Liepos 22-ąją Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje paminėtos kraštiečio, gydytojo ir rašytojo Stanislovo Moravskio 220-osios gimimo metinės. Renginyje dalyvavo istorikė dr. Reda Griškaitė, aktorius Andrius Bialobžeskis, muzikantai Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė ir Jokūbas Juškevičius.
Jubiliejinis renginys prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas dekanas mons. Jonas Dalinevičius. Birštono krašto žmonės ir svečiai pasimeldė ir už St. Moravskį, šviesuolį, kurio iniciatyva Nemajūnų kapinėse 1851 m. pastatyta koplyčia – joje Moravskis ir atgulė amžinojo poilsio.
„Mickūnuose gimęs Stanislovas Moravskis (1802–1853) beveik dvidešimt gyvenimo metų praleido prie Nemuno ir Verknės upių – Ustronės dvare. Būtent Ustronės dvarelyje Stanislovas Moravskis parašė savo svarbiausius literatūros darbus, kurių pagrindinės temos buvo: patriotizmas, bajorai, medicina, Birštonas, muzika, architektūra, moterys“, – kalbėdama apie šią iškilią asmenybę, sakė rašytojo kūrybos tyrinėtoja dr. R.Griškaitė.
Ankstesnių skaitymų metu Stanislovo Moravskio kūryba buvo pristatoma pagal renginio

Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė ir vicemeras Vytas Kederys dėkoja šių metų skaitymų organizatoriams ir programos dalyviams.
temą, tačiau šįkart ji nebuvo pasirinkta, nes buvo susieta su jubiliejiniu gimtadieniu. Todėl, pasak rašytojo kūrybos puoselėtojos, klausytojams buvo padovanotas popuri – gražiausių Moravskio tekstų fragmentai. Iš pradžių A. Bialobžeskis perskaitė eilėraštį „Kas ta šalis?“, o po to – fragmentus iš knygų: „Broliai bajorai“, „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“ ir „Nuo Merkinės iki Kauno“.
Pasibaigus šv. Mišių iškilmei ir skaitymams, susirinkusieji dar nesiskirstė, o susibūrė prie buvusios klebonijos. Čia jie vaišinosi Stanislovo Moravskio aprašytu krašto patiekalu – krupniku (patiekalas, gaminamas iš žąsienos ir kruopų), jo gimtojoje Ustronėje (Jundeliškėse) pagamintais sūriais ir pyragaičiais, šiltai ir draugiškai pabendravo.
Stanislovo Moravskio skaitymų pradžia – 2002-ieji. Į juos rašytojo kūrybos gerbėjai renkasi Jundeliškėse, Nemajūnuose arba Birštone.
Justas Virbickas
„…tebeesame moravskiečiai…“
Hum. m. dr. Reda Griškaitė

Šv. Mišių metu mons. J.Dalinevičius meldėsi ir už žymų kraštietį, ir Šv. Marijos Magdelenos atlaidų intencija.
Priežastį, dėl kurios susirenkame čia jau nuo 2002 metų, liepoms nužydėjus, galima nusakyti dviem žodžiais: Stanislovas Moravskis. Žmogus, gimęs lygiai prieš 220 metų, pačioje XIX amžiaus pradžioje.
Trumpas vos penkiasdešimt vienerių metų gyvenimas, iš kurių beveik dvidešimt praleista čia, prie Nemuno ir Verknės. Kas tas žmogus, kurio atminimui šiandien buvo aukojamos Šventosios Mišios, romantiška viduramžių nostalgija dvelkiančioje Šventų Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, taip jautriai nuspalvintoje Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės ir Jokūbo Juškevičiaus giesmėmis? Prisipažinsiu, kad prieš trisdešimt metų, kai Moravskio kūryba staiga įsiveržė į mano gyvenimą, viskas buvo paprasčiau – tada būčiau pasakiusi: Stanislovas Moravskis – Vilniaus universiteto auklėtinis, gydytojas, filaretas, memuaristas. Galbūt dar būčiau pridūrusi: Adomo Mickevičiaus kartos žmogus, kaip ir dauguma jos atstovų, – išsilavinęs, puikiai valdęs plunksną.
Dabar – viskas daug sudėtingiau: kiekvienas prisilietimas prie šio žmogaus kūrybos atveria naujus klodus, kelia naujų minčių, kelia sumaištį galvoje, nes supranti, kiek daug gali tilpti viename žmoguje: ir proto, ir talento, ir meilės, ir kančios. Ir kokia laimė, kai tu gali prisiliesti prie pačių slapčiausių to seniai gyvenusio žmogaus minčių ir suvokti vieną paprastą dalyką – niekas nepasikeitė. Nepaisant laiko ir civilizacijos, žmogus liko toks pat:
kenčiantis, mylintis, nekenčiantis, tiesiog – jautrus. Šiuo atžvilgiu XIX amžius yra tiesiog nuostabus – jo žmonės jau plačiai (daug plačiau nei anksčiau) atvėrė savo jausmus, atvėrė sau ir kitiems, taip save priartindami prie mūsų. Skaičiau daug XIX amžiaus tekstų – spausdintų ir nespausdintų, parašytų vyrų ir parašytų moterų, skirtų viešumai ir labai privačių. Tačiau šiame rašto žodžiu tirštame amžiuje Moravskis išskirtinis, nes jo žodžio ir plunksnos nesumaišysi su niekuo kitu. Jo plunksna galinga net ir tada, kai atrodo, kai rašoma apie labai paprastus kasdienius dalykus. Nes tai mąstančio žmogaus tekstai, maža to, paženklinti kančia ir vienatve. Tokia tikra vienatve, kai esi vienišas ir minioje. Tik esant tokioms sąlygoms ir gimsta literatūra. Moravskis prieš savo norą tokias sąlygas turėjo. Todėl visa, ką jis sukūrė, galima vadinti gera, o kartais – net labai gera literatūra. Moravskio kūryba, kaip ir jis pats – daugiaklodė, vis dar tirtina ir iki galo neištirtina. Šiandien galima apgailestauti tik dėl to, kad ilgus dešimtmečius ji buvo tik stalčiaus literatūra. Ir vis dar nerandame atsakymo, ar pats Moravskis to norėjo. Bet kuriuo atveju, literatūra, rašymas buvo svarbiausia. Medikas, dvarininkas, valdininkas, aukštuomenės žmogus – buvo tik išorinė, privaloma, jo gyvenimo pusė. Nes buvo pašauktas rašymui. Ir galutinai tai suprato tik čia, Nemuno kilpomis įrėmintoje žemėje.
Palengva (kaip ir visa kitakalbė mūsų XIX amžiaus literatūra), bet Moravskio literatūra jau nugula mūsų knygų lentynose, bet dar svarbiau – mūsų sąmonėje. Nes neįmanoma neįvertinti jo deklaruotų esminių, pamatinių, moralinių vertybių – ištikimybės, doros, meilės ir pagarbos savo artimui, savo šeimai ir tikros, stiprios, nebanalios meilės savo kraštui, jo istorijai, gamtai ir žmonėms. Tai buvo drąsaus, nevaržančio save jokiais primestais autoritetais, jokiais prietarais, laisvo žmogaus žodis; žmogaus, galinčio ir mokančio ir į save, ir į kitus pažvelgti kitaip – iš aukščiau, plačiau. Rašė ne tiek ir ne tik dėl savęs, kiek dėl mūsų, turėdamas vieną didelį tikslą – aprašyti tai, kas buvo, kad būtų galima suprasti tai, kas yra dabar, o galbūt ir tai, kas mūsų laukia ateityje. Ne viską pasakė tiesiai, daug ką paliko tarp eilučių, o tai ir vėl – talento žymė.
Nedaug, labai nedaug Lietuvoje yra vietų, paženklintų kūrybos procesu. Viskas, ką sukūrė Moravskis, patys svarbiausi jo darbai – memuarai, dramos kūriniai, kelionių aprašymai, pagaliau epistolika, kuri jau tapo unikaliu šaltiniu kasdienybės istorijos tyrimams, buvo parašyta ne Vilniuje ar Kaune, ne Sankt Peterburge ar Varšuvoje, bet čia, Jūsų žemėje, tame kukliame mediniame ant Verknės pakabintame Ustronės dvarelyje. Ir tai yra didžiulis Jūsų turtas.
2002 metais šias ir panašias mintis sakėme Jums, pirmą kartą susirinkę į 200-sioms rašytojo gimimo metinėms skirtus skaitymus. Tikėjome, kad kada nors šis kraštas, o ypač Ustronė, taps intelektinio darbo simboliu. Daug kam ši vieta tokiu simboliu ir tapo. Bet dar svarbiau nei atrasti vietą, buvo atrasti patį Moravskį – per jo paties tekstus ir tekstus apie jį. Per tuos dvidešimt metų buvo visko. Buvo gražių ir prasmingų darbų. Buvo ir ne tokių gražių, ir ne tokių prasmingų. Bet Visagalis Laikas visada viską sustato į savo vietas. Kaip tikėjo Moravskis, taip ir mes tikėjome Stebuklu. Ir tas stebuklas įvyko prieš dešimt metų, 2012-aisiais. Turiu galvoje knygą tikrai moravskišku pavadinimu – Širdimi regėti. Jos autorius – Moravskio kraštietis, visos Lietuvos mylimas rašytojas, deja, prieš metus jau Anapilin iškeliavęs Vytautas Bubnys. Tai jis 2012-aisiais išleistoje portretinių eskizų knygoje Moravskį pastatė į vieną gretą su tokiais vardais kaip Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Miškinis, Stanislovas Dobrovolskis, Kazimieras Vasiliauskas, Justinas Marcinkevičius, Jonas Kazlauskas. Tai vis Vytauto Bubnio portretuoti asmenys. Vadinu tai ne tik Stebuklu, bet ir tikra Sąmonės Revoliucija. Deja, tokia revoliucija įvyko anaiptol ne visose galvose. Pirmiausia turiu galvoje apverktiną Ustronės dvaro būklę; tai juolab skaudu, nes Lietuvoje vienas po kito naujam gyvenimui prikeliami vis nauji ir nauji dvarai, net ir nepaženklinti jokia ypatinga intelektine veikla.
Bet nepaisant praradimų ir nesėkmių, tebeesame „moravskiečiai“ – karšti Ustronės atsiskyrėlio kūrybos gerbėjai; Moravskio, kurio intelektinio palikimo fenomeną galima nagrinėti įvairiai – lokalinės istorijos ar šiandien tokios populiarios privačios, arba intymios, istorijos kontekste. Galima analizuoti ir kitu vis labiau istoriografijoje beįsitvirtinančiu jausmų istorijos aspektu, nes Moravskis paliko ir savo jausmų biografiją. Ustronės vienišiaus kūryba labai svarbi ir socialinei istorijai, nes nieko nerašė tik šiaip sau, o toji jo „pramogėlė“ (taip ironiškai vadino savo literatūrinius užsiėmimus) iš tikrųjų buvo labai rimtas ir solidus sumanymas. Nes kūrė turėdamas didelį planą – aprašyti ne tik šio krašto „išorę“ – istoriją ir gamtą, bet ir „vidų“, t. y. pačius gyventojus, įvairias socialines jų grupes. Todėl paliko spalvingą panoraminį aukštuomenės vaizdą – tam skirti garsieji Vilniaus atsiminimai. Rašė ir apie inteligentijos, ypač literatūros ir meno profesijų asmenybes – tam skirti Sankt Peterburgo memuarai. Atidesnis skaitytojas Moravskio kūryboje pasisems medžiagos ir apie valstiečius, ir apie žydus – neatskiriamus dvarininko kasdienybėss palydovus. Bet labiausiai rūpėjo kasdien su vis naujais socialiniais iššūkiais susiduriantys „broliai bajorai“, anuomet jau buvusi vargana ir vis labiau skurstanti smulkioji provincijos bajorija.
Visa tai, ką pasakiau, daugumai Jūsų yra puikiai žinoma, ne tik iš lietuvių kalbą išverstų trijų Moravskio knygų, bet ir iš mūsų štai jau 20 metų kaip vykstančių „Moravskio skaitymų“. O temų, kurias gvildenome, buvo ne tiek ir mažai. Štai kelios:
Moravskis ir patriotizmas
Moravskis ir dvaras
Moravskis ir Ustronės parkas
Moravskis ir broliai bajorai
Moravskis ir moterys
Moravskis ir medicina
Moravskis ir architektūra
Moravskis ir Birštonas
Moravskis ir muzika
Moravskis ir jurginai
Moravskis ir mada
Taip palengva visus dvidešimt metų pasakojome mūsų istoriją per mūsų Moravskį. Bet svarbiausia – nuolat skaitėme jo tekstus. Manau, kad šiandien pats laikas padėkoti tiems, be kurių pastangų ši pažintis su Ustronės Atsiskyrėliu niekada nebūtų įvykusi. Taigi dėkojame:
Mokslininkams: Zitai Medišauskienei, Giedriui Subačiui, Reginai Koženiauskienei, Vytautui Levandauskui, Brigitai Speičytei, Rimvydui Laužikui, Mariui Daraškevičiui, Aistei Bimbirytei-Mackevičienei.
Režisieriams ir aktoriams – Virgilijai Makačinienei, Moravskio fenomeną pristačiusiai televizijos laidoje Vizijos ir tikrovė, Andriui Bialobžeskiui, Virginijai Kochanskytei, Petrui Venslovui, Egidijui Stancikui, Rimantui Bagdzevičiui.
Kompozitoriams ir atlikėjams: Teisučiui Makačinui, Ilonai Klusaitei, Sauliui Šiaučiuliui, Astai Krikščiūnaitei, Audronei Kisieliūtei, Joanai Daunytei, Giedrei Juknevičiūtei, Juditai Leitaitei, Sauliui S. Lipčiui, Aidui Strimaičiui, Eglei Strimaitienei, Arnoldui Aristidui Beinariui, Robertui Beinariui, Giedrei Juknevičiūtei, Joanai Barborai Laukaitytei, Mildai Kraujutaitytei, Povilui Lukoševičiui, Vitai Liaudanskaitei-Vaitkevičienei, Jokūbui Juškevičiui.
Rašytojams: a. a. Vytautui Bubniui, Elenai Kurklietytei, Aldonai Ruseckaitei.
Žurnalistams: Ramutei Šimukauskaitei, Reginai Germanavičiūtei, Liucijai Armonaitei, Liudvikai Pociūnienei, išpopuliarinusiai Moravskį televizijos laidoje „Laiko ženklai“.
Fotografams: Vladui Vitkauskui, Gediminui Vitkui, Anicetui Žvirgždinui, Onai Valkauskienei.
Dailininkei Sigutei Chlebinskaitei.
Politikams: a. a. Antanui Serafinui Zenkevičiui, a. a. Juozui Palioniui, Nijolei Dirginčienei, Juozui Aleksandravičiui, Vytui Kederiui.
Mecenatams: Rimvydui Baranauskui, Sauliui Špokevičiui.
Dvasininkams: Birštono parapijos klebonui monsinjorui Jonui Dalinevičiui, Alovės Švč. Trejybės ir Ryliškių šv. Monikos parapijos klebonui kunigui Stanislovui Stankevičiui, iš Nemajūnų kilusiam Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonui Petrui Linkevičiui.
Birštono, Jundeliškių ir Nemajūnų šviesuoliams: Alinai Jaskūnienei, dar kartą Ramutei Šimukauskaitei, Dainorai Šaltienei, Eitmyrai Grybauskienei, Irenai Šliaužienei.
Ir tiesiog nuolatiniams Moravskio skaitinių klausytojams – juk dėl jų viskas ir vyksta – Gediminui, Evelinai Agotai, Joanai, Marijai, Motiejui, Rolandui, Jolantai, Astai, Dainiui, Liucijai, Mečislovui, Birutei, Editai, Elvyrai… Ir tai, žinoma, anaiptol ne visi vardai.
Dėkoju visiems atėjusiems, visiems buvusiems su mumis ne tik šį vakarą, bet ir visus tuos dvidešimt metų. Ir telydi Jus Stanislovo Moravskio žodis.