Psichologė: „Jaunuolis, neturintis idealo realybėje, jo ieškos internete“

Tinklas

2020-ųjų duomenimis, internetu Lietuvoje naudojosi 83 proc. 16–74 amžiaus gyventojų. Tyrimai rodo, jog iš 16–24 metų amžiaus jaunuolių internetu naudojasi 99 proc., o 65–74 metų grupėje – tik 46 proc. Dėl technologijų proveržio jaunoji X ir Y karta, vadinama interneto ir socialinių tinklų karta, virtualiame pasaulyje kuria savąjį „aš“. Tačiau vaikų ir paauglių psichologės Ingridos Nadieždinienės pastebėjimu, virtuali erdvė jaunam žmogui suteikia ne tik naujų galimybių, bet ir nemažai iššūkių. Kokie jie ir kaip visuomenei sekasi su jais tvarkytis – apie tai pasakoja daugiau nei dešimtmetį vaikus ir paauglius konsultuojanti I. Nadieždinienė.

– Gerbiama Ingrida, šiais laikais į internetą jaunimas perkelia vis daugiau savo gyvenimo: čia mokosi, leidžia laisvalaikį, bendrauja, ieško naujų pažinčių. Kokią įtaką virtualus pasaulis daro bręstančio žmogaus asmenybei?
– Iš tiesų internetas užima labai didelę jaunuolių gyvenimo dalį, ir ne tik jų. Sutikime, šiuolaikinės močiutės taip pat yra pakankamai išmanios – jos nori mobilaus telefono, su kuriuo galėtų daryti geros raiškos nuotraukas, naudojantis vaizdu pasikalbėti su užsienyje gyvenančiais vaikais ar kitame mieste gyvenančia drauge! Po 2000-ųjų gimę vaikai niekada ir nematė pasaulio be mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių ar interneto. Todėl būtų keista tikėtis, kad tai neturės įtakos jų vystymuisi ir veikimui pasaulyje. Visgi, kalbėdami apie technologijas ir jų daromą neigiamą įtaką bręstančiai asmenybei (priklausomybes, dažniau išgyvenamą socialinį nerimą, atsiradusį didesnį pažeidžiamumą, lengvesnį žalingos informacijos prieinamumą ir kt.), turėtume nepamiršti, kiek daug galimybių internetas ir išmaniosios technologijos suteikia. Galime klausytis garsiausių mokslininkų paskaitų, akimirksniu surasti reikiamą informaciją, užsisakyti maisto ir net stebėti jo kelionę pas mus, mūsų bendravimo nebeapriboja atstumas ir dar daug kitų dalykų, kurie mūsų gyvenimą daro patogesnį ir įdomesnį. Belieka tik atsirinkti, kas mums naudinga, o kas ne. Žinoma, jaunuoliams, kurių kritinis mąstymas dar nėra pakankamai išvystytas, tai tampa ir iššūkiu.
– Taip, internetas suteikia mums daugiau galimybių, tačiau, kaip ir užsiminėte, neretai atneša ir tam tikrų iššūkių, su kuriais paauglys ne visuomet pajėgia susitvarkyti pats. Kokias problemas iš virtualaus pasaulio jaunimas atsineša į psichologo kabinetą?
– Žmogų nuolat veikia daugybė veiksnių: asmeninės savybės ir temperamentas, kuriuos atsinešame gimdami, fizinė sveikata ar jos nebuvimas, namų, mokymosi ar darbo aplinka (ne tik fizinė, bet ir psichologinė), ankstyvosios patirtys, socialiniai santykiai ar jų nebuvimas ir kt. Paauglystėje išgyvenamas itin svarbus kritinis periodas, kai tenka įveikti ne vieną uždavinį – priimti besikeičiantį savo kūną, fiziologinius pokyčius, atrasti savo vietą draugų ir socialinėje aplinkoje, išsigryninti savo vertybes, suvokti savo lytiškumą, mokytis veikti savarankiškai ir kt.
Virtualiame pasaulyje paprastai išryškėja sunkumai, kurie tam tikru būdu reiškiasi ir kitose aplinkose. Jaunuoliai kreipiasi dėl nerimo ir baimių socialinėse situacijose, vis dažniau patiriamų panikos atakų, pasitikėjimo savimi stokos, sunkumų priimant sprendimus, ilgai trunkančių nemalonių emocijų ir pan. Tai trukdo jiems kurti ir palaikyti sveikus santykius su bendraamžiais, užsiimti malonia veikla. Jauni žmonės skundžiasi slogia nuotaika, motyvacijos nebuvimu, o nusiuntus konsultacijai pas psichiatrą, dažnu atveju būna patvirtinama depresijos diagnozė. Ne paskutinėje vietoje lieka santykiai su tėvais – kad ir kaip jaunuoliai bando rodyti savo autonomiškumą, tėvų dėmesys ir priėmimas jiems yra ypač svarbus. Jeigu jaunuolis nesijaučia šeimos dalimi, jis ieško socialinės grupės, kurioje jaustųsi svarbus ir reikalingas. Prasti santykiai su gimdytojais gali būti susiję su polinkiu rinktis bendraamžių grupes, kuriose nebūtinai vadovaujamasi iki tol jaunuoliui priimtomis vertybėmis, pozityviau žiūrima į rizikingą ir delinkventinį elgesį.
– Jaunimas daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, kuriuose aktyviai reiškiasi nuomonės formuotojai: kokią įtaką jie daro jaunam žmogui?
– Kaip žinome, nuomonės formuotojai dar kitaip yra vadinami influenceriais. Remiantis Kembridžo universiteto žodyne pateikiamu apibrėžimu, žodis „influence“ turi dvi reikšmes. Visų pirma – tai asmuo, turintis įtakos arba keičiantis kitų žmonių elgesį, antra – tai asmuo, kuriam yra sumokama už tai, kad jis demonstruotų ar kitaip apibūdintų produktus, paslaugas socialinėse medijose, siekiant, kad kiti juos pirktų. Trumpai tariant, tai žmogus, kuris užsiima reklama.
Ir štai mes turime paauglius bei jaunuolius, kurių psichika, vertybės ir nuostatos dar nėra pilnai susiformavusios, kurie mokosi priimti save, atrasti savo vietą ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje, bei yra lengvai paveikiami socialinio spaudimo. Jei jaunuolis neturi idealo, į kurį norėtų lygiuotis realybėje, jis tokį idealą ar kelis pasirinks internete. Čia labai svarbią vietą užima vertybės. Kas man svarbu? Išvaizda, bendravimas, santykiai, meilė, išsilavinimas, sveikata, žinomumas? Dar nesusiformavus vertybių sistemai, lengva aklai sekti ir perimti savo idealo pateikiamą ir nebūtinai teisingą nuomonę, pasiduoti reklamos įtakai. Juk jei aš įsigysiu kažką, ką turi ir mano sekamas žmogus, jei priimsiu jo nuomonę ir įsitikinimus, tapsiu panašesnis į jį ar ją.
– Tikriausiai sutiksite, jog problemos prasideda tuomet, kai yra pametamos ribos. Kur yra riba tarp virtualaus ir realaus pasaulio?
– Vertindami ribą tarp virtualybės ir realaus pasaulio, turime atkreipti dėmesį į kelis dalykus: jaunuolio amžių, prie ekranų praleidžiamo laiko trukmę, ekrano turinį bei veiksmus, kas daroma internete. Jei informacija, kuri pasiekiama internete, yra skirta suaugusiam žmogui, jaunuolio psichika gali būti nepasiruošusi jos sąmoningai priimti ir kritiškai įvertinti jos poveikio. Keturios valandos prie ekrano yra žalingos ir mums, suaugusiesiems, – ir fizinės, ir psichikos sveikatos prasme. Dalis mūsų po darbų skiriame laiko sportui ar poilsiui, stipriname savo fizinę sveikatą, palaikome bendravimą su šeimos nariais ir panašiai. Jaunuoliai paprastai dar nėra tokie sąmoningi. Kai prie ekrano praleidžiama 6, 8 ar net 20 valandų, kai pamirštama pavalgyti, nueiti į tualetą, paskambinti draugei ar atlikti kitas suplanuotas veiklas, kai atsisakoma išeiti į sutartą susitikimą su draugais – turbūt tai ir bus tas, kad ir laikinas, ribos praradimas, akivaizdžiai trukdantis funkcionuoti kasdieniniame gyvenime.
– Jau daugelį metų Lietuvoje turime liūdną patyčių statistiką, ar „gyvenimas“ virtualiame pasaulyje kaip nors veikia šią problemą?
– Tarp patyčių realybėje ir internete neabejotinai yra skirtumas. Kai klasėje ar jaunuolių grupėje tyčiojamasi iš kito, tai stebi keli žmonės. Kai kažkas iš šiame rate esančių žmonių nufilmuoja patyčių situaciją ir įkelia ją į internetą, ji tampa pasiekiama tūkstančiams, milijonams sekėjų. Viena vertus, teisėsaugai tampa lengviau atsekti nusikaltimą padariusius, kita vertus, patyčias patyrusiam jaunuoliui reikia tvarkytis su daugybe nemalonių patirčių ir emocijų, kurias didesnis matomumas ir žinomumas tik padidina. Dėl nepelnytai jaučiamų gėdos, kaltės ir kitų nemalonių emocijų jaunuoliai dažnai net nedrįsta prašyti pagalbos – ir tai yra didžiausia žala.
– Nepaisant to, jaunimas vis tiek mieliau renkasi megzti pažintis internete. Ar tai reiškia, kad jaunoji karta praranda gebėjimą komunikuoti? Kas atsitiko, kad pakalbinti žmogų tiesiog gatvėje tampa per sunku?
– Pagalvokime, kiek žmonių gatvėje užkalbiname mes, gimusieji iki 2000-ųjų? Pasaulis pasikeitė – gatvėje mums nebereikia klausti, kiek šiuo metu yra valandų, prieš kiek laiko nuvažiavo autobusas ir kt. Labai greitai šią informaciją galime surasti tiesiog telefone.
Visgi sunku įvardinti, kiek negebėjimas bendrauti gyvai yra susijęs su gyvenimu virtualioje realybėje. Sutikime, kad sėdėdami patogiai namuose, už ekrano, jaučiamės daug saugiau pateikdami bet kokį klausimą ar komentarą. Labai svarbu, kiek gyvo bendravimo vyksta šeimoje: juk čia vyksta tikrasis asmenybės vystymasis, vertybių išsigryninimas. Tai, kiek drąsiai jaučiamės socialinėse situacijose, yra susiję ir su tuo, kiek galėjome išsakyti savo nuomonę artimųjų rate, kiek buvo atliepiami mūsų poreikiai vaikystėje, kiek saugiai jautėmės ir kiek mūsų artima aplinka suteikė galimybių mokytis savarankiškumo (t.y. ar atitinkamu amžiaus tarpsniu suaugusieji už mus darė tai, ką buvome pajėgūs padaryti patys). Taigi negebėjimą komunikuoti sieti su išmaniųjų technologijų pertekliumi nėra tikslinga.
– Kaip apskritai pasikeitė jaunimo psichologinė būklė per pastarąjį penkmetį?
– Per penkerius metus visuomenės gyvenime įvyko nemažai pokyčių. Turbūt ryškiausi jų: COVID-19 liga ir su ja atsiradusi būtinybė izoliuotis bei Ukrainą iki šiol drebinantis karas. Mokslininkai nustatė, jog iki prasidedant COVID-19 pandemijai psichologinių sunkumų turėdavo kas septintas vaikas ar paauglys. Prasidėjus pandemijai šis skaičius išaugo iki 5. Vadinasi net penktadalis vaikų ar paauglių patiria psichologinių sunkumų!
Remiantis jaunimo psichikos sveikatos stiprinimo Lietuvoje tyrimo aprašu (2020 m.), pagal bendrus vaikų gerovės vertinimo rezultatus Lietuva užima tik 33 vietą iš 38 šalių, o pagal geros psichikos sveikatą – 36 poziciją (UNICEF, 2020). Lietuva pagal 11, 13 ir 15 metų amžiaus vaikų statistiką patenka tarp valstybių, kuriose daugiausia vaikų patiria patyčias, arba patys tyčiojosi iš kitų (ir gyvai, ir internetinėje erdvėje), sąrašą.
Dar vienas labai svarbus rodiklis, atspindintis visuomenės situaciją – savižudybių skaičius. Tarp 15–29 m. amžiaus jaunuolių 2014–2019 m. savižudybės vidutiniškai sudarė 24,36 proc. nuo visų mirties priežasčių, o daugiausia jų buvo įvykdyta tarp 25–29 m. vyrų.
Karo pradžia jaunuoliams, kaip ir visiems mums, sukėlė didžiulį nesaugumo jausmą. Savo akimis vasario 24 d. mačiau jaunuolius, kurie verkė, stebėdami per žinias transliuojamus karinius veiksmus ir nesuprato, kodėl vyksta karas, jaudinosi, kaip reikės apsaugoti savo gyvūnėlius ir kur bėgs slėptis patys, jeigu jis prasidės ir mūsų šalyje. Tie, su kuriais namiškiai vėliau daugiau kalbėjosi, aiškino situaciją pasaulyje, greičiau pasijuto ramiau, o tiems, kurie informacijos nuotrupas susirinko iš aplinkos (mokyklos, draugų, interneto), psichologiškai tikrai buvo nelengva ir teko atsirinkti, kuo tikėti, o kuo – ne.
Apibendrinant jaunuolių psichikos sveikatos situaciją per pastaruosius metus, turime atkreipti dėmesį į tai, kad jauni žmonės ir toliau jaučia didelį stresą, įtampą, patiria patyčias, yra linkę save žaloti fiziniais veiksmais ir įnikdami į žalingus įpročius. Visa tai gali sukelti ir kelia pavojų jų raidai, sveikatai ir gyvybei. Artimas kontaktas su šeima, ryšio su patikimais suaugusiaisiais turėjimas, mokėjimas prašyti pagalbos, kalbėti apie kylančius sunkumus – svarbūs veiksniai, padedantys mums visiems išlaikyti psichikos sveikatą pasaulio pokyčių akivaizdoje.
– Ar neigiamiems rodikliams turėjo įtakos sparti skaitmenizacija?
– Lengvesnis išmaniųjų technologijų ir interneto prieinamumas, skaitmeninės informacijos perteklius kiekviename žingsnyje daro įtaką visuomenei. Atsiradusios galimybės vis daugiau skirtingų dalykų nuveikti internete vilioja jaunimą prie ekranų praleisti dar daugiau laiko.
Remiantis VU atliktų tyrimų duomenimis, prasidėjus COVID-19 pandemijai, prie ekranų praleidžiamo laiko trukmė išaugo drastiškai. 2021 m. tarp vaikų ir jaunuolių ji siekė 5–6 valandas per dieną.
Tyrimų rezultatai atskleidžia, jog ilgesnė trukmė prie ekranų ne mokymosi tikslais (t.y. žaidžiant kompiuterinius žaidimus, naudojantis socialiniais tinklais ir kt.) yra susijusi su prastesne emocine savijauta ir dažnesnėmis elgesio problemomis. Taigi, nors internetas atveria plačias galimybes, mūsų visų užduotis išmokti atsirinkti prioritetus ir mokytis valdyti prie ekranų praleidžiamo laiko trukmę, kad internetas taptų mažiau žalingas, o daugiau naudingas.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė