Ūkininkai padarė viską…

Kai praėjusios savaitės ketvirtadienį išsiruošėme pasižvalgyti, kaip atrodo bręsti baigiantys pasėliai, jų plotuose pamatėme vos vieną kitą kombainą. Dauguma jų ratus suko sėklinių žolių plotuose. Šią savaitę į žieminių javų laukus išvažiavo jau daugiau ūkininkų. Bet kai kurie, pabandę kirsti javus, greitai buvo priversti stabdyti pjūties darbus dėl įmirkusių dirvų, kiti nusprendė lukterėti, kol grūdas taps brandesnis. Daug klausimų ne vienam ūkininkui kelia ir žieminiai rapsai. Specialistų teigimu, istoriškai žieminiai rapsai pradėdavo nokti dar pirmąją liepos savaitę. Šiemet jų vegetacija vėlavo, tad, žvalgydamiesi po mūsų rajono ūkininkų laukus, kai kuriuose plotuose matėme dar ir žaliuojančių rapsų.

Gamta nepagailėjo pasėlių…

Ūkininkai sako, kad javapjūtė šiemet vėluoja, prie to prisidėjo šaltas ir lietingas pavasaris, pavėluoti purškimai augalų apsaugos priemonėmis, labai pabrangusios trąšos ir prieš geras dvi savaites praūžusi audra. Kalbintų ūkininkų ir specialistų teigimu, visa tai atsilieps ir šiųmečiam derliui, ir jo kokybei, todėl retas jų drįso dalintis prognozėmis apie tai, kiek žada kulti iš hektaro. Juo labiau, kad, pasak Prienų ūkininkų sąjungos pirmininko Martyno Butkevičiaus, suguldytus javus bus sunku nuimti. Tą jau spėjo pajusti ir pradėję javapjūtę ūkininkai. Įmirkusiuose laukuose klimpsta kombainai, palikdami dideles provėžas, kurias vėliau bus sunku užlyginti. Jeigu dar laikysis drėgnesni orai, suprastės ir grūdų kokybė. Ūkininkai nuogąstauja, kad jie bus smulkesni. Dar viena grėsmė – sugulusių javų grūdai gali pradėti dygti. Taigi priežasčių praktiškiems ūkininkams būti atsargiems su prognozėmis yra pakankamai nemažai.
Apvažiavimą pradėjome nuo Veiverių krašto, o baigėme žvalgydamiesi po Stakliškių seniūnijos laukus. Žieminiai, o ir vasariniai javai įvairiose rajono vietose atrodo labai skirtingai. Neseniai praūžusi audra, kurios metu, metereologų paskaičiavimais, per dieną iškrito pusės mėnesio kritulių norma, ir siautęs vėjas stipriau išguldė javus Veiverių, Šilavoto, Išlaužo, Pakuonio seniūnijose. Bet ir šiose vietovėse laukas laukui nelygus.

Stakliškių krašto ūkininkų laukuose auga ir žieminiai rugiai.

Viename ruože javai guli, kitame, visai šalia esančiame plote, stovi kaip siena. Specialistų nuomone, taip, matyt, nutiko dėl to, kad lietaus ir vėjo būta skirtingo intensyvumo. Įtakos turėjo ir auginamos veislės bei technologiniai auginimo niuansai.
Ypač nukentėjo derlingesnėse dirvose augę, gavę reikiamą kiekį trąšų aukštesni javai. Bet, kaip teigia specialistai, prieš tokią gamtos stichiją buvo sunku atsilaikyti ir žemaūgėms javų veislėms, net jeigu laiku ir buvo naudojami augimo reguliatoriai.
Gerai, kad tokių suvargusių, paklotų kviečių, miežių, suveltų rapsų, šoką patyrusių žirnių, pupų ar kitų pasėlių plotai Suvalkijos pusėje akis badė tik didesniais ar mažesniais ruožais. Džiugino gražūs, švarūs javų, rapsų, kukurūzų laukai. Jų matėme visose seniūnijose.
Pervažiavus į kitą Nemuno pusę ir pasukus Dzūkijos link, pasitiko įvairesni laukai, tarp jų ir nemažai žydinčių grikių plotų. Retas ūkininkas dabar ryžtasi auginti žieminius rugius – Stakliškių seniūnijoje jie auginami.
Gal dėl to, kad šiame krašte dirvos mažiau derlingos ir javai buvo mažiau išsistiebę, o varpos subrandinusios smulkesnius grūdus, – mažiau jų nukentėjo ir nuo audros.
Pasak kalbintų ūkininkų, svarbiausia, kad tik dabar būtų daugiau giedros. Prienų r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjos Aušros Tamošiūnienės manymu, jeigu orai leis be didesnių nuostolių nuimti derlių, derlingumas turėtų būti vidutinis, žinoma, žemesnis nei buvo tikėtasi pavasarį. Bet niekas negalėjo tikėtis, kad mūsų ūkininkų laukai po šalto pavasario vėliau dar nukentės ir nuo sausros.
Martyno Butkevičiaus nuomone, svajones apie 10 tonų iš hektaro galima pamiršti, bet vidutiniškai po 6 tonas iš hektaro galima prikulti.
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultantė augalininkystei Rugilė Stadalnykaitė, dalindamasi apvažiavimo įspūdžiais, pasidžiaugė tuo, kad dauguma mūsų krašto ūkininkų šeimininkiškai tvarkosi, prižiūri laukus, yra imlūs naujovėms, investuoja į žemę ir pažangesnes technologijas.
– Ir šiemet, nors ir sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis, jie padarė viską, kas priklauso, bet gamtos nesuprognozuosi, nežinai, pavyzdžiui, užlis ar ne. Žmogus gali dirbti visus metus, o gamta – nušluoti ir per dieną, – svarstė specialistė, kiek apgailestaudama tik dėl matytų kai kurių ne visai tinkamų pradedančio ekologinio ūkininkavimo pavyzdžių.
Beje, važiuojant žvilgsnis savaime nuklysdavo ir į pakeles. Juo labiau, kad tai buvo ir vienas iš išvykos tikslų. Martyno Butkevičiaus nuomone, šioje srityje dar yra ką nuveikti. Jam pritarė ir mero pavaduotoja, Tarybos kaimo ir bendruomenių reikalų komiteto pirmininkė Loreta Jakinevičienė, pasigesdama glaudesnio kai kurių seniūnijų ir ūkininkų bendradarbiavimo. Kaip ir laukų, taip ir pakelių situacija skiriasi. Vienose seniūnijose jos atrodo tvarkingiau nei prižiūrimos kelininkų, kitose – prasčiau. Vieni ūkininkai prie savo ar nuomojamų laukų jas nušienavę, ties kitų laukais – žolės stelbia ir toliau augančius javus ar kitas auginamas kultūras.
Matyt, būtų ne visai teisinga vienareikšmiškai vertinti situaciją. Ko gero, lemia kelios priežastys. Aušros Tamošiūnienės manymu, yra ūkininkų, galbūt neturinčių reikiamos technikos, yra ir nusivylusių nauja tvarka. Mat, pagal naująją tvarką, jeigu per lauką veda kelias, jis, kaip ir pakelės, yra išimamas iš deklaruojamo ploto. Taip padaryta vykdant Briuselio reikalavimus, bet Lenkijos žemės ūkio srities vadovams pavyko savo ūkininkus apsaugoti nuo šios pataisos. Tad, gal ir pagrįstas mūsų ūkininkų klausimas, kodėl jie turi nedeklaruotinus plotus prižiūrėti, šienauti.
Kita vertus, matyt, ne paskutinėje vietoje ir pačių ūkininkų požiūris į ūkininkavimo kultūrą, kaimynystę, prisidėjimą prie bendrų reikalų sprendimo. Martyno Butkevičiaus manymu, laikas suprasti, kad pasėlių pakraščių priežiūra – tai savotiškas ūkininkavimo ir visos seniūnijos veidrodis.
Diskusija šia tema priminė ir neseną „pagarbios“ ūkininkavimo kaimynystės pavyzdį Pakuonio seniūnijoje. Tačiau tai – jau kito „Gyvenimo“ numerio tema.
Ramutė Šimukauskaitė