Tuščia drobė – paskata „iškrapštyti tai, kas glūdi pasąmonėje“

Liepos mėnesį Birštono sakraliniame muziejuje visuomenei pristatyta birštonietės pedagogės, Birštono meno mokyklos Dailės suaugusiųjų studijos narės Vedos MARTINAITIENĖS antroji personalinė tapybos darbų paroda „Sielos krebždesiai“, kurioje – įvairių stilių darbai, nes, autorės teigimu, ji dar tebėra ieškojimų kely. Pirmoji autorės retrospektyvinė tapybos ir simegrafijos darbų paroda „Kelias į save“ surengta dar 2019 metais Birštono kurhauzo galerijoje. Su autorės darbais buvo galima susipažinti ir kurorto dienų metu, ir bendrose studijos narių parodose, kurios buvo eksponuotos Prienuose, Neringoje, Pakuonyje. Šį rudenį studijos vadovo Remigijaus Janušaičio pakviesti bendraminčiai kurs plenere Pervalkoje. Į dailės sritį, aktyvų kūrybinį gyvenimą V.Martinaitienė pasinėrė jau būdama per penkiasdešimties metų.

Parodos „Sielos krebždesiai“ autorė – Veda Martinaitienė.

– Iki trisdešimties metų su jokiais menais neturėjau sąlyčio. Bet, sukakus šiam amžiui, atsirado poreikis apmąstyti, kokia mano gyvenimo esmė. Jau turėjau dvi dukras, motinystės misiją tarsi atlikau. O kur mano pačios norai? Ir tada pasidarė įdomu pabandyti įvairius rankdarbius: meniškai karpyti popierių, verti šiaudinius sodus, išbandyti simegrafiją, makramė ir kitas technikas. Pabandžiau, sekėsi, tai skatino gilintis labiau. O kad aš kada nors tapysiu, nebuvo nė minties. Paprasčiausiai vyko projektas suaugusiesiems, pradėjau lankyti psichologijos ir dailės užsiėmimus, taip ir likau… Ir nuo to laiko pirmadienis ir antradienis yra „šventi“, tai mano vakarai, kuriuos praleidžiu Suaugusiųjų dailės studijoje, – apie netikėtą ir pačiai gyvenimo posūkį pasakojo Veda Martinaitienė.
Visgi, sakau, ne visiems ir ne iš karto pavyksta prisijaukinti teptuką ir popieriaus lapą. Kokia buvo pačios Vedos patirtis?

„Pieva“. Akrilas, drobė. 2022 m.

– Studijoje juokaujam, kad balta drobė – savaime tobulas piešinys. Pasidedu prieš save tuščią lapą, klausiu mūsų vadovo Remigijaus Janušaičio: „O ką dabar tapyti?“ Jis atsako, kad nutapyti gražiai galima viską. Tada pradedi galvoti. Kartais vartai kokį kalendorių su gražiomis nuotraukomis – patiko kas nors – ir pabandai piešti. Štai ant šios sienos sukabinti realistiniai peizažai… Ne visuomet jie pavyksta, tada vėl tapai iš naujo, kaip ir šiuos šlapius akmenis upelyje piešiau tol, kol išgavau norimą efektą. Taigi pagrindinis dalykas – nenuleisti rankų, dirbti ir pasitikėti savimi, – pataria parodos autorė, kurios peizažuose – nemažai medžių, vandens, gėlių, žuvų motyvų.
Visgi V.Martinaitienė teigia, kad peizažai jai mažiau įdomūs. Jai labiau rūpi tapybos pagalba „iškrapštyti tai, kas glūdi pasąmonėje“, išreikšti tuos „sielos krebždesius“.
– Aš neturiu konkrečios paveikslo vizijos, tiesiog paimu teptuką ar mentelę ir pradedu tapyti – nežinau, iš kur ateina spalvos ir formos. Tarsi ranka pati vedžioja teptuką… Dirbu nežinodama, kaip atrodys pabaigtas mano darbas, -– apie tai, kaip gimė jos paveikslai – abstrakcijos, pasakoja autorė.

Vedos Martinaitienės tapyti paveikslai. (Fotografijos – Pedro Heitor).

Vieną, labiausiai jai patinkantį paveikslą „Būties slėpiniai“ Veda nupiešė vos per dvi valandas – tiek laiko truko dailės pamoka. Kitas mistikos, simbolių gausus, įvairiai interpretuojamas paveikslas – Joninių tema. Į šią populiarią šventę dailininkė pažvelgė kur kas plačiau, nei per Rasoms, Kupolinėms būdingus ritualus.
Parodoje yra keturi paveikslai, kuriuose pasikartoja iliuzinių žuvų motyvas. „Kai mano ranka pripiešė daug tų žuvų, susimąsčiau, kodėl man intuityviai norisi tapyti būtent jas? Pradėjau naršyti po internetą, skaityti, ką reiškia žuvies simbolis. Atradau, kad jis susijęs su išmintimi, simbolizuoja ryšį su protėviais, mano mama buvo Zodiako ženklas Žuvys…“ – prasitaria pašnekovė.
Parodos globėjos, Sakralinio muziejaus vadovės Romos Zajančkauskienės teigimu, didelis malonumas muziejaus erdvėse eksponuoti Birštone gyvenančios ir dirbančios dailininkės kūrybą. Autorė ją žavi savo kantrybe, metodiškumu, užsibrėžto tikslo siekimu, jo įgyvendinimu. Veda Martinaitienė ir iki tol muziejuje buvo dažna viešnia, ne kartą su moksleiviais yra rengusi jų kūrybinių darbų parodas, kartu dalyvavusi edukacijose.
– Mano požiūriu, Vedos paveikslus galima padalinti į keturias grupes: tai – išskirtinės vidinės vibracijos, kupinos simbolių, gamtos peizažai, abstrakcijos ir labai ryškūs, „šagališki“ paveikslai. Kontrastai tarp jos darbų įspūdingi, o kūrėja, kaip pati sako, dar ieško savo braižo… – šiltai apie autorę ir jos darbus atsiliepė R.Zajančkauskienė.
Veda kartais taip pat stebisi savimi, ypač, kai iš po teptuko pradeda lietis ryškios spalvos, nes kasdieniame jos gyvenime, aprangoje dominuoja juoda ir balta spalvos. Negali parodoje nepastebėti ryškaus paveikslo, kuriame – tolumoje pavaizduotas miestas, dangaus mėlynė ir geltonas laukas, tarsi apipiltas ugnies ar kraujo raudoniu. Šį paveikslą itin niūriomis, jos nuotaiką atitinkančiomis spalvomis Veda pradėjo tapyti tą dieną, kai Ukrainoje prasidėjo karas. Tačiau karo eigoje paveikslas keitėsi, spalvos šviesėjo, ilgainiui jame išryškėjo geltoni rugiai ir saulė, o viską užliejęs kraujas pradėjo atsitraukti. Autorė svarsto, kad galbūt karo pabaiga įneš daugiau korekcijų į šį paveikslą.
Dailininkė piešia akriliniais dažais, kurie, jos teigimu, patikimi, nepavykus piešiniui, drobę galima perpiešti ar net nuplauti, tuo tarpu akvarelė – pretenzingi dažai. Ateityje autorė nori pabandyti tapyti aliejiniais dažais. Ir, žinoma, ketina sugrįžti prie portretų žanro – juos eksponavo pirmoje savo parodoje.
Draugai, pažįstami V.Martinaitienės teiraujasi, kada pagaliau ir jie galės įsigyti jos darbų. Ne vieno parodos lankytojo žvilgsnį patraukė išskirtinis paveikslas „Provansas“, kuriame Veda pavaizdavo levandų lauką. Bent keli žmonės panūdo šį paveikslą turėti, todėl siekė organizuoti aukcioną, tačiau dailininkė sako dar nėra pasiruošusi išsiskirti su savo paveikslais – visi jai, tarsi kūdikiai, vienodai brangūs. Ji juokiasi: gerai, kad namuose vietos pakankamai – dauguma jos paveikslų, padedant dukroms, buvo sukomponuoti po kelis ir puošia gyvenamąsias erdves.
V.Martinaitienei imponuoja tai, kad dailės mokytojas Remigijus yra kantrus, geranoriškas ir taktiškas. Jis niekuomet nekritikuoja, prieina, pagiria tai, kas pavyko, pataria, ką reikia pataisyti. Užsiėmimuose vyrauja kūrybai nuteikianti ramybė.
– Kūryba – atsidavimo reikalaujantis, laikui imlus dalykas, tačiau tai – išskirtinė galimybė pabūti pačiam su savimi, atsijungti nuo dienos rūpesčių, nebaigtų darbų. Atsisėdi – ir susitelki ties piešiniu, svarstai, kaip tinkamiau sumaišyti spalvas, kur nuvesti liniją, ką pataisyti… Labai mane palaiko šeima, niekuomet nepriekaištauja, kad tiek daug laiko skiriu šiam užsiėmimui, kad visos kambarių sienos nukabinėtos mano darbais… Iš šeimos narių sulaukiu ir patarimų. Ir dukros labai džiaugiasi bei skatina, išsirinko mano darbų – matau, kad jie kabo jų namuose. Sulaukiu paskatinimo ir iš draugų, ne tik parodų metu. Pamatę paveikslus mano feisbuko paskyroje, visuomet „palaikina“, parašo gražius komentarus, – kalba Veda Martinaitienė.
Viena iš jos pažįstamų, kurie Vedą skatino kurti ir nesustoti, surado laiko pasidžiaugti parodomis – jos kolegė, mokytoja Nijolė Juozaitienė, į parodą užsukusi kartu su savo viešnia. Nijolės teigimu, Vedos talento užtenka visiems – ir kolegoms, ir moksleiviams, o štai dabar ji suteikė džiaugsmo ir bičiuliams, ir parodos lankytojams pasidalindama savo „sielos krebždesiais“. Anot jos, ką Veda daro, viską daro nuoširdžiai ir atsakingai, todėl su ja buvo gera kartu dirbti Birštono gimnazijoje.
Ir Veda, ir Nijolė – technologijų mokytojos. Kartu dalyvauta floristikos, kitų technologijų parodose, jaunųjų dizainerių konkursuose, džiaugtasi moksleivių sėkme ir prizinėmis vietomis, įgyvendinti įdomūs projektai. Mokytojos neapsiribojo vien darbu pamokose, o siekė mokiniams suteikti daugiau žinių, skatino domėtis juos traukiančia sritimi, išreikšti savo kūrybiškumą.
Pokalbiui pasisukus apie terapinį dailės poveikį, Veda pataria išbandyti fraktalinio piešimo techniką – tai puikus būdas pažinti save bei koreguoti įvairias neigiamas būsenas. Susidomėjusiems ji rekomenduoja internete pasidomėti rusų mokslininkės ir psichoterapeutės Tatjanos Polujachtovos atrasta metodika ir piešinio bei spalvų pagalba padėti sau, atskleisti savyje polinkius ir talentus, apie kuriuos galbūt nei nenumanėte.
Anot Vedos, patys kūrybiškiausi yra vaikai, jie intuityviai sugeba iš natūros nupiešti bet ką, turi savitą pasaulio suvokimą, o vyresnėse klasėse šie gebėjimai „užsiblokuoja“.
Kaip jau buvo užsiminta, V.Martinaitienė ir pati ne iškart pasuko į menų ir technologijų sritį. Baigusi vidurinę mokyklą, Vilniaus pedagoginiame institute ji pasirinko rusų kalbos ir literatūros studijas. Tuo metu atrodė, kad ši kalba reikalinga ir populiari, juk ir Birštone poilsiavo daugybė rusakalbių.
– Tačiau mano tėvelis buvo toliaregis: jis sakė, kad pasikeis laikai, ir liksi be darbo. Taip ir atsitiko daugiau nei po dešimties metų. Birštono gimnazijoje, kur dirbome septynios „rusistės“, teliko darbo tik dviems, o vėliau atėjusioms teko rinktis, į kurią sritį persikvalifuoti. Pasirinkau technologijų kursus, nors iki tol nebuvau išbandžiusi jokių rankdarbių, nieko nemokėjau. Taigi jau sulaukus trisdešimties, teko perkainoti savo vertybes, gilintis į naują sritį, ir gyvenimas viską sudėliojo į savo vėžes… – pasakoja Veda Martinaitienė.
Ji svarsto nežinanti, iš kurio protėvio paveldėjo polinkį menui. Pavyzdžiui, jos mama labai gražiai siuvinėjo, iki šiol Veda išsaugojusi jos siuvinėtų pagalvėlių. Taip pat labai skoningai rengėsi, gražiai mezgė, pasipuošdavo pati ir dukrai drabužių primegzdavo.
O tėtis buvo visų galų meistras. Prieš kelerius metus pradėjusi domėtis geneologija, Veda nuvažiavo į tėčio gimtinę, ir ten sužinojo, kad kaimynas išleido Liubavo kaimų istoriją. Joje aprašyta ir tėčio šeima, taigi apie tėtį Veda rado naujų, iki tol negirdėtų dalykų. Jis mokėjo išdirbti gyvūnų kailius, spausti sėmenų aliejų, statė namus, mūrino krosnis, kambarius išdažydavo meniškais ornamentais, naudodamas trafaretus, kuriuos pats pasigamindavo.
– Tėvai, ko gero, net neįsivaizdavo, kad kada nors pasuksiu į meno sritį. Kai buvau vaikas, mama bardavosi, kad per dienas lakstau lauke, nenusėdžiu vietoje. Bet mėgau skaityti knygas, tik jų man reikėjo, skaitydavau ir naktimis, pasišviesdama prožektoriumi, – prisimena Veda.
Jos pačios šeimoje dauguma narių taip pat turi meninį polinkį. Jaunesnioji dukra Ugnė – kostiumo dizainerė, mados ženklo „OHMY“ įkūrėja, paskatinusi mamą išbandyti ir modelio darbą, demonstruoti drabužius iš jos naujos kolekcijos. Vyresnioji dukra Aistė – grafikos dizainerė. Žentas Rokas laisvalaikiu kuria elektroninę muziką, o kitas žentas Pedro – fotografuoja. Tad Veda juokais užsimena, kad gal kada nors visi šeimos nariai susivienys, kad surengų ir bendrą savo kūrybos parodą…
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *