Drabužius drobėmis pavertusi menininkė Austė: kurti įkvepia pats gyvenimas

Tūkstančiai vienodų suknelių, švarkų ir batų kasdien nugula sąvartynuose, nes nebetelpa į žodžio „madingas“ sąvoką. Šiandien viešojoje erdvėje plačiai kalbant apie tvarumą vis daugiau žmonių greitosios mados parduotuves, kaip „ZARA“ ar „H&M“, iškeičia į apsipirkinėjimą dėvėtų drabužių ar vietinių kūrėjų parduotuvėse. Vieni tai daro norėdami mažinti taršą žemėje, kiti – ieškodami individualaus stiliaus. Šiais metais mokyklą baigusi menininkė Austė Stankevičiūtė padeda įgyvendinti pastarąjį norą, ji drabužius ir avalynę paverčia į vienetinius, autentiškus meno kūrinius. Tiesa, šiandien Austės nesutiksime Prienuose, Birštone ar Žvėrinčiaus miške, vienerius metus po mokyklos mergina nusprendė praleisti Koralų jūros pakrantėje įsikūrusiame Gold Coast mieste, Australijoje.

– Kaip ir kada pradėjai tapyti?
– Galima sakyti, kad tapau nuo vaikystės. Mano mama daugelį metų dirbo dailės mokytoja, tad mes su broliais visada labai daug piešėme. Nuo darželio lankiau Birštono meno mokyklos Dailės skyrių, kur mokiausi devynerius metus, ją baigiau ir vėliau dar pasiėmiau metus išplėstinių pamokų. 
– Kaip atsirado tavo prekių ženklas „Paintfit“?
– Prieš ketverius metus pamokose mokėmės dirbti su tekstile ir aš nusprendžiau išbandyti tapybą ant drabužių su tekstiliniais dažais. Tada nupiešiau kelis man patikusius darbus ir po kelių mėnesių draugė paprašė, kad ir jai kažką nupieščiau. Vargau gana ilgai, nes viskas buvo nauja, tapyti ant drabužio – tai ne ant drobės. Vis dėlto darbas gavosi kokybiškas, ir draugė liko patenkinta. Laikui bėgant, draugai paskatino susikurti instagramą (soc. tinklas „Instagram“) ir pradėti tapyti pagal užsakymus.
– Užsiminei, kad tapyti ant drabužio ne tas pats, kas tapyti ant drobės. Kokie yra tapybos ant audinio ypatumai?
– Iš tiesų, viskas labai priklauso nuo medžiagos. Aš dažniausiai gaunu užsakymą kažką nutapyti ant džinsinio švarkelio, pirmiausia ant jo turiu uždėti bazinį sluoksnį, kad nekliūtų teptukas. Tapant ant popieriaus ar drobės viskas yra lygu, teptukas slysta lengvai, o už tekstilės jis užkliūna ir būna labai sunku tapyti įvairias mažas detales.
– Kaip tavo asmenybė atsispindi kūryboje?
– Jeigu kažką tapau pažįstamam, tai mėgstu nuo savęs pridėti kokią ypatingą detalę, pavyzdžiui, paskutiniame savo darbe sugalvojau vidinėje švarkelio kišenėje parašyti citatą iš mylimos draugo knygos. Šiaip, nors dažniausiai po darbais pasirašau, vis dar kartais nežinau, ar pasirašyti savo vardu, ar brendo, jeigu galima jį taip vadinti. 
– Kas Tave įkvepia kurti?
– Mane įkvepia daugelis dalykų, bet labiausiai muzika, kiti menininkai, galima sakyti, kad tiesiog – gyvenimas. Aišku, labai dažnai ištinka tos kūrybinės menininko krizės, ypač, kai gyvenime esi ir taip užimtas. Neseniai baigiau mokyklą, tai pusę metų tikriausiai nieko nebuvau piešusi. Kartais tikrai trūksta noro ir motyvacijos kurti.
– Kurie menininkai tave inspiruoja?
– Nors yra labai daug skirtingų, kurie savaip žavi, daug domėjausi Žano Mišelio Baskija istorija, jo darbai tikrai labai daug ką savyje slepia. Taip pat žaviuosi menininke Baya iš Alžyro, kurios kūrybą galima prilyginti Pablui Pikasui. Ji su savo darbais net pasipriešino religijai ir tapė portretus, kas islame yra draudžiama. Mane įkvepia ir lietuvių menininkai – tapytojas Antanas Obcarskas, Santa Jukna, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. 
– Minėjai, kad Tave įkvepia muzika. Kokios dainos labiausiai mėgsti klausytis tapant?
– Daugelį metų mylimos dainos – Kokoroko – Abusey Junction.
Kaip ir žymusis olandų tapytojas postimpresionistas Vincentas van Gogas, Austė labiausiai mėgsta tapyti geltonos spalvos dažais, o kūrybiškiausiu paros metu jaunoji kūrėja vadina vakarą.
– Kiek ilgiausiai esi dirbusi prie vieno užsakymo?
– Net laikmatį buvau įjungusi (šypsosi). Reikėjo nutapyti atlikėjo Tyler, the creator albumo „Flower boy“ viršelį su daug visokių smulkių detalių, sluoksnių, kad būtų išgautas saulėlydžio efektas. Turbūt tai buvo pats sunkiausias užsakymas, užtrukęs realizuoti per 50 valandų tai tikrai. 
– Šis užsakymas pareikalavo daugiau nei dviejų parų tavo gyvenimo, ar sunku įkainoti savo darbus? 
– Taip jau yra su menininkais, kad jie savo darbuose mato visus trūkumus, o kiti gali žiūrėti ir nieko blogo juose nematyti. Kai pats žvelgi ir matai, kiek dar galima buvo pridėti, labai lengva nuvertinti savo darbą. Man įkainoti savo darbus ir imti iš žmonių pinigus kažkodėl sunku. Bet pagalvojus, kiek valandų darbo ir priemonių į tą kūrinį įdėta, kartais gaunasi, kad per valandą uždirbi visiškus centus, tačiau man ši veikla vis tiek patinka. 
– Ar laikai save perfekcioniste?
– Taip, bet mokausi tokia nebūti. Visada su mama pasikonsultuoju, kai darbas atrodo baigtas, ji vis tiek geriau nei aš mato, ar reikia kažką tobulinti.
Austė pasakoja, kad labiausiai įsiminęs užsakymas net nebuvo tapytas ant drabužio. Draugui išleidus garso takelį, jaunoji kūrėja viršelį jam sukūrė skaitmeniniu būdu.
– Per išplėstinius užsiėmimus Meno mokykloje mokiausi dirbti su „Photoshop“ ir „CorelDRAW“ grafinio dizaino programomis. Nors šis užsakymas buvo nesusijęs su tapyba, man labiausiai patiko jį kurti, o ir klientas darbu buvo labai patenkintas. 
– Kaip dar mėgsti leisti laisvalaikį? 
– Daugiau nei devynerius metus lankau lauko teniso treniruotes, tai labai svarbus mano hobis, geras sportas ir šiaip atsipalaidavimo būdas. Labai smagu, kad atradau tokį sportą, kuris lavina ir kūną, ir protą. Apskritai mėgstu aktyviai leisti laisvalaikį, važinėtis riedučiais, pasibūti su draugais gamtoje. Dar per pastaruosius metus, kai pakeičiau lietuvių kalbos mokytoją, labai išaugo meilė knygoms, kurios, tikiuosi, neprarasiu. 
– Kokią „Paintfit“ ateities viziją turi? Ar planuoji plėtoti savo prekių ženklą?
– Man kaip tik teta, kuri su šeima gyvena Australijoje, parašė, jog nepamirščiau į lagaminą įsidėti dažų. Šiaip ateityje norėčiau šį projektą plėsti, nes dabar jis labai padrikas ir į jį nėra įdėta daug darbo. Kadangi žinojau, kad metams paliksiu Lietuvą, neturėjau didelio noro įdėti pastangų į šios veiklos plėtrą, bet ateityje, turėdama galimybių, labai norėčiau kurti toliau.
Miglė Kalinauskaitė