažiavo.
„Šias funkcijas perėmė savanoriai. Pavyzdžiui, turėjau perduoti daiktus žmonai ir vaikams, nes jie išvyko į Lenkiją tik su mažomis kuprinėmis. Parašiau skelbimą feisbuke. Man atsakė, kad paims krepšį kitame Kijivo gale, Svltošine, esančiame apie 30 km nuo mano namų. Kai atvykau, mane paprašė pristatyti vaistus senyvai moteriai Troješčinoje (apie 20 km nuo mano namų). Kadangi aš turėjau budėti, vaistus perdaviau per kolegos, gyvenusio Troješčinoje, sūnų, kuris tuo metu važiavo pro mano tarnybos vietą “, – sako Sergejus.
„Sukūrėme savo telegramų kanalą bendravimui“
Tam, kad galėtų geriau informuoti piliečius, kaimynus apie tai, kas vyksta, vaikinai nusprendė sukurti savo telegramų kanalą „Rusanivka – Freedom Island“, kitus „Telegram“ kanalus ir „Facebook“ puslapį.
„Telegram“ kanalas tapo pagrindine komunikacijos priemone visiems mikrorajono gyventojams. Jo sukūrimo idėja priklauso Ukrainos ginklų savininkų asociacijos vadovui Georgijui Učaikinui. Bet aš, kaip patyręs žmogus, vadovavau mūsų savanorių organizacijos „Rusanivka“ žiniasklaidos centrui“, – pasakoja Sergejus Ševčiukas.
Beveik iš karto kanalas tapo svarbia žiniasklaidos priemone. Čia buvo spausdinami miesto valdžios sprendimai socialinės paramos, komunaliniais klausimais. Buvo teikiama informacija, kaip patekti į kitus Kijivo rajonus neveikiančio transporto sąlygomis. Kiekvienas sugrįžimas į visavertį civilinį gyvenimą buvo įvykis.
Pasak pašnekovo, kanale buvo sukurta rubrika „Kas veikia, kas neveikia Rusanivkoje“. Buvo pranešama, kokios parduotuvės, klinikos, paštas, degalinės ir kitos gyvybiškai svarbios organizacijos dirba, pateikiami budėjimo postuose grafikai, informuojama, kur gauti vaistų ir karštus pietus, kaip iškviesti savanorius ir susisiekti su patruliais, kokie jų automobiliai.
„Per televiziją žmonės galėjo išgirsti šalies ir miesto naujienas. Vietinių naujienų labai trūko, todėl mes ir buvome labai reikalingi. Pavyzdžiui, mes kiekvieną dieną skambindavome gydytojams ir skelbėme jų darbo grafikus“, – pasakoja Ševčiukas.
Kita populiari rubrika: „Rusanivkos herojai“. Tai – vietos gyventojų – apsaugos darbuotojų, savanorių, vairuotojų, ekspeditorių ir savo jėgomis sukurto savigynos judėjimo narių istorijos. Pavyzdžiui, Anna Ciselskaja savanore tapo dar 2013 m., per masinį protestą prieš buvusios vyriausybės ir policijos pareigūnų savivalę Maidane, kai ukrainiečiai rinkosi savo vystymosi kelią. Prasidėjus karui Anna niekur neišvažiavo ir iškart pradėjo užsiimti tuo, ką geriausiai sugeba.
Dabar kanalas veikia 10 procentų pajėgumu, nes miestas grįžo į įprastą režimą. Pašalinti patikros punktai, atidaryti tiltai, užtvarinės konstrukcijos perkeltos į šaligatvius. O gynybos būriuose dalyvavę kovotojai gina šalį fronte.
Parengė Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *