Svarbu, kad kalbame apie profesoriaus Jono Kazlausko darbus, apie tai, kas svarbu Lietuvai…

Kai 1984-aisiais Prienuose vykstant Kalbos dienai, Matiešionyse buvo atidengtas paminklinis akmuo kalbininkui Jonui Kazlauskui atminti, ko gero, tarp dalyvavusiųjų šventėje nedaug buvo tikinčių tuo, kad žymaus mūsų kraštiečio tėviškė atgims. Ir vis dėlto miškininkės Teresės Murauskaitės, muziejininkės Antaninos Aleknavičienės, profesoriaus sūnėno Virginijaus Kazlausko šeimos ir dar keleto krašto šviesuolių viltims buvo lemta išsipildyti. Tegul – ir žingsnis po žingsnio.
1989-ųjų gegužę buvusioje sodybvietėje buvo pastatyta Ipolito Užkurnio išdrožta Jono Kazlausko skulptūra, po septynerių metų sukurtas skulptūrų ansamblis, vienas po kito stojosi pastatai, buvo pasodintas ąžuolynas. Taip atgimusi Kazlauskų sodyba tapo jaukia vieta ne tik čia gyvenantiems, bet ir visiems, kuriems brangi gimtoji kalba.

rof. Jono Kazlausko 92-ojo gimtadienio šventės šeimininkai, organizatoriai, garbūs svečiai ir programos dalyviai.

Tradicija tapo ir kasmet, rugpjūčio 1-ąją, minint profesoriaus gimtadienį, susirinkus Matiešionyse kalbėtis apie lietuvių kalbą ir tuos, kurie ją tyrinėja, rūpinasi jos puoselėjimu bei žinomumu pasaulyje. 1989-aisiais buvo įsteigta ir Jono Kazlausko vardo premija, teikiama už darbus kalbotyros srityje. Šiandien jos mecenatė – Birštono savivaldybė. Turime jau aštuonis mokslininkus, pelniusius garbaus mūsų kraštiečio, vieno ryškiausių xx amžiaus lietuvių kalbotyros tyrėjų vardo premiją, tarp jų– du užsieniečius.

Alytaus rajono Vietos veiklos grupės pirmininkė Vida Vrubliauskienė ir Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė džiaugėsi abipusiai naudingu bendradarbiavimu, įgyvendinant kultūrinius bei turizmo plėtrai reikalingus projektus.

Abu jie – Rygos ir Stokholmo universitetų profesorius Pėteris Vanagas ir Vilniaus universiteto profesorius Migelis Viljanueva Svenconas – dalyvavo ir pirmadienį Matiešionyse vykusioje profesoriaus Jono Kazlausko 92-ojo gimtadienio šventėje. Šventėje, kurios metu vedami Vilniaus universiteto Baltistikos katedros vedėjos, profesorės Daivos Sinkevičiūtės, prisiminėme mūsų žymaus kraštiečio nuopelnus lietuvių kalbai, visai Lietuvos kultūrai ir jo mokinių, kolegų ir šiandienos mokslininkų ryškiausius darbus akcentologijos, etnokalbotyros, istorinės morfologijos ir kitose kalbotyros srityse.
Ir ne tik. Šventės metu buvo pristatytas Birštono savivaldybės administracijos kartu su partnere – Birštono Matiešionių krašto bendruomene – sėkmingai įgyvendintas Vietos veiklos grupės projektas: jo lėšomis atnaujinti tilteliai, medinės skulptūros, paminklinis akmuo, informaciniai stendai bei įrengtos rodyklės į šią lankytiną vietą.
Birštono savivaldybės adminis-tracijos direktorė Jovita Tirvienė, pristatydama projektą, pasidžiaugė tuo, kad birštoniečių iniciatyvai pritarė Alytaus rajono veiklos grupė, o darbų ėmėsi viešoji įstaiga „Medžio drožyba“, vadovaujama tautodailininko, Lietuvos kultūros premijos laureato Algimanto Sakalausko. Taip, pasak J. Tirvienės, bendromis visų pastangomis buvo padaryta daug gražių darbų tvarkant šią ypatinga aura alsuojančią unikalią erdvę. Erdvę, kurioje Algimantas Sakalauskas su bendraminčiais darbavosi dar 1996-aisiais, kai buvo kuriamas Saulės tako skulptūrų ansamblis. Kai kurie stogastulpiai tuomet gimė iš Matiešionyse žaliavusio ir profesoriaus žūties dieną nuvirtusio ąžuolo.

Muzikinę programą susirinkusiesiems dovanojo koncertmeisterė Beata Vingraitė ir solistas Liudas Mikalauskas. Vieną naujausių Amerikoje gyvenančios kompozitorės ir dainininkės Gintarės Jautakaitės dainų apie Lietuvą solistas atliko su dukra Gintare.

Nors Algimanto manymu, dėl griežtų techninių reikalavimų gal ir ne viską pasisekė padaryti, kaip širdyje norėjosi, bet jis viliasi, kad judėti skatinanti gyvastis tai leis padaryti ateityje.
Tuo, kad realizavosi jo ir sodybos šeimininkų Birutės ir Virginijaus Kazlauskų mintys, ir šis atminties kiemelis nuolat turtėja naujais simboliais, įteikdamas padėkas „Medžio drožybos“ komandai, džiaugėsi ir Seimo narys Andrius Palionis.
Ir dar. Kaip ir kasmet, taip ir šįkart Nemuno upės suformuotų slėnių aidas tolyn nešė skambančias lietuviškas dainas. Jos tiesiog negali neskambėti Matiešionyse, nes ir pats Jonas Kazlauskas labai mėgo dainuoti. Tad ir gimtadienio šventę visada pradedame profesoriaus mėgiamiausia daina „Upės plauks į melsvą tolį…“, o baigiame dažniausiai pagal Justino Marcinkevičiaus

„Medžio drožybos“ komanda – su sodybos šeimininkais ir Alytaus r. Vietos veiklos grupės pirmininke V. Vrubliauskiene.

tekstus parašytomis dainomis. Kodėl? Todėl, kad jos mums labai brangios, kad jos apie Lietuvą ir kad jos įprasmina šių dviejų, labai gražių mūsų krašto žmonių viso gyvenimo bendrystę – nuo „Žiburio“ gimnazijos suolo, universiteto auditorijų iki tragiško 1970-ųjų rudens…
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *