Taip pasakys viena iš mano pašnekovių, liepos 26-osios – Šv. Onos, Duonos ponios – išvakarėse. O, kaip gražiai, prasmingai ir, žinoma, teisingai pasakyta apie Onines. Juk tokiu metu jau naujas derlius nukultas ir šviežią duonelę galima kepti iš šiųmečių grūdų. Ar taip bus ir šiemet, dar neaišku – gamtai vėluojant keliomis savaitėmis, stabtelėjęs javų nokimas, o ir vieta vietai nelygu, bet javapjūtė jau prasidėjus. Taigi proga pakalbėti apie mūsų duoną kasdieninę pati geriausia ir net ne vienintelė. Prienai ruošiasi ir dar vienam įvykiui: rugpjūčio 27 d. prieniečiai ir miesto svečiai bus pakviesti jau į antrąjį „Duonos ir ugnies“ festivalį Beržyno parke, tad akivaizdu, kad Duona mums darosi svarbi visomis prasmėmis. O kiek ji svarbi festivalio idėjos autorei, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos metodininkei Daliai Bredelienei bei Prienų sveikos gyvensenos klubo „Versmenė“ pirmininkei Leonorai Kalantienei ir ugdymo pasakomis edukatorei bei socialinės kultūrinės erdvės „Mano dieduko svirnas“ įkūrėjai Akvilei Sadauskienei, susitikome pasikalbėti, ir atsirado trys moteriški ir jaukūs monologai Duonos tema.
Dalia BREDELIENĖ: „Krašto kultūriniame klode duona ir Prienai labai dera“
„Mūsų Prienai įdomioje vietoje: Nemunu eina riba, skirianti Suvalkiją nuo Dzūkijos, tai mūsų išskirtinumas, beveik identiteto dalis, daugiau taip niekur nėra. O aš pati irgi turiu savąją ribą: esu pusiau suvalkietė, pusiau žemaitė – mano mama yra iš Žemaitijos. Privažiuoju Raseinius, ir dangus ten žydresnis, ir oras kitaip kvepia. Ir nieko čia nepadarysi: visos vasaros prabėgusios Žemaitijoje, Šilutės rajone, Saugų kaime… Iš vaikystės prisimenu, kaip močiutė išmušdavo sviesto ir užtepdavo juo juodos duonos riekę – valgai ir negali atsivalgyti. O diedukas laikė bites, tai užtepa to skysto medaus ant juodos duonos, per pirštus varva, visos barzdos saldžios – pasakiškai skanu. Močiutė kepė ir duoną, bet to proceso neatsimenu, tik žinau, kad pamažu tarsi savaime ateidavo tai viena, tai kita su duona susijusi išmintis. Pavyzdžiui, jeigu paskolinai raugo, tai jau viskas – esi su tuo žmogumi beveik giminė, tas pats, kas kūmai. Ir ėjimą į mišką per išplaukusius rugius prisimenu, ir tas mėlynas vosilkas, kurias tremtiniai sudėjo į savo ilgesį ir dainas. Ir netgi dabar, kai viskas keičiasi, duona lieka kažkokiu giluminiu genetiniu dalyku, kuris amžinai su mumis. Mes niekur nuo jos nepabėgsime, kad ir kokie kosmopolitai taptume. Juk štai emigrantai svetur susikuria puikų gyvenimą, bet jame atsiranda lietuviška parduotuvėlė, o joje – juodos duonos.
Mes Lietuvoje kasdieniniame gyvenime apie duoną lyg ir visai negalvojame, bet ji mumyse yra savaime. Juk apie ją šimtmečiais sukosi visas lietuvio gyvenimas: dėl jos dirbo žemę, dėl jos kovojo, ją apdainavo (kalendorinės, darbo dainos) ir tiesiog ja gyveno. Todėl apie tai ir verta kalbėti kaip apie paprastą ir kartu labai nepaprastą dalyką. Man duona – netgi ne daiktavardis, ji – be kalbos dalies. Tiesiog Duona ir joje absoliučiai viskas.
„Anksti sužinojau, kad duona yra ne tik socialinė, bet ir dvasinė vertybė, – prieš paimant į rankas duonos riekę, reikėjo persižegnoti, duonos dalijimas prie stalo visada buvo tėvo privilegija. Šitų vaikystės įspūdžių veikiamas, aš net vieną savo lyrikos knygą pavadinau „Duoną raikančios rankos“. Duonoje nėra blogio, ir visa, kas padaroma dėl duonos, yra teisinga“, – cituoju eilutes iš Justino Marcinkevičiaus knygos „Dienoraštis be datų“.
Viename iš jo eilėraščių yra ir tokios eilutės: „Kaip vandeniu ir duona / aš gyvas tavimi“. Tai – apie Lietuvą, kuri poetui yra tai, be ko negali egzistuoti žmogus – vanduo ir duona. Duonoje poetas užkoduoja tėvynę Lietuvą, suvalkietiškąją prieškario kaimo kultūrą, mūsų tautinį identitetą, glūdintį genetiniu lygiu, ir taip paprastai atpažįstamą juodos duonos riekėje ant mūsų stalo.
Mūsų namuose ant stalo visada yra duonos. Būdama mugėse, visada nusiperku bemielės, pilno grūdo duonos: mėgstu juodą, rupią, tikrą lietuvišką duoną.
Visai iš paprastos minties kilo idėja ir apie festivalį: kodėl nepadarius šventės, kurioje žmonės galėtų rasti daug įvairių kepėjų duonos ir jos nusipirkti? Tada dar kažkas užsiminė apie ugnį, kaip nedalomą vienį su duona, ir ėmė dėliotis mintys, auginančios vis naujas idėjas. Išgryninta, sustyguota ir paversta realybe festivalio programa – jau didelis Kultūros ir laisvalaikio centro darbuotojų darbas.
Kita vertus, mus, kultūros darbuotojus, jau ne vienerius metus kankino Prienų identiteto klausimas. Žinoma, yra sklandytuvai, Pociūnai, ir mes visi tuo didžiuojamės ir džiaugiamės, bet laikui bėgant vis labiau supranti, kad identitetas negali būti tai, kas atsiradę šiandien ir yra šviežia – tai turi eiti iš daug giliau ir būti daug prasmingiau. Tuomet pradedi ieškoti to identiteto šaknų, galvoti, kur jis prasideda, kas mes esame. Nemuno riba tarp Suvalkijos ir Dzūkijos tikrai labai unikalu, bet pateikti tai kaip kultūrinį renginį ar įvykį būtų sudėtinga. Tada ėmiau galvoti apie tai, ko mumyse daugiau: suvalkiečių ar dzūkų? Vis dėlto, galima pastebėti, kad mūsų žmonės identifikuoja save daugiau kaip suvalkiečius. O pasakai „suvalkietis“, ir iš karto kyla pasiturinčio žemdirbio, rugio, duonos, gausos asociacijos. Tuomet aš netgi pasidomėjau, ar yra organizuojamas koks kitas duonos festivalis. Paaiškėjo, kad kažką, skirto duonai, organizuoja Latvija ir dar kažkas Amerikoje. Bet kad duonos tema būtų vystoma tradiciškai festivalyje, kad jai būtų visiškai pašvęsta ir plačiai žinoma diena, aš neradau ir pagalvojau, kad tai galėtų būti ta detalė, kuri išskirtų Prienus iš kitų rajonų, o su laiku galėtų susiformuoti ir graži tradicija. Kaip, pavyzdžiui, žmonės važiuoja į Druskininkus žiūrėti žydinčių narcizų, į Žagarę – vyšnių uogienės, vadinamos žagarvyšnių zapte, taip jie galėtų važiuoti į Prienus nusipirkti duonos ir pabūti gražiame renginyje su duonos pardavėjais, edukacijomis, koncertais.
Žinoma, tam reikia laiko, tai didelis darbas ir ilgas įdirbis, bet įmanoma. Šiandien aš labai džiaugiuosi, kad mano idėja, kuri dabar yra jau visų, priimta, kad tas gražus pirmasis festivalis pernai jau įvyko ir kad startas duotas. Ir jei rudenį visur vyksta derliaus šventės, tai pas mus išskirtine detale tampa Duona. Krašto kultūriniame klode duona ir Prienai labai dera“.
Leonora KALANTIENĖ: „Paskaitai etiketes ant duonos ir norisi išsikepti savo“.
„Kai kepu duoną, namai kvepia jaukumu ir vaikyste. Tada mes gyvenom Žarijų kaime, Prienų rajone. Tėvelis buvo meistras, pastatyti gražūs namai, baldai ąžuoliniai, bet vieną dieną viskas sudegė, gyvenimas pasikeitė, bet duonos kvapas iš tų Žarijų kaimo liko. O kai 1953 m. tėvelis susibudavojo kitą namą ir persikraustėme į Prienus, duonos istorija buvo jau kitokia. Čia duoną kepti nebuvo iš ko, o šeimoje gimė septintas vaikas. Tuomet mamytė nuo pusnakčių eidavo stoti į eilę prie duonos į tą raudoną pastatą, kurį vėliau vadino monopoliu. Ji atstovėdavo eilę, tuomet prisižadindavo 2–3 vaikus ir visi gaudavo po kepaliuką forminės duonos – devynioms burnoms vis tiek kuklu. Per šventes mamytė kepdavo ragaišį, kurį iki šiol labai mėgstu ir pati kepu, o kasdien – tik razavi miltai. Na, nors sveika. Dar vėliau gal jau iš kokio mandrumo kepėm duoną iš baltų miltų.
Aš, matyt, viską paveldėjau iš mamytės, taigi ir savo namuose viską gaminu pati: ir pyragus, ir kibinus, ir koldūnus. Dabar kepu ir duoną su raugu. Esu kepusi ir su mielėmis, bet ne tai. O prasidėjo viskas nuo to, kad gal prieš 15 metų susipažinau su malūnininku Pranciškumi Jakubausku, jis, mums, sveikuoliams, skaitė paskaitėlę, o po to mes pradėjome pas jį pirkti miltus – kvietinius pilno grūdo, ruginius, grikinius – dalintis tarpusavyje raugu ir kepti duoną. O jau kaip tik iškepta tokia duonelė skanu su sviestu! Raugą laikau šaldytuve neužsuktame indelyje, gali stovėti iki dviejų savaičių. Jeigu nežadu kepti – dedu į šaldiklį – išimi, pamaitini miltais ir vandenuku, ir jis atgyja.
Mano kepimo būdas šiuolaikinis. Imu pusę kilogramo ruginių pilno grūdo miltų ir pusę litro vandens, viską išmaišau, sudedu raugą. Tada beriu druskos ir netgi šaukštą cukraus: man skanu, kai duona salsteli, nors ir nėra tai labai sveika. Bet geriau kartais nusižengti taisyklėms, nei labai norėti, bet fanatiškai sau neleisti. Kartais pamaišau kvietinius miltus su ruginiais. Tešlą reikia ilgai maišyti. Anksčiau sakydavo: reikia minkyti, kol sienos išrasoja, o iš tiesų, tai kakta. Tada dar paskaninu moliūgų ar saulėgrąžų sėklomis. Anksčiau berdavau ir sėmenų, bet dabar paskaičiau, kad sėmenys kaisdami pasidaro kenksmingi. Tuomet palaikau dažniausiai per naktį ir ryte kepu. Kartais reikia važiuoti į turgų, bet matau, kad duona iškilus, tai tuomet būtinai turiu pašauti – pražiūrėsi tą momentą, ir skanios duonelės gali neturėti. Kartais kepaliuką papuošiu javų varpomis – gražu.
Sveikuolių filosofija duoną valgyti leidžia, ruginė duona netgi labai sveika. Skrandžiui darbo yra ir vitaminų pilno grūdo miltuose gausu. O kad nereikia duonos valgyti su makaronais ar bulvėmis, tai jau žinome.
Iš pirktinių duonų mėgstu Garliavos juodą duoną, o kartais pasilepinu nedidelėmis piknikų duonelėmis. Valgai ir tikrai skanu, kol nepaskaitai etiketės. O kai paskaitai, maišai ir kepi savo duonelę. Bet čia kaip tų vaistų: geriau etikečių neskaityti.
Sveikuoliai dalyvauja miesto gyvenime, nepraleisime ir „Duonos ir ugnies“ festivalio: ir duoną būtinai kepsime, ir dalinsimės, ir vaišinsime. Gyventi dalijantis – mūsų kasdienybė, o dalintis šventėse – turbūt ir yra didžioji jų prasmė“.
Akvilė SADAUSKIENĖ: „Duona gyva: jei namuose šalta, tai ir duona nekils“
„Iš mano ankstyvos vaikystės duona atkeliauja greičiau keistais nei šiltais prisiminimais. Esu gimusi dar tarybiniais laikais, kai duonos vertė, turbūt, nebuvo didelė. Prisimenu duonos maišus rūsyje, kaimyno parsivežtus šerti gyvuliams… Mes, daugiabučio vaikai, šaltais vakarais žaisdami rūsyje, tą duoną, aišku, lauždavome, valgydavome – buvo šilta, skani, kvepianti. Bet maišuose, kampe, rūsyje… Man atrodė labai keista.
Namuose tuo metu duonos niekas nekepė, tik prisimenu, kad pastovėjusią duoną mama sudrėkindavo ir atkepdavo orkaitėje. Po namus pasklisdavo labai skanus kepamos duonos kvapas, o duona vėl tapdavo minkšta. Atsimenu duoną, kurią kepdavo mano draugės Rasos močiutė Meškinės kaime, Prienų rajone. Man likęs įspūdis – milžiniško dydžio tos naminės duonos riekės.
Tradicinė ruginė duona į mūsų namus sugrįžo tuomet, kai mano mama, a. a. Anelė Razmislavičienė, Prienų krašto muziejininkė, turbūt viena pirmųjų Lietuvoje su kolege Irute Seselskiene pradėjo kepti duoną savo parengtoje edukacinėje programoje „Duonos kelias iki stalo“. Norintys išmokti kepti tradicinę duoną važiuodavo mokytis, filmuodavo, klausdavo patarimų. Ir ta muziejaus duona iš tiesų buvo pati tikriausia. Kartais mama jos parnešdavo į namus. Ne kartą teko dalyvauti ir duonos kepimo edukacijoje: ir su darboviete, ir su ansambliu – ne viename mergvakaryje esu dainavusi, kuriame duona buvo kepama jaunamartes išleidžiant į gyvenimą. Tą visą ilgą ir skaniai kvepiantį procesą esu mačiusi ir jautusi iš labai arti.
Pati duoną kepti sugalvojau 2009 metais, gimus mūsų dvyniams. Ilgai buvome ligoninėje, turbūt buvau išsiilgus tokių žemiškų, moteriškų darbų. Kai šiuo savo noru pasidalinau su drauge Rasa, ta pačia, kurios močiutė kepė duoną, ji prisiminė turinti raugo. Tiesa, iš to pirmo mūsų kepimo nieko neišėjo, duona buvo kaip plyta, bet nesėkmė noro neužgesino. Galiausiai pasigaminau savo „gyvą“ raugą ir iškepiau gerą ruginę naminę duoną. Vėliau „atidirbau“ savo receptą, nenaudoju cukraus, sutrumpinau kepimo orkaitėje laiką ir „pažeminau“ temperatūrą. Supratau, kad tiesa, kas yra knygose rašoma: jei namuose ir už lango šalta, pačiam nejauku, tai ir duona nekils. Taip mano patyrimu ir yra, jei man šalta, lauke pagėluo, tai ir mano duonelė stovi vietoje… Taigi sakau: duona – gyvas organizmas.
Duoną kepu beveik nuolatos, ypač prieš šventes – šeima priprato, draugus vaišinu, lauktuvių įdedu. Tiesa, dabar jau rečiau, tai „ne tas oras“, tai laiko tinkamai skirti duonai negaliu. Šiuo metu namuose rūgsta raugelis, juk Šventa Ona čia pat, ir nauja duona artėja. Rinkdamasi duoną, ieškau ruginės, bemielės, ne per saldžios. Ir dar – gera duona turi būti skalsi. Jei suvalgai vieną, kitą riekę, ir dar daugiau tilptų, tai kokia čia duona? Mėgstu duonos nusipirkti mugėse, pas žmones – juk žinau, kiek reikia laiko ir kantrybės jai iškepti, todėl duonos kepėjus palaikau, o nekepančius – raginu. Beje, kai prasidėjo karantinas 2020 m., buvau paskelbusi duonos kepimo drauge, nuotoliniu būdu, akciją socialinio tinklo puslapyje, – prisijungusieji bendrai raugėme, maišėme ir kepėme tradicinę ruginę naminę duoną. Po to džiaugėmės ir skanavom kiekvienas savo duonutę.
Akvilės duonos receptas
Pirmiausia reikia pasiruošti raugą. 1 kg ruginių miltų užpilame kambario temperatūros vandeniu ir išmaišome. Tešla turi būti skystokos grietinės tirštumo. Indą uždengiame rankšluostėliu ir laukiame, kol pradės kilti burbuliukai. Šiltesnėje temperatūroje šis procesas gali įvykti per parą, vėsesnėje – ir iki 2 parų. Kai raugelis išrūgsta, pasirodo burbuliukai ir jis pakilęs ant sienelių, neleidžiame jam subliūkšti, o pilame ruginių ir kvietinių miltų – vienų ir kitų maždaug po dvi stiklines. Labai svarbu, kad miltai būtų šviežiai sumalti. Ilgai stovėję miltai gali prastai kilti. Taip pat pilame stiklinę vandens. Išmaišome tešlą ir indą, uždengtą rankšluostėliu, pastatome šiltesnėje vietoje. Stebime, ir maždaug po pusės ar paros, kai tešla akivaizdžiai pakyla ar net ketina lipti per kraštus, suberiame 4 stiklines ruginių miltų, pridedame 2 šaukštus druskos ir 4 šaukštus medaus, išmaišyto stiklinėje vandens. Galime berti kmynų arba kanapių sėklų. Išmaišytą tešlą dedame į skardą, išklotą kokybišku kepimo popieriumi, ir dar kildiname. Aš padarau kryželį. Užmaišius vakare, greičiausiai kepti teks ryte, palaikius per naktį, o jeigu užmaišysime ryte, tai kepsime greičiausiai vakare. Labai svarbu nepraleisti to momento, kai duoną būtina pašauti. Nes tešla gyva ir ji neatleis mūsų aplaidumo ar laiko neturėjimo – sukris ir iškepus bus tarsi plastilino konsistencijos. Duoną kepkime 225O temperatūros orkaitėje 25 min. ir 180O temperatūroje dar 20 min. Kepant iš daugiau miltų, kepti reikės ilgiau. Tiesa, iškepimo laiką tinkamai nuspėti reikia patirties. Iškeptą duoną nuplaukime vandenuku su trupučiu medaus, kad plutelė būtų minkštesnė. Iškeptai duonai reikia duoti pailsėti bent pusę paros – neraikykime jos tik iškeptos, lips prie ašmenų, galvosime, kad neiškepė. O jau kai visai atvės – skalsios duonos!
Rasa Žemaitienė, Prienų KLC komunikacijos specialistė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“