„Žmonių išminti takai užžėlė“…

Sūduvos klodai

„…Žagarius žinai, „Smiltelėje“ (globos namai) buvai, pravažiuosi, prie senos parduotuvės pasuksi į kairę ir surasi Kieliško kaimą. Koks ten kaimas, ten gražus vienkiemis, paskui – Ūdrija ir jau Alytaus rajonas, taigi beveik „rubežius“, – taip savo tėviškės vietą telefonu gražiai nusakė Stasys Šakočius, gyvenantis Mackiuose, toje pačioje Balbieriškio seniūnijoje.

Kieliško kaimas nuo jų nutolęs per penkis kilometrus, prie Peršėkės upelio. Tardama nuoširdų ačiū Stasiui už ilgametę bendrystę su šviesaus atminimo jo žmona Lina ir juo pačiu džiaugiuosi, kad sutiko padėti pratęsti kadais Mackiuose užgimusią mintį – rašyti apie kaimo žmones, kurie dar saugo šaknis, nuo kurių prasidėjo kitų kartų gyvenimas. Saugo tarsi atsvarą, tarsi pagrindą keliui, į kurį įsukta iš vienkiemio paprastu keliuku….apie trys šimtai metrų nuo keliuko, vedančio laukais tolyn, nedidelės pirkutės lange lyg ir pamačiau stovėjusią močiutę ir žiūrinčią į kelią. Dar kartą pažiūrėjusi

Stasė ir Stasys Šakočiai – jųdviejų jaunystės kely…

įsitikinau, kad tikrai stebi pro langą. Vėliau supratau, kad stebi tik tuomet, kai mašina važiuoja tolėliau. Nedažnai juk važiuoja. O močiutė Stasė žiūri pro langą laukdama. Tas vaizdas paliko ne kaip fotografija, o tarsi gyvas liudijimas to, kaip motinos, močiutės moka laukti, kiek daug sutelpa tame nedidukyje trobos langelyje – visas gyvenimas – išlydint ir laukiant. Kol Stasė Šakotienė atrakina visas durų spynas, akis užkliūva už storakamienės liepos. Jeigu vėjo gūsis tą liepą laužtų, ji atsidurtų kitoje pusėje trobos, pamaniau. Bet medis, pasirodo, labai tvirtas, o ir audros aplenkia, prasuka pro šalį. Tik nuo kalniuko, kiek žemiau teka Peršėkė, jos vandenys , matyt, ir sugeria, ir nuneša tolyn visus viesulus, negandas nuo šios sodybos. Stasė skaičiuoja savo 89-ąją gyvenimo vasarą, ir šypsodamasi bei rinkdama gerus žodžius, dalijasi šviesiomis mintimis apie praeitį ir nūdieną.
Į anytėlės namus ji atėjo iš netolio. „Mano tėviškė ten, kitoj pusėj, – pro langelį rodo į keliuką. – Dar likęs sodelis. Šeimoje augom septyni vaikai. Mamutė Elena mirė sulaukusi 65 metų, tėvukas Antanas paliko mus, kai sukako 78 metai. „Jau užaugo vaikai, kaip būtų gera pagyvent, o jau reikia išeit“, – taip prieš Kelionę į Anapusybę sakė mamutė. Sunkoka buvo. Du broliai buvo kriaučiai (siuvėjai), tai ir mums pasiūdavo, labai gražiai siuvo kailinius, paltus, kostiumus,“ – pasakoja Stasė. 

Vaikų fotografijos puošia svečių kambarį.

Ji iš savo šeimos palikusi viena, o 2013 metais amžinojo poilsio palydėjo ir savo vyrą Stasį. Jos brolis taip pat buvo Stasys. Sūnus, kuris ir parodė kelią iki tėviškės, taip pat šio vardo nešiotojas. Taigi, Stasinės, matyt, buvo minimos visada. Stasės dukra Reginutė gyvena Balbieriškyje, kitas sūnus Rimantas taip pat netoliese – Šakių rajone.
– Netikėjau, kad tiek nugyvensiu. Anksti pradėjau sakyti, kad pensijos nesulauksiu. Skaudėdavo tai šen, tai ten. Daug ir dirbau. Kolūkyje, laukininkystėje, ir čia, anytėlės namuose, taip pat ir vaikus auginti reikėjo. Laikėm karvių, arklių, avių – ūkio darbų buvo daug, iš kolūkio parlėkus reikėjo pietus paruošti, vakare vėl – karvės toli, paupy, nemelžtos nebus. Pieną palikdavom šaltinyje, kad grietinė apsistotų. Duodavom ir į pieninę, bet ir šeimai užtekdavo sviesto, pieno, varškės, sūrio. Dabar skanų sūrį nusiperku, kitų prekių „lapkė“ atveža. Oi, kiek čia anksčiau gyventojų buvo! Švęsdavom sekmadienius, eidavom į bažnyčią Ūdrijon, nes arčiau nei į Balbieriškį. Visi takučiai buvo žmonių išminti, laukais 

Draugių būrelyje.

 vedė, trumpesniais atstumais, kad pasiektume vieni kitus, Ūdriją. Dabar žmonių minti takai užžėlė…, – tarsi srūvanti upė taip gražiai liejo savo prisiminimus jaukaus namelio šeimininkė. Kartais vienas sakinys iš vienos atminties kertelės, kitas – iš kitos, bet nesinorėjo jų sumaišyti, tik vis magėjo Stasės klausti, kaip šiandien ji gyvena?
Ji sako, kad geriausia gyventi vienai: „Tai per vieną langą pažiūriu, tai – per kitą. Pažiūriu televizorių. Garsiai paleidžiu, tai atrodo, kad ir kambaryje žmonių daugiau su manim. Labai laukiu ir žiūriu „Duokim garo“, „Auksinį protą“, tik, kai pradeda šaudyt, iškart išjungiu, tų kinų nelabai mėgstu žiūrėt“, – sako senolė. Ir prisiminimais nusikelia vėl į savo tėvų namus:
„Jauniausia buvau. Vyriausias brolis 1918 gimė, paskui 1920, 1921, 1928, 1930, 1931 ir aš – 1934-aisiais, – atmintyje įsirėžę brolių, sesių gimties metai. – Pirmą karą tai prastai atsimenu. Bet antrą jau atsimenu ir tą baimę atsimenu. Būdavo, kai šaudo, sulendam į rūsį, iškastą lauke, uždėtą šiaudais ir žemėm, kad nebūt matyti, jog ten rūsys. Ir iš Alytaus atvažiuodavo giminių pabūt, bijojo mieste. Visi tilpdavom. Atsimenu, vienas Kūčias, kurias visada namie pasiruošdavom, laikėmės tradicijų. Brolio armonika per gavėnią, per adventą būdavo padėta. O pirmą dieną Velykų kai užgrodavo… Ir barnių pas mus namuose nebuvo, nebuvo jokių keiksmų. Tik čia, jau anytėlės namuose, aš „išmokau“, juk visko tam gyvenime buvo. Tik, kas gera reikia prisiminti, o kas bloga – lai išblės.

Stasės broliai Vitas, Vladas, Stasys ir vyras Stasys.

Taigi, apie tas Kūčias. Prie stalo tada su visa mūsų šeimyna Kūčią valgė ir keturi partizanai, niekas nežinojo, langai buvo gerai užleisti. Mes sugulėm vienam kambaryj, o jiems patalus sunešėm į kluoną. Atsimenu, jazminas toks gražus buvo. Išgirdę, kad eina garnizonas, partizanai, prisidengdami dideliu sodeliu, išėjo trobon Kalėdų rytą net neužsukę. Baimės buvo visiems. Visokių žmonių buvo. Vienas šovė į šunį su brauniku, tai sesė tik mums girdint jam palinkėjo: „kad tu taip staugtum kaip tas šunelis, ką jis tau padarė?“. Labai bijojom, kad karvei nepataikytų. Juk ji mus maitino“, – apie baimės laikus pasakodama Stasė sako meldžianti, ypač dabar, kad tik žmonės taikoje išmoktų gyventi, kad nekariautų nei tarp šalių, nei tarp savųjų.
Ir vis verčia albumus nuotraukų, juodai baltų, kuriose – visas gyvenimas. Su šypsena mena drauges, bendras talkas, pabaigtuves – su muzika, šokiais, dainomis. Vyras Stasys labai mylėjo arklius, o ta meilė, drįstu teigti, persidavė ir sūnui Stasiui, kurio arklius ne kartą „kalbinau“ Mackiuose… Suranda išsaugotą fotografiją, kurioje įamžinta, kaip pora kinkytų arklių, ir ne viena padvada, o kelios, veža jaunuosius ir pulką į Balbieriškį imti šliūbo. Stasė sako, kad dar išlikęs ir namas, kuris matosi nuotraukoje. O važnyčiotojų tuomet buvo ne tik jos Stasys, bet ir daugiau. Žinoma, arklius papuošdavo, gal net gražiau nei dabar šiuolaikiškai puošia prabangias mašinas… Ir kas gi žino, kieno gyvenimuose tos laimės buvę daugiau…

Meilė arkliams iš tėvelio Stasio persidavė ir sūnui Stasiui Šakočiui. Nuotraukoje: jo tėvas, Balbieriškio miestelyje vežant vestuvininkus.

Kita Stasei brangi nuotrauka, kurioje – jos broliai Vytas, Vladas, Stasys ir vyras Stasys. Brangios ir tos, kuriose išlikusi aštuonmetės mokyklos atmintis, darbymečių akimirkos. Saugo ir brangina nuotraukas su vyru, vaikų nuotraukos iškabintos taip vadinamame „šaltam“ kambarėlyje, kuriame dabar Stasė žiemomis ir nebūna. Trobą pasišildo nuo pečiuko, o dar ir taip vadinama „mašinukė“ yra kitoje pusėje, prie koklių, ant kurios ir miegot galima. Tik jau bandų pečiaus plytos subyrėjo, baugoka jį kurti. O kiek duonos, pyragų, bandų, šiuškių kepusi Stasė jame. Sako, kai senais laikais numirdavo giminaitis ar geras kaimynas, prašydavo Stasės, kad iškeptų pyragų, nes namie šarvonė trukdavo dvi paras, trečią – jau palaidojus – sugrįždavo visi į namus. Po sukalbėtų poterių buvo vaišinami šaltais, karštais patiekalais ir Stasės keptais pyragais.
Negaili Stasė ir patarimų – šiuškėms reikia šutintų bulvių, kiaušinių, miltų, gerai išminkyti tešlą, suvolioti, sudėti į blėtukes, supjaustyti ir į pečių. Labai skanu su spirgučiais, sviestu, grietine. Varškę darydavo ir prie ant kopūstų lapų keptų bandų. Norint, kad geras pyragas išeitų, šeimininkė pataria geriau su „šlapiom“ mielėmis užminkyti, kai iškils – perminkyti, ir kai vėl tešla pakyla – dar kartą perminkyti.
Paklausta, ar nepavargsta kasdienybėje, Stasė Šakotienė išduoda, kad, kai susopsta širdį, jai padeda gudobelės lašiukai, kai sąnarį – užpiltinė su jos kieme žydėjusio kaštono žiedais. Ji džiaugiasi vaikais, anūkais, linkėdama gyvenime jiems tik gero. Kiek pabuvusi vėl nubėga į „didelį“ kambarį ir ateina nešina dviem didelėmis įrėmintomis nuotraukomis. „Anytėlę norėjau parodyti, o čia mano vyras“, – viena ranka laikydama, kita labai švelniai nubraukdama voratinklį, dulkes, kad geriau matytųsi tas vyriškas jos žmogaus veidas, pas kurį taip netoli ji atėjo savo jaunystės takučiu…
Paskui išlydi, žinoma, pavaišinusi naminiu sūriu ir sviestu su kava. Išlydi, pastovi po liepa, po kaštonu, parodo peržydėjusį didelį gulbino krūmą, pasidžiaugia dukros sodintomis hortenzijomis, patikina, kad reikia gyventi…
Susitikime po ta storakamiene liepa, kai minėsime Jūsų, Stase, šimtąjį jubiliejų! Tesaugo ji ir Dievas Jus, jūsų namus ir artimuosius… O mes toliau, vedini jau užžėlusių, kadais buvusių išmintų takų, ieškokime ir vienkiemiuose žmonių, kurie pasidalintų savo gyvenimo patirtimis, nuo kurių tiesiog šilčiau būti…, mieliau priimti ir išgyventi tokius lyg ir paprastus sunkumus. Juo labiau, kai išgirsti rodos daug sudėtingesnių išgyvenimų. Tegul praturtina mus praeitis savo išmintimi…
Palma Pugačiauskaitė