Festivalis „Piešiame Nemuną“ upės krantines pavertė tapytojų dirbtuvėmis

Kaitrią penktadienio popietę pasivaikščiojimas Prienų Nemuno krantine, netoli sakurų sodo, priminė apsilankymą nedidelėje lauko galerijoje – drobėje įamžinti Lietuvos upių tėvo peizažą susirinko grupė žmonių. Nuo karštų saulės spindulių po medžiu pasislėpę dailininkai čia sutikti ne atsitiktinai – liepos 22-ąją, antrus metus iš eilės, vyko festivalis „Piešiame Nemuną“. Nemuno plenerai vienu metu vyko Kauno mieste ir rajone – Zapyškyje, Kačerginėje, Samyluose, taip pat Birštone, Prienuose, Alytuje, Kaišiadorių rajone esančiame Darsūniškio kaime.

Tapyti tai, ką matai
„Pleneras – tai veiksmas, jo metu žmonės tapo ir kuria inspiruojami aplinkos, kurioje jie patys yra šiuo metu. Manau, kad oras, buvimas gamtoje, atviroje erdvėje ir sukuria tą ypatingą dvasią visam kūrybos procesui“, – mintimis apie plenerinę kūrybą dalijosi renginio kuratorius Prienuose – menininkas Arijus Pijus.
Prancūziškos sąvokos plein-air (vert. atviras oras, – aut.) atsiradimas daugiausia siejamas su tapytojais Džonu Konstabliu ir Giustavu Kurbė bei Barbizono mokyklos dailininkais, kurie, laužydami akademinės tapybos tradicijas, iš uždarų patalpų išėjo tapyti natūralioje dienos šviesoje. Plenero metu dailininkai tapo arba piešia iš natūros gamtoje, stengdamiesi tikroviškai perteikti aplinkos motyvus, saulės šviesos sklaidą, atspalvius. Dažniausiai nedidelio formato, greitai nutapytų kūrinių tikslas – perteikti gyvą dailininko įspūdį, nuotaiką. Lietuvoje plenerai rengiami nuo pat XIX a. pabaigos, išpopuliarėjo XX a. pirmoje pusėje. 
Nemuno juosta, nugulusi drobėje
„Tapyti gamtoje smagu, nes pats jautiesi laisviau, yra daugiau įkvėpimo kurti. Anksčiau tapydavau dažnai, tačiau dabar ši veikla kažkaip pasimiršo“, – su teptuku rankoje kalbėjo plenere sutikta Karolina.
„Tapyba domėjausi visą gyvenimą, bet domėtis kitų darbais ir pačiai tapyti yra ne vienas ir tas pats. Nepasakyčiau, kad turiu praktinių įgūdžių, nors kažkada studijų metais lankiau dailės studiją pas tapytoją Kostą Dereškevičių. Dirbant bibliotekoje, teko organizuoti ir mėgėjų, ir profesionalų parodas, ir šiaip mane tapyba „veža“ visą gyvenimą. Negaliu ramiai praeiti pro tapybos parodą – visada reikia stabtelėti. Dažniau gėriuosi kitų darbais, negu pati tapau, tokia tinginio pozicija truputį“, – apie asmeninį santykį su menu pasakojo renginio dalyvė Marytė.
Anot svajingai į medį atsirėmusios pašnekovės, ranka privalo turėti praktikos, kitaip matomo vaizdo neišeis perteikti tapinyje. Marytės, Karolinos bei kitų Nemuno plenerų dalyvių darbus rudenį bus galima pamatyti parodose. 
Iniciatyva susitikti krantuose bendrai kūrybai
Festivalio „Piešiame Nemuną“ organizatorių, trejus metus skaičiuojančios iniciatyvos „Švęskime upę“ tikslas – paskatinti visuomenę upes, jų vandenis ir pakrantes išnaudoti kultūriniams renginiams, bendruomeniniams susitikimams, kurti naujus meno reiškinius. Viena iš festivalio organizatorių Romena Puikytė pasakojo, kad iniciatyvos idėja kilo Kauno miesto gyventojams ir menininkams pasidalinus prisiminimais, kaip jie anksčiau turiningai leisdavo laiką prie Nemuno ir ten tapė.
„Supratus, kad tokios tradicijos yra apskritai nunykusios, kilo mintis suvienyti visus į bendrą festivalį ir vėl prie upės tapyti, pasižiūrėti, kaip atrodo Nemunas iš įvairių vietų tą pačią dieną. Mes kviečiame ne tik žmones, turinčius tapybos įgūdžių, bet ir tuos, kurie jų neturi. Svarbiausia yra išdrįsti kurti, o prie upės tai daryti lengviau, juk pati erdvė tai įkvepia“, – apie festivalio atsiradimą kalbėjo R. Puikytė.
Visai neseniai, liepos 6-10 dienomis, su nedidele bendraminčių grupele iniciatyvos autoriai leidosi į kelionę Kauno mariomis ir Nemuno upe su plaustu NEMO. Kelionės dalyviai tapė, piešė, susitiko su vietos bendruomenėmis, pažindinosi su pakrantėmis. Liepos 6-ąją netgi „Tautiška giesmė“ nuskambėjo ant vandens – 25 km nuo Kauno nutolusioje Meilės įlankoje. Kūrybinė kelionė buvo vienas iš festivalio „Piešiame Nemuną“ etapų, kuriame buvo pristatytas keliaujančio plenero formatas.
Atsakingas požiūris į upę
Iniciatyva „Švęskime upę“ siekiama ne tik upes ir jų krantines panaudoti kultūrinėms veikloms, bet ir auginti pagarbą pačioms upėms, didinti miesto gyventojų sąmoningumą apie gamtos svarbą mieste, ekologines problemas.
„Reikia rodyti pavyzdį, kad mums upė rūpi, mes norim jos švarios, joje maudytis, plaukioti, norim ja naudotis ne tik pervažiuojant per tiltą, kaip dažniausiai ir būna. Turbūt, kai patys daugiau upe naudosimės, tai ir saugosime ją labiau“, – teigė R. Puikytė.
Liepą išleistame Vytauto Didžiojo universiteto (toliau – VDU) straipsnyje „Lietuvoje upių ir upelių vandens kokybė – ir namų savininkų rankose“ rašoma, kad tam tikrais aspektais Lietuvos upių ekologinė būklė gerėja, daugelyje upių mažėja maistinių medžiagų, pavyzdžiui, amonio, koncentracija. Vis dėlto mažųjų upelių, tekančių per miesto teritorijas ar žemės ūkio laukus, būklė yra labai prasta.
„Neretai nustatomi atvejai, kuomet gyventojai savarankiškai tvarkomas buitines nuotekas nuveda į paviršinių nuotekų surinkimo tinklus, kuriais teršalai dažniausiai keliauja į Kauno miesto upes ir upelius“, – rašoma VDU straipsnyje.
Prasmingas simbolis
Viena iš festivalio organizatorių R. Puikytė pokalbio pabaigoje užsiminė, kad net skirtingose upės pusėse gyvenantys kauniečiai yra vieni kitiems kaimynai.
„Mes turime tokį pasakymą, kad esame kaimynai per upę, tai reiškia, kad upė mūsų neatskiria, o kaip tik – jungia. Jeigu aš gyvenu senamiestyje, tai gyvenantys per upę Vilijampolėje yra mūsų kaimynai. Upė – bendruomenių jungiamoji dalis, gi visas miestas apsijungia pagal upių kraštines“, – kalbėjo ji.
Miglė Kalinauskaitė