Griežtos cenzūros, draudimų ir persekiojimų metais sugebėjo išlikti Žmonėmis…

Pasirinkimas

2022 metus LR Seimas paskelbė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ (toliau – Kronikos) metais, taip pagerbdamas neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi tapusį reiškinį – Kronikos leidybą ir platinimą, kuris atvėrė tautai laisvės perspektyvą, nutiesė kelią į Sąjūdį ir Nepriklausomybę.

Archyvinė Povilo Buzo nuotrauka.

Minint „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 50-ųjų metinių jubiliejų, skirtinguose miestuose rengiamos konferencijos, parodos, vyksta kiti paminėjimo renginiai, statomi atminties ženklai. Verta ir mums prisiminti, kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis Kronikos leidėjai ir bendradarbiai rinko ir skleidė laisvajam pasauliui žinias apie sovietų valdžios Lietuvoje vykdytus nusikaltimus, žmonių tikėjimo ir sąžinės laisvės suvaržymus, kunigų ir tikinčiųjų persekiojimus, juolab kad tokių pasišventusių žmonių buvo ir Prienų bei Birštono krašte.
Metė iššūkį sovietinei sistemai
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ buvo leidžiama 17–ka metų, nuo 1972 m. iki 1989 m., nepaisant to, kad jos bendradarbius sekė KGB, jie buvo areštuojami, tardomi, įkalinami.
Pasak šio pogrindinio leidinio pirmojo redaktoriaus, Jo Eminencijos kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ, „Prieš 50 – metų didžiausi iššūkiai, su kuriais susidūrė Lietuvos žmonės, buvo prievarta ir melas. Okupantas suprato, kad kol Lietuvos žmonės tikės į Dievą, tol nebus galima padaryti jų klusniais sovietinės sistemos sraigteliais. Todėl kovai su bažnyčia buvo pasitelkta prievarta. O jai pateisinti pasauliui buvo skleidžiama žinia apie Sovietų Sąjungoje egzistuojančią tikėjimo ir sąžinės laisvę.“
Šių metų gegužę LR Seime surengtoje konferencijoje „50 metų po Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“ S.Tamkevičius prisiminė, kad to meto kunigai turėjo tik dvi galimybes – prisitaikyti prie vergiškos padėties, atliekant tuos dvasinius patarnavimus, kuriuos sovietinė valdžia leido atlikti, ir tuo pačiu užsitikrinti sąlyginę dvasinę ramybę, arba nepaisyti draudimų, rizikuojant užsitraukti baudžiamąją atsakomybę.
Sigito Tamkevičiaus, tuomet dar jauno kunigo, pradėta leisti Kronika tapo centru, apie kurį telkėsi pažangūs kunigai, pogrindyje gyvavusios seserys vienuolės ir pasauliečiai, kurie, nepaisant represijų, buvo pasiryžę kovoti už sąžinės laisvę bei gyventi tiesoje. „Tikėjimas, meilė Tėvynei ir bažnyčiai buvo visus juos vienijęs vardiklis. Manau, kad tai svarbiausia Bažnyčios Kronikos pamoka dabarčiai. Tikėjimu gyvenantis žmogus gali būti silpnas kūnu, bet stiprus savo dvasia. Kita pamoka – už tiesą ir laisvę reikia nuolat kovoti,“- konferencijoje pabrėžė kardinolas S.Tamkevičius.
Kronikos skleidžiamos žinios pasiekdavo laisvąjį pasaulį, nes buvo žmonių, kurie rizikuodami jas išveždavo į užsienį, vertė iš lietuvių kalbos, dalino tiems, kurie apie okupacinės valdžios nusikaltimus nieko nežinojo.
Neginkluoto pasipriešinimo ištakos
Kokios turėjo susiklostyti aplinkybės, kad grupė žmonių ryžosi nelegaliai leisti ir platinti pogrindinį leidinį? Nagrinėdamas šį unikalų 20 a. reiškinį, istorikas, doc., dr. Algirdas Jakubčionis konferencijos Seime dalyvius sugrąžino prie neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo ištakų. Anot jo, 6 dešimtmečio pradžioje, kai jau buvo numalšintos lietuvių laisvės ir pasipriešinimo kovos, dalis jaunų žmonių pradėjo mąstyti, ką reikėtų daryti toliau, jeigu ginkluota kova nedavė norimų rezultatų?
Istoriko teigimu, Kronikos leidybai dirvą paruošė jaunimo organizacijų „Vieningoji darbo sąjunga“, „Laisvės kovūnai“, kitų, to meto terminais tariant, „religinių nacionalistų jaunimo organizacijų“, taip pat 7-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjusio plisti Eucharistijos bičiulių sąjūdžio veikla.
Visuomenėje ėmė bręsti tam tikras nusiteikimas ir noras protestuoti prieš kunigų persekiojimą, suėmimus, priešintis bažnyčių pavertimui muziejais, koncertų salėmis. Kunigus ir pasauliečius piktino klierikų skaičiaus ribojimas, visų bažnytinių aktų (t.p. vestuvių, krikštynų, laidotuvių) privaloma registracija, plataus masto ateistinė kampanija, tikinčiųjų diskriminacija. Kilo poreikis protesto vardan rašyti peticijas, atsišaukimus visoms sovietinėms institucijoms, laikraščiams, reikalaujant viešai paneigti šmeižikišką informaciją ir atsiprašyti.
Dr. A.Jakubčionio pastebėjimu, vienas iš žymesnių dokumentų, peticijų buvo „Lietuvos Romos katalikų memorandumas“ (1971 m. pab.) SSKP Centro komiteto generaliniam sekretoriui, nukreiptas prieš kunigų suėmimą, brukamą ateizmą, kurį pasirašė 17054 tikintieji (daugiausia iš Vilkaviškio vyskupijos – Marijampolės, Prienų, Šakių ir Vilkaviškio rajonų). Kadangi tokio pobūdžio laiškai dėl cenzūros adresatų net nepasiekdavo, Lietuvos tikinčiųjų pareiškimas dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėties ir sąžinės laisvės varžymo sovietų okupuotoje Lietuvoje slaptais kanalais buvo išsiųstas Suvienytųjų Nacijų (Jungtinių Tautų) organizacijos generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui.
Archyvuose išlikę dokumentai, liudijantys apie tai, kad 1971 m. gruodžio 7 d. Išlauže buvo sulaikytas vienas iš parašų rinkėjų Virgilijus Jaugelis (vėliau tardytas Vilniaus saugume), taip pat – Memorandumą pasirašiusių žmonių iš Išlaužo, Balbieriškio, Šakių rajono paaiškinimai.
Remiantis leidiniu „LKB Kronikos“ leidėjų atsiminimai“ (4 dalis), nuo 1971 m. rugsėjo iki gruodžio pabaigos aukščiausiems sovietų valdžios pareigūnams Vilniuje ir Maskvoje buvo išsiųsti 6 grupiniai pareiškimai dėl kunigų ir vyskupų persekiojimo, du iš jų pasirašė Prienų tikintieji: 1971 08 29 surinkta 350 parašų, o 1971 09 12 – dar 2010.
Istoriko A.Jakubčionio teigimu, aktyvus peticijų rašymo laikotarpis truko iki 1972 – 1973 m. Kadangi iš sovietinės valdžios nebuvo sulaukta norimos reakcijos, pasipriešinimui pasirinkta kita forma – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidyba. Tai buvo ilgiausiai pogrindyje leistas leidinys, fiksavęs daugybę sovietinės valdžios represijų faktų ir žmonių teisių pažeidimų. Nė vienas iš Kronikos leidėjų ir bendradarbių negavo nei atlygio, nei kitos apčiuopiamos naudos, sulaukė tik pavojų, buvo sekami, tardomi, teisiami ir kalinami.
Tokiomis sąlygomis dirbo ne tik jau minėtas Kronikos vyr. redaktorius kun. S.Tamkevičius, bet ir jo bendražygiai: kun. Jonas Boruta, seserys Julija Bernadeta Mališkaitė, Gerarda Elena Šiuliauskaitė SJE, Nijolė Sadūnaitė, kurie Lietuvos nepriklausomybės metais buvo pagerbti Laisvės premijomis. Per 17 metų išėjo apie 81 Kronikos numeris. Šio pogrindinio leidinio numeriai per Maskvoje gyvenančius disidentus, užsienio žurnalistus, iš užsienio atvykusius giminaičius ir net diplomatiniais kanalais pasiekdavo laisvąjį pasaulį, taip pat laikraščio „Draugas“ redakciją Čikagoje. Fotojuostelės su informacija buvo perduodamos itin išradingai: dantų pastos tūbelėse, įvyniotos saldainių popierėliuose, paslėptos pudrinėse ir kt. Kronika buvo verčiama į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinama daugelyje katalikiškų kraštų, skelbiama per laisvojo pasaulio radijo stotis „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“, „Laisvoji Europa“.
Savo laisve rizikavo ir mūsų kraštiečiai
Be Bažnyčios Kronikos aktyvo, daugybės kunigų ir moterų vienuolių, įsitraukusių į šią veiklą, atskirose parapijose buvo nemažai idealistų pasauliečių, kurie rizikuodami daugino ir platino uždraustą literatūrą. Vienas iš jų – šviesios atminties birštonietis Povilas BUZAS (1919 01 03–2012 01 13 ).

Iš parodos, skirtos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 50 – mečiui, kuri surengta Kauno Arkikatedroje.

Šis žmogus jam skirtus dešimtmečius nugyveno prasmingai, pagal savo sąžinę ir Birštono istorijoje išliko, kaip Lietuvos patriotas, partizanas, pogrindinės spaudos platintojas, aktyvus šaulys. Tauro apygardos „Geležinio vilko“ rinktinės kovotojas, slapyvardžiu „Žvejas“, kartu su kitais partizanais 1946-aisiais buvo susektas, išduotas, sunkiai sužeistas. Likęs gyvas ir atlaikęs Intos lagerių sunkumus, P.Buzas sugrįžo į Birštoną, kur talkino kunigams, įsitraukė į pogrindinį darbą.
Kai 1971 metais Prienų bažnyčioje dirbantis ir vaikus mokantis tikėjimo tiesų kun. Juozas Zdebskis buvo suimtas ir teisiamas, Povilas Buzas kartu su Antanu Grinkevičiumi bei Leokadija Miškiniene į Maskvą nuvežė tūkstančius parašų, ginančių teisę kunigui mokyti vaikus katekizmo. Ketverius metus, nuo 1976 m. iki 1980 m., P.Buzas savo namo pusrūsyje slėptu kopijavimo aparatu daugino draudžiamus leidinius, tarp jų – ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.
Leidinių kopijas paimdavo Kaišiadorių katedros vargonininkas Anastazas Janulis ir platindavo. Povilo Buzo padauginti leidiniai buvo platinami ir Prienuose bei Birštone.
1980 m. sausio mėnesį buvo atlikta krata Povilo namuose. Jis sulaikytas dauginant ERA aparatu antisovietinę literatūrą. Pas jį rasta per 100 egz. LKB Kronikos (Nr. 41), 50 egz. Rūpintojėlio (Nr. 11) ir 2 egz. Aušros (Nr. 19). Taip pat susektas ir suimtas A.Janulis. Abu buvo nuteisti už nelegalų spaudos platinimą: P. Buzui skirta 1,5 metų, o A. Januliui – 3,5 metų griežto režimo lagerio. Birštonietis kalėjo Permės lageryje.
Pasak Antaninos Garmutės, knygos „Išėjo broliai“ (Kaunas, 1990. – P.141-148.) autorės, P.Buzas buvo „Žmogus iš legendos“, kuris suvokė: „Dievas paliko mane gyvą – ir bunkeriuose, ir lagerių pragaruose – ne tam, kad rankas susidėjęs žiūrėčiau, kaip Lietuva žūsta – dvasiškai, luošinant moralę, dorovę…“
V.Spenglos knygoje „Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis“ (Katalikų akademija, Vilnius, 2001) rašoma, kad prieš kratas ir suėmimą A.Janulis ir P.Buzas kurį laiką buvo sekami, stebima, su kuo jie susitinka. Tai patvirtina ir Lietuvos ypatingajame archyve išlikę dokumentai su operatyviniais duomenimis. Pateikiame atpasakojimą iš minėtos knygos: „KGB 5-osios tarnybos viršininko E. Baltino rašte tardymo skyriaus viršininkas E. Kisminas informuojamas: „1979 m. gruodžio 29 d. A. Janulis vėlai vakare atvyko į Birštoną pas Povilą Buzą ir iš jo išsinešė sunkų krepšį, kurį taip pat nuvežė A. Suslavičiūtei. Be to, pas A. Suslavičiūtę lankosi ir V. Vaičiūnas, kuris įrenginėja dauginimo aparatūrą. Manytina, kad P. Buzas daugina LKB Kroniką, Aušrą ir kitą literatūrą.“ E. Baltinas prašo atlikti kratas pas A. Janulį, P. Buzą ir A. Suslavičiūtę.
Agento Antano dėka buvo nustatyta, kad pas P. Buzą lankėsi ir jų sekamas objektas – Prienų vikaras kun. Antanas Gražulis SJ, pas kurį rastas LKB Kronikos numeris. Tai sustiprino įtarimus, kad būtent P. Buzas padaugino jo atvežtą numerį.
Buvo užvesta baudžiamoji byla Nr. 58, KGB pirmininkas J. Petkevičius patvirtino agentūrinių operatyvinių priemonių ir tardyminių veiksmų planą, kuriame numatyta atlikti daktiloskopines ekspertizes, pas A. Janulį ir P. Buzą pasodinti kameros agentus ir išsiaiškinti jų ryšius bei kt., peržiūrėti jų ankstesnes bylas.
Buvo ir išliko idealistu
Pagal šį planą buvo numatyta suintensyvinti sekimą dar kelių asmenų, tarp jų – ir birštonietės gydytojos Stasės Belickienės, kuri buvo žinoma, kaip palaikanti ryšius su sekamaisiais Kolekcionieriumi (tėvu Stanislovu Mykolu Dobrovolskiu OFM Cap.), Akiplėša (kun. Juozu Zdebskiu), Fanatiku (Vytautu Vaičiūnu) ir kt. Ji charakterizuota kaip tikinti ir antisovietiškai nusiteikusi, įtariama nelegalių leidinių platinimu. Nutarta ją apklausti bei jai sekti pasiųsti du agentus.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 46 numeryje (1980 m.) apie 1980 m. lapkričio 24 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo išvažiuojamojoje sesijoje Kaišiadoryse pradėtą nagrinėti Anastazo Janulio ir Povilo Buzo teismą rašoma taip: „Apie įvyksiantį teismą nebuvo pranešta net patiems artimiausiems teisiamųjų giminėms, pvz., P. Buzo žmonai, A. Janulio seseriai ir kt. Atsitiktinai nugirdę, kad Vilniuje lapkričio 24 d. bus teisiamos Ona Vitkauskaitė ir Genovaitė Navickaitė, giminės nuvyko į Aukščiausiąjį Teismą Vilniuje ir čia sužinojo, kad už pusvalandžio Kaišiadoryse prasidės A. Janulio ir P. Buzo teismas. Į teismo salę saugumiečiai neįleido net bent kiek tolimesnių teisiamųjų giminių, pvz., Buzo brolienės. Tik po ilgų ginčų saugumiečiai įleido į salę Buzo seserį. Tuo tarpu visas vietas salėje užėmė saugumiečiai ir kiti pareigūnai. Apie jų „domėjimąsi“ teismu liudijo tai, kad daugelio rankose matėsi knygos, laikraščiai, o kurie tikrai norėjo dalyvauti teisme, likosi už durų, pvz., kun. Antanas Gražulis, Buzienė ir kt. Juos išvijo ne tik iš koridorių, bet neleido būti net pirmo aukšto fojė ar prie durų lauke. Aplink teismo rūmus, vestibiulyje, koridoriuose — visur kaip skruzdžių knibždėjo saugumiečių iš Vilniaus, Prienų ir Kaišiadorių ir į pagalbą sukviestų milicininkų.“
Teismas truko tris dienas. Pradžioje buvo perskaityta kaltinamoji išvada, kad A. Janulis ir P. Buzas dauginę ir platinę „LKB Kroniką“, „Aušrą“, „Rūpintojėlį“ ir „Lietuvos archyvą“. Apklausos metu Povilas Buzas kalbėjo, kad „imtis pogrindžio literatūros dauginimo jį paskatino tikinčiųjų teisių varžymas, persekiojimai, kryžių išniekinimai, prievartinis darbas šventomis dienomis ir religinės literatūros badas. Be to, mokyklose persekiojami mokiniai už tikėjimą. Auklėtoja ir jo sūnų skaudžiai išbarė, kam jis patarnaująs Mišiose. (…). Užklaustas, iš kur gavęs dauginimo aparatą, atsakė, kad pirkęs iš nepažįstamo asmens. Aiškino, kad „LKB Kronika“ padedanti kovoti prieš tikinčiųjų persekiojimą, jų teisių varžymą, todėl esanti labai reikalinga. Tai vienintelė katalikų savigynos priemonė.“ Ir gavęs paskutinį žodį jis akcentavo, kad Lietuvoje nėra tikėjimo ir spaudos laisvės.
Prokuroras Bakučionis tvirtino, kad abu teisiamieji padarė itin pavojingą nusikaltimą, bandydami Lietuvoje susilpninti tarybinę valdžią, todėl jiems taikomas LTSR BK 68 str. ir siūlė Anastazui Januliui 7 metus griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties, o Povilui Bužui — 3 m. griežto režimo lagerio ir 2 m. tremties, realiai jie buvo nubausti švelnesnėmis bausmėmis.
Birštonietis Povilas Buzas, kurio gimtinė – Prienų r. Bačkininkų kaimas, buvo tarp kelių dešimčių kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie Kronikos leidybos metais buvo suimti ir nubausti laisvės atėmimu. Savo gyvenimą jis nugyveno be pagiežos, su krikščioniška meile savo artimam, buvo aktyviai įsitraukęs į Sąjūdžio, visuomeninę šaulių ir kitų organizacijų veiklą, apdovanotas įvairiais medaliais ir kitais apdovanojimais, tarp jų – ir Vyčio kryžiaus IV laipsnio ordinu (1999 m.). 2020 m. Birštono savivaldybės tarybos sprendimu jam suteiktas Birštono garbės piliečio vardas (po mirties).
Ilgametis Kronikos leidėjas J.S.Tamkevičius savo prisiminimuose P.Buzą įvardino tarp idealistų, kuriems rūpėjo pasitarnauti Bažnyčiai ir Tėvynei. „Kai buvau suimtas 1983 m., vienas saugumietis – kpt. Rainys – pavadino mane laimingu avantiūristu ir paprašytas paaiškino: Mokėjai pasirinkti gerus bendradarbius. Iš tikrųjų ir pasirinktieji, ir patys pasisiūlę į talką buvo šaunūs darbininkai, taurios asmenybės,“ – jų atsidavimą kilniam tikslui pabrėžė kardinolas S.Tamkevičius SJ.
Parengė Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.