„Ir dabar sapnuose lankau tuos žmones, pas kuriuos eidavau su pašto krepšiu“…

..vieškelis, aplink kviečiai, laukų toliai, plentu į Vilnių keletas zujančių mašinų, paskui prieinu Pikelionių žmonių gyvenimus saugančius – stogastulpį ir kaimo kryžių. Senųjų gyventojų gretos retėja. Gerai, kad kuriasi naujakuriai, gerai, kad čia teka Verknė, aplinkui daug baidarių nuomos, kaimo turizmo sodybų. Kai pereinu „beždžionių“ tiltu per Verknės upę, pasukdama į kalniuką, ant kurio stūkso, galima sakyti, vieniša Stasės Mickienės pirkia, tolėliau per lauką akis tarsi pasigauna Šv. Mergelės Marijos baltą statulą… Taip, ten kapinių kalnelis, kuriame Amžinojo poilsio atgulę šio ir Padriežiškių kaimų žmonės.

„Gyvenvietėj jau beveik nieko nėr, labai džiaugiuosi, kai pamatau žmogų, gyvą žmogų, vaikštantį po kapines. Reikia džiaugtis, žmonėmis. Labai pasiilgstu savo buvusio kolektyvo Stakliškių pašte –Albinos, Almos, Jurgitos. Džiaugiuosi, kad mano darbą „paveldėjęs“ sūnus Raimundas jau dvidešimt penkerius metus jį dirba“, – pasakoja sutartu laiku prie žydinčių gėlių krūmo pasitikusi Stasė Mickienė.
Prieš pat Žolinę, rugpjūčio 13-ąją, ji minės savo 80-metį. Užklausta, ar buvo sunku, ji atsako klausimu į klausimą: „O kada ty sunku galėjo būt“? Juk čia, šiame kieme, kiek daug šokių sušokta, kiek daug dainų sudainuota… Galbūt ir ašara kokia viena kita palaistė žolę, bet Stasė neišduosianti. Iš savo tėviškės, kurioje augo penki vaikai – trys broliai ir dvi sesės, nuo Punios kryžkelės, ties kuria dabar užaugę ir tų brangių namų dvasią saugo dideli beržai, Stasė Venslavičiūtė atėjo čia, netoliese, į marčias. Ištekėjo ji už Jono Mickaus prieš penkiasdešimt penkerius metus, nedaug praėjus po Žolinės, rugpjūčio 26 dieną. Daug ką primena atmintyje likę skaičiai, lėmę ateities posūkius. Apkabindama labai aukštą, išlakų ir platų beržą, Stasė pasakoja, kad, kai statė namą, jis buvo tik per sprindį, toks mažas, matyt, užsisėjęs, nes ir čia augo gražūs beržai. Taigi, nuo beržų iki beržų – iš vaikystės, jaunystės gyvenimo kelio į tolimesnį, jau kitokį, išsišakojusį į daugybę keliukų. Stasė su vyru Jonu užaugino ir į gyvenimą išleido sūnus Arūną ir Raimundą, džiaugiasi keturiais anūkais, dviem proanūkiais. Vyrą dabar jau lanko kapinių kalnelyje. Kaip ir buvusias drauges, draugus, kurie, jos žodžiais tariant, „čia guli“. O kiek bičiulių šeimininkė turėjo! Versdama nuotraukų albumus, kuriose įamžinta begalybė gražių akimirkų, moteris sako pasikalbanti, pavaikštanti prisiminimų takučiais, ir – širdžiai sveikiau pasidaro. „Kur dabartinė karta išsaugos prisiminimus? Kompiuteriuose, o gal jų nebus, tik robotai – kaip greitai keičiasi pasaulis, gal ir žmonių nereikės, – pasvarstydama rodo per langą, kur apeina savo daržiuką, darželį, pažiūri, ar stirnų būta, ir taip nusiramina…
„Dabar gyvenu laukimu, kol skaitysiu „Gyvenimą“, tol būsiu…, oi dar aš daug gyvenimų turiu, su pasveikinimais, su užuojautomis“, – taip filosofiškai apie šiandieną, kad net nesinori dėti kabučių, versdama 1989 metų sausio 12 dienos „Naujojo Gyvenimo“ numerio puslapiuos, kalba buvusi ilgametė laiškininkė, kurios vienos dienos pašto krepšyje būdavo šimtas „Naujų gyvenimų“. Žinoma, ir viso kito daug daugiau, nes krepšys sverdavo apie dvidešimt penkis kilogramus: „Ir aklųjų knyga, parašyta Brailio raštu, labai storais lapais, ir begalė laikraščių, žurnalų, žinoma tarp jų – ir „Pulsas“. O kur dar gausybė laiškų, telegramų. Atsimenu, vienas žmogus buvo užsisakęs per trisdešimt žurnalų, tarp jų – ir ne lietuviškų. Į krepšį tilpdavo ir žmonių pensijos. Kiek žmonių apeita, apvažiuota, suminant šešis dviračius, Stakliškėse, Pikelionyse, Pakrovuose, Jiezne per 36 darbo metus. Pirmas žingsnis buvo žengtas Jiezno pašte 1972 metais. Tik čia darbas ilgai netruko, persikėlė į Stakliškių paštą“.
Ilgametė laiškanešė neslepia, kad jai ir dabar labai trūksta žmonių. „Kai augau, ir žmonių netrūkdavo, darbe – visos dienos tarp žmonių. Labai laukdavo. Vieni pasiguosdavo, kiti – pasidžiaugdavo, turėjo, žinoma, ir savo laukimo tradicijų. Labai dėkinga tiems žmonėms. Ir pašto kolektyvo, ir tiems, kurie laikraščius jau skaito Anapusybėje. Kiek daug žmonės skaitė! Negaliu aš be žmonių,“ – prisipažįsta Stasė, pasidžiaugdama ilgamete draugyste su kaimyne Ardaravičiene, prisimindama kitus jai brangius, atsiminimų taku vis sugrįžtančius žmones. Matyt, į laiką, kuriame, kaip tame mokyklos atminime, – būta, gyventa, mylėta, daug dirbta, nors, kaip sako, sunku niekados nebuvę.
„Taigi pareini, parklampoji iki pusės, jau išdalinus pašto krepšį, žiemą užpustytais keliais, o namuose reikia ir gyvulius pašerti – karvės laukia, kiaulės, apie šimtas mėsinių vištų, o vasarą turi spėti ir grėblį į rankas paimti. Ai, dabar visi labai laisvai gyvena. Nežinau, ar ne per daug laisvai. Vėliau, jūs pamatysite“, – užtikrintai, trumpai, nedaugžodžiaudama kalba mano pašnekovė. Kartu suvoki, kiek daug dar lieka nepasakyta – džiaugsmo ir liūdesio – visko juk būta. „Kai augau, buvo linksma ir visai nesunku – imi per dieną rugius į pėdus, tada sustatai mendelius, o vakare – pabaigtuvės, skamba dainos, iš kur čia tau sunkumams būti – nebuvo gi mums karšta, nebuvo, matyt, ir jokių magnetinių audrų, kaip dabar“, – akivaizdu, kad humoro jausmas šią moterį visuomet lydi gyvenimo takučiais, ir, žinoma, padeda… Išties, žmogui, nemylinčiam kitų žmonių, kurie juk visi labai skirtingi, vargu bau, ar būtų skirta šitiek metų išdirbti laiškaneše. Galbūt gimties, galbūt šio darbo „paveldėjimas“ iš motinos turi įtakos ir tam, kad šiandien kaimo žmonės labai laukia ir Raimundo – nuo ryto žvelgia pro langą, ar pašto mašina neatvažiuoja…
– Kol apsipranti be žmonių, be kolektyvo, daug laiko praeina. Bet aš džiaugiuosi, kad ir dabar per sapnus nešioju paštą, matau tą krepšį pilną, sapnuoju tuos žmones, pas kuriuos einu – tai gyvenviete, tai lauko keliu. Oi daug apeinu – tai Pakrovuose, tai Pikelionyse… Jei Dievas duos, dar pavaikščiosiu, dar pabūsiu drauge su visais bent sapnuose, – viliasi Stasė Mickienė. Redakcijos vardu tariu jai nuoširdų „AČIŪ“ už per ilgus darbo metus išdalintus visus „Naujus Gyvenimus“ ir „Gyvenimus“, kurie jos dėka pasiekdavo skaitytojų namus, ir linkiu dar ne vieną gražų jubiliejų sutikti beskaitant…
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.