Birštone besigydantis Ukrainos karys: „Būčiau tarp pirmųjų, kurie suskubtų Lietuvai į pagalbą…“

Liepą viešai išplatintas pranešimas apie tai, kad į Lietuvą medicininiam reabilitacijos gydymui sėkmingai atvežta per 50 kovotojų iš Ukrainos, pagalba jiems teikiama aštuoniose šalies gydymo įstaigose. Atvykusieji pacientai yra po įvairiausių sužeidimų karo metu: galvos smegenų sužalojimų, šautinių žaizdų, stuburo pažeidimų bei kitų traumų, patirtų sprogimų metu. Jiems taikomos antrinio ir tretinio lygio stacionarinės medicininės reabilitacijos paslaugos, skirtos ilgalaikių kompensuojamųjų biopsichosocialinių funkcijų sutrikimų turintiems pacientams. Dalies jų reabilitaciją inicijavo Vidaus reikalų ministerija. Kovotojų perėmimą iš Ukrainos organizuoja ir koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerijos tarpinstitucinė darbo grupė kartu su Ekstremalių sveikatai situacijų centru. Ukrainos kovotojų pervežimu į Lietuvą rūpinasi Susisiekimo ministerija.
Igoris ir Vasilijus yra du iš keleto ukrainiečių karių, kurie mūšio lauke patirtus sužeidimus gydosi Birštone. „Esu labai patenkintas, sanatorija mus gerai priėmė, suteikė komfortiškas sąlygas gydytis ir ilsėtis,“ – atskubėjęs į pokalbį iškart po masažo pasakojo Igoris. Kulka jam pataikė į petį, po operacijos Ukrainoje karys buvo atsiųstas medicininei reabilitacijai į Lietuvą.
– Man paskirtos fizioterapijos, kineziterapijos procedūros, gydomosios mineralinio vandens vonios, lankau baseiną, masažą. Procedūros įvairiausios, jų išties nemažai, tikiuosi, kad po 24 dienų kurso atsistatys judesio funkcija, galėsiu pakelti ranką, tai man yra labai svarbu vykdant kario pareigas, – kalbėjo pašnekovas.
Jaunasis Ukrainos karys Vasilijus į pokalbį įsitraukia kiek vėliau, atlikęs paskirtą procedūrą. Jo sužeidimai rimtesni: deformuota koja, sviedinio skeveldros perkirto žąstikaulį, todėl ranka imobilizuota geležiniu įtvaru – jo nenusiims, kol atviras lūžis nesugis.
Vasilijus, baigęs mokslus, atitarnavo Ukrainos kariuomenėje, buvo pasirašęs kontraktą, pasibaigus sutarties terminui, išvyko uždarbiauti į Lenkiją, prie statybų. Kai išgirdo apie karo pradžią, vaikinas per dvi dienas parskubėjo į gimtinę ir prisijungė prie kovotojų. Pasak jo, kas kitas, jei ne jis, gins Tėvynę, savo žemę. Savo šeimos jis dar nesukūręs, tik tenka nuolat skambinti mamai, kuri labai išgyvena dėl sūnaus.
Igoris iki 2014 m. dirbo draudimo kompanijoje, užėmė vadovaujančias pareigas. Vedęs, jo sūnui – panašiai tiek metų, kiek Vasilijui, tačiau jis neįsitraukė į kariuomenę. Igoris laikosi principo, kad šeimoje pakanka vieno kariškio, kitas turi likti namuose, ginti ir rūpintis artimaisiais.
Paklaustas, ar sanatorijoje pasinaudojo proga lankyti psichoterapijos užsiėmimus, Igoris šyptelėjo: „Esu profesionalus karys, instruktorius, važinėju ir apmokau priešakinėse fronto linijose esančius karius, su Kanados ir Prancūzijos atstovais dirbame pagal NATO standartus, karo veiksmuose dalyvauju nuo 2014 metų. Šis sužeidimas man jau trečias. Žinote, psichoterapija galbūt ir reikalinga, bet mano darbas specifinis ir aš esu pats sau psichologas.“
Karys patikina galintis ramiai kalbėti apie tai, ką matė ir patyrė. Anot Igorio, žinia apie tai, kad Rusijos kariuomenė užpuolė Ukrainą, jam ir daugeliui nebuvo staigmena, juk neoficialus karas tęsiasi jau aštuonerius metus. Visgi bent jam pačiam buvo netikėta tai, kad Rusijos kariuomenė per Baltarusiją buvo nukreipta tiesiai į Kyjivą. Buvo laukta, kad agresoriai veršis Rytų kryptimi, Donecko, Luhansko link. Laimė, kaip sako Igoris, Ukrainos kariuomenė buvo pasiruošusi.
Ką reiškia karas 21 amžiuje? Pasak Igorio, tai – aukštų technologijų karas, tačiau jis dukart atsiprašo už grubų paties išsireiškimą, kad Rusija kovoja ne šiame lygmenyje, o naudodama kareivius kaip „patrankų mėsą“.
– Nuo 1941– 1945 metų karo rusų kariuomenė nė kiek nepatobulėjo: ji neturi strategijos, net nenori kariauti technologijomis, raketomis, vadovybei nusispjauti ant karių gyvybių – jos nelaikomos vertingomis. Neseniai į nelaisvę buvo paimta okupantų grupė, vietovėje ji orientavosi pagal 1968 m. išleistus žemėlapius, – pasakoja ukrainiečių karys. Jo teigimu, Kremlius, siekdamas pateisinti pradėtą grobikišką karą, plačiai naudoja propagandą ir plauna smegenis tėvynainiams. Jos įkaitu tapo ir jo paties tėvas.
– Mano tėvas gimė Kolymos kalėjime, kur jo mama, mano senelė, sėdėjo už ryšius su „banderovcais“. Bet jis tapo aršiu komunistu, „putinistu“. Tėvas mūsų šeimą paliko ir išvyko į Rusiją, kai dar mokiausi mokykloje. Žinoma, iki šio karo bendravome, susitikdavome. Papriekaištaudavo man, kad vengiu rusų kalbos. Su juo nutraukiau ryšius po to, kai eilinį kartą paskambino ir išsireiškė: „čia pas jus vyksta karas“. O aš jam: „čia ne mes tarpusavyje kariaujam, tai jūs mus užpuolėt – kas ant Mariupolio teatro bombas numetė?“ O jis man: „tai ne mes, tai jūs patys sprogdinatės…“ – Igoriui skaudu, kad jam artimas žmogus Kremliaus idealogijos įtakoje pavirto „zombiu“. Su tėvu sūnus daugiau nebesišneka.
– Tėvas skambina seseriai, guodžiasi, kad vaikai jį sergantį apleido. Tuomet sesuo jo klausia, kodėl tėvas nepasidomi jais, jų likimu, juk Igoris sužeistas, buvo prie mirties, jį sužeidė rusų pajėgos, kurios be perstojo bomborduoja ir taikius gyventojus, žmonės praktiškai neišlenda iš slėptuvių… Tačiau tėvas užsispyręs kartoja, kad rusų kariuomenė niekuo dėta, „tai vis tie patys ukrainiečiai…“. Mano tėvas iš tų, kuriems spjauk į tarpuakį, o jis sakys „krenta Dievo rasa“, – apmaudą reiškia Igoris.
– Putinas neapskaičiavo, kad Ukraina visuomet buvo išdidi ir didinga šalis. Mes galime namuose, tarpusavyje pasibarti, bet prie mūsų nepristok. Jeigu tu esi ukrainietis ar ukrainietė, tau leidžiama kritikuoti, parūgoti ant valdžios, bet svetimšaliams – šiukštu – to neleisime daryti, – pabrėžia pašnekovas, reikšdamas susižavėjimą ir lietuvių tauta.
Anot jo, Lietuva – maža, bet savo vertę žinanti, išdidi, kaip erelis, ir garbinga šalis, nesavanaudiškai padedanti Ukrainai ir jos žmonėms. Todėl Igoris patikina, jeigu agresorius atsigręžtų į Lietuvą, Igoris būtų tarp pirmųjų, kurie jai suskubtų į pagalbą.
Karas Ukrainoje tęsiasi jau penkis mėnesius, dar nėra prošvaisčių, neaišku, kada jis baigsis. Kaip turi jaustis žmonės, kariai, kurių kasdienybę lydi mirtis? Karas turi savo kainą, kaip rodo ankstesnių karų patirtys, ne visi, pabuvoję kare, vėliau pajėgūs sugrįžti į įprastą gyvenimą. Igoris tai pripažįsta, tačiau sako, kad tarnaujantys specialiose pajėgose treniruojami neprisileisti artyn neigiamų emocijų, grupė psichologiškai nusiteikusi kovoti iki galo. „Mano darbo specifika reikalauja ypatingo susikaupimo, galiu verkti žiūrėdamas sentimentalius filmus ar pasakodamas istorijas, tačiau darbe išlieku visiškai ramus,“ – pasidalina pašnekovas.
– Vienas kitą labai gerbiam, esame pasiruošę bet kada ateiti į pagalbą, vienas kitą pridengti krūtine. Civiliame gyvenime mes galime net nesikalbėti, bet, kai vykdome užduotis, esame daugiau nei broliai. Pas mus ramiau nei Kyjive, nes aš konkrečiai žinau, kur priešas, o kur mano draugas, – patikina Igoris.
Jo įsitikinimu, ukrainiečiai tikrai atsilaikys, nes jie – labai stiprios dvasios. Tai rodo ir šalies istorija, kurioje buvo nemažai pasipriešinimo įsibrovėliams epizodų.
„Mus motyvuoja tikslas – išvyti okupantus iš Ukrainos, kad mūsų žemėje jų neliktų nė pėdos. Mes jų nekvietėm… Tų Rusijos karių, kurie peržengė mūsų sienas, žudo mūsų tautiečius, mes nelaikome žmonėmis, mums jie – priešai, man – taikinys. Kai tėvas man papriekaištavo, kad žudau žmones, jam atsakiau tą patį, ką ir jums, kad žmonės yra taikiame gyvenime, kare jie tampa priešais. Nenori kariauti – neik, bet neieškok pasiteisinimų, – profesionalus ukrainiečių karys sako nejaučiantis gailesčio okupantams. Jis patvirtina, kad pasitaikė atvejų, kai rusų kareiviai, nenorėdami vykti į frontą, sąmoningai susižeidė, persišovė.
Igoris svarsto, kad kariauti dar liko trys – keturi mėnesiai. Ukrainiečių pozicijas itin pagerino gautos raketinės sistemos „Himars“, kurios padės sunaikinti rusų artileriją. Anot pašnekovo, priešininkai sunkiosios ginkluotės dar turi pakankamai, nors jų sviediniai su žeme sulygino ne vieną ukrainiečių gyvenvietę. Kad įgytų ženklų pranašumą, ukrainiečiams reikalinga sunkioji ginkluotė, koviniai lėktuvai, trūksta netgi automobilių, visureigių.
– Nupirko mums savanoriai tris džipus, ir viskas – jų jau nebeturime, pateko į ugnies liniją, pataikė sviedinys – liko tik ratai, – neslepia Igoris. Jo teigimu, Europos šalys, JAV daugiausia remia Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, rečiau remiama Nacionalinė gvardija, o specialiosios paskirties daliniams mažai kas padeda, nes šios pajėgos nesireklamuoja, apie jas žino ir teikia pagalbą tik labai siauras savanorių ratas.
– Kalbant plačiąja prasme, Ukrainos ginkluotosios pajėgos sulaukė labai reikšmingos pagalbos iš Ukrainos šalių, JAV, Didžiosios Britanijos. Žemai lenkiuosi prieš Lietuvą ir jos žmones, maža šalis, bet jos pagalba neįkainojama, – pastebi pašnekovas.
Igoris, paklaustas, ko iš karo Ukrainoje galėtų pasimokyti Lietuva, sakė pirmiausia linkintis, kad karas aplenktų Lietuvą. Anot jo, Europos Sąjungos ir NATO narę būtų kam ginti, į pagalbą atskubėtų ir Ukraina.
– Tikiu, kad grobuonys neperžengs Lietuvos sienos, jie susilaikys, kad nebūtų aktyvuotas penktasis NATO šalių sutarties straipsnis, be to, jų jėga jau išsisėmusi. Ukrainoje rusų kariuomenė jau prarado 30 proc. savo turėtų pajėgumų, technikos, ginkluotės, raketų. Karine terminologija tai reiškia, kad laikas atsitraukti. Jeigu okupantai atvertų dar vieną frontą, viskas – jie žlugę, – įsitikinęs Igoris. Profesionalus karys lietuviams pataria dėl viso pikto pirmiausia pasirūpinti slėptuvėmis, saugančiomis nuo bombordavimų.
Dėl ko buvo pradėtas karas Ukrainoje? „Tai – didžiulis tarakonas mažoje Putino galvoje, – Igoris patarė neieškoti preteksto, sukėlusio beprasmį karą. – Rusija neturi savo istorijos, jai vadovauja „orda“. O Ukraina gali didžiuotis sena ir turtinga istorija, kurią labai patogu pasisavinti, pavogti. Putinas supranta, kad Rusija, be Ukrainos, Baltarusijos jos sudėtyje, niekuomet netaps imperija. Tačiau jis suklydo manydamas, kad kovingus ukrainiečius galės pajungti savo valiai. Kas šiuo metu kariauja Putino karą? Kariuomenės pagrindą sudaro tikrai ne Sankt-Peterburgo ar Maskvos visuomenė, o buriatai, kiti iš Sibiro, Tolimųjų Rytų regionų surinkti šauktiniai… “
Dieną prieš pokalbį karius, besigydančius sanatorijoje, susirado ukrainietės karo pabėgėlės, kurios gyvena mūsų krašte. Atėjusios aplankyti atnešė tiek daug priruoštų vaišių, netgi pačių iškeptą tortą.
„Jos mus ragina valgyti, o aš sakau: „Mergaitės, brangiosios, na, kur mums tiek sutilps… Juk sanatorijoje mus taip skaniai ir gausiai maitina…“. O jos: „Jūs mūsų kariai, mūsų gynėjai, jums reikia pasistiprinti“, – juokiasi Igoris sužavėtas tautiečių geranoriškumo, to, kaip Ukrainos kariai Lietuvoje priimami, kaip jiems norima padėti.
– Lietuviai – nuoširdūs, darbštūs ir svetingi žmonės, jums nesvetimas kito skausmas, jį išgyvenate kaip savo. Jūs negalite likti nuošalyje, labai padedate ukrainiečių tautai. Linkime Lietuvai klestėjimo, jūs viską turite – gražią gamtą, sutvarkytus miestus, išvystytą ekonomiką, galimybę mylėti ir svajoti, todėl vertinkite tai ir saugokite,“ – pokalbio pabaigoje lietuviams palinkėjo ukrainiečiai kariai, po reabilitacinio gydymo rugpjūtį vėl išvyksiantys į karo veiksmų zoną.
Ukrainiečiai pripažįsta, kad gyvenimas Ukrainoje dėl karo sukeltos krizės ženkliai pablogėjo, atstatyti šaliai prireiks ir laiko, ir lėšų, civiliams išgyventi sunku, nes kainos kyla, o atlyginimai nedideli. Tačiau jie įsitikinę, kad Ukraina bendromis pastangomis prisikels iš griuvėsių. Igoris ir Vasilijus tiki savo šalimi, nepaprastai gerbia šalies prezidentą Volodymyrą Zelenskį, kuris ukrainiečiams tapo bekompromisės kovos ir stiprybės pavyzdžiu bei politikos etalonu. Todėl jie remia prezidento pastangas išvalyti savo artimiausią aplinką nuo nepatikimų, Rusijos įtakon patekusių pareigūnų, kyšininkų.
– Mūsų prezidentas nepasielgė taip, kaip Viktoras Janukovyčius. Jis „daro ne pinigus“, o viską, kas nuo jo priklauso, kad Ukraina išgyventų, kad ji sulauktų reikiamos pasaulio pagalbos, – tikina ukrainiečiai kariai, pridurdami, kad apie žmogų daugiau pasako ne jo išvaizda ar užsiėmimas, o jo laikysena ir darbai…
Dalė Lazauskienė