Įdomiai pasikalbėti galima apie bet ką, tik reikia truputį pasiruošti. Paskutinis pokalbis Miško svetainėje buvo apie spalvas. Sekmadienio popietę, nužygiavę iki Ąžuolo poilsiavietės būtent apie jas ir kalbėjosi Prienų klubo „Versmenė“ smalsūs, viskuo besidomintys nariai.
Ar žinote, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose yra toks spalvų institutas „Pantone“? Jau 23–čius metus jis paskelbia spalvą, kuri dažniausiai bus matoma mados pasaulyje, interjeruose, aplinkoje, net dokumentuose. Šių metų spalva pavadinta „Very Peri“ – dinamiška, energinga, turinti violetinės ir raudonos spalvos atspalvius. Taigi pretekstas išsamiau pakalbėti apie spalvas buvo. Verbenos, našlaitės, irisai, hortenzijos, petunijos, levandos, snapučiai – gerai mums pažįstamos gėlės kaip tik ir žydi raudonai violetine spalva. Prisiminėme ir daržoves – kopūstus, baklažanus, svogūnus, bazilikus, bulves, kaliaropes. Gamtiniai dažai ne tik papuošia daržoves, bet ir aktyviai slopina uždegimus. Taigi džiaukimės vasaros margumu, kraukime kuo daugiau spalvų į savo lėkštes!
O kas yra spalvų psichologija? Ar tikrai, nusidažę miegamojo sienas mėlynai, geriau miegosime? O valgydami iš raudonos lėkštės mažiau sulapnosime? O gal mėgiama spalva atspindi charakterį? Žurnaluose pilna tokių pasiskaitymų. Tačiau Šveicarijoje, Lozanos universitete, spalvas tyrinėjanti psichologė Domicelė Jonauskaitė daugelį mitų paneigia. Surinkta daug duomenų, kaip skirtingose pasaulio šalyse suvokiamos spalvos. Pasirodo, labai panašiai, ir tai buvo staigmena mokslininkams. Na, gal geltoną mes, šiauriečiai, laikome džiaugsminga spalva, o kuo arčiau pusiaujo, tuo mažiau ji svarbi. Dabartiniai moksliniai tyrimai – tik pradžia, gilinantis į spalvų suvokimą įvairiose šalyse, jų emocinį veikimą. „Spalvos – tai gamtos šypsenos“, – yra pasakęs poetas L. Huntas. Tad keliaujant namo žaliu miško taku meiliai žvelgėme į mėlynas snapučio, geltonas vaisginos, raudonas šeivamedžio uogelių šypsenėles.
O už keleto dienų išsiruošėme į ąžuolų ir piliakalnių kraštu vadinamą Vakarų Lietuvą. Pradėjome nuo pirmojo senienų muziejaus Lietuvoje, Bijotuose. Muziejų išskabtuoto ąžuolo kamiene 1812 metais įrengė žemaičių bajoras, rašytojas ir istorikas, kultūros šviesuolis Dionizas Poška (1764–1830). Erdvė apie Baublius plati, tvarkinga, pilna įdomių detalių, muziejaus šeimininkės pasakojimas raiškus, profesionalus. Buvusioje mokykloje įkurtame muziejaus lankytojų centre net kelios įdomios parodos. Kiekvienąkart nustembi pamatęs ir supratęs, kiek daug Lietuvoje kuriančių žmonių. Ievos Vitartaitės stabilizuotų samanų paveikslai kvepia mišku, tvarumu. Sužavi tauragiškės Sigitos Flaksienės tapybos darbai „Nesutikti žmonės“. Jos piešiniai – ant neįprastos drobės. Sunku patikėti – ja tapo pigiausi dėvėti drabužiai, įsigyti turguje.
Pervažiuojame Šilalę ir netrukus kopiame į Indijos piliakalnį. Rytietiškos egzotikos čia nėra, tik kvepia žydintys žolynai. Kalbotyrininkai mano, kad Indijos kaimo pavadinimas kilęs nuo lietuviško žodžio „indija“ (reiškiančio žemės gilumą) ar „indas“ (gilus dubuo). Toliau keliaujame po Pagramančio regioninio parko valdas. Akmenos ir Jūros upės kuria parko kraštovaizdį, kuriam būdingos rėvos, skardžiai, atodangos ir žmonių nutiesti kabantys tiltai. Lipame aukštyn ir žemyn, paaikčiodami siūbuojame ant kabančių lieptų, stebimės šniokščiančia per įvairaus dydžio akmenis Akmena. Laikas pietums, o tam labai tinka erdvi „Lakštingalų slėnio“ stovyklavietė. Čia yra suolelių, pavėsinių, gėlynų, tvenkinių su linguojančiais vandens lelijų kilimais. Lakštingalų slėnyje reikia pačiulbėti. Tad padainuojame keletą romantiškų dainų.
Netrukus pasiekiame Tauragę, lankome turtingą ekspozicijomis, parodomis krašto muziejų „Santaka“, įsikūrusį 1844–1847 metais pastatytoje muitinėje, dar vadinamoje pilyje. Jau pavakarys, bet rūpi užsukti į Smalininkus, bent į senovinės technikos muziejų. Čia daugybė eksponatų – automobilių, motociklų, fotoaparatų, kino technikos, įvairių prietaisų, pramonės įrangos, buities rakandų, knygų, dokumentų. Muziejaus šeimininkas, didelis Lietuvos patriotas Justinas Stonys, šmaikščiai pasakoja eksponatų istorijas. Ir vėl stebimės – kiek daug gali padaryti vienas žmogus!
„Vaikščiojo mergelė po levandrų daržą, vaikščiodama mergužėlė levandrėlius skaitė“. Taip dainuojama senoje lietuvių liaudies dainoje. Negi čia apie dabar tokias madingas levandas? Šio kvapnaus puskrūmio tėvynė – Viduržemio jūros šalys. Tų kraštų žmonės puikiai išmanė jo savybes, plačiai naudojo. Lietuvoje tikroji levanda 1924 metais pradėta auginti Kauno botanikos sode, tačiau neabejotina, kad ji buvo žinoma dvaruose daug anksčiau, o iš jų po truputį plito ir po valstiečių sodybas. Pasaulyje levandos plačiai naudojamos parfumerijoje, kulinarijoje, farmacijoje. Ir jei Provanso levandų laukų nelemta pamatyti, tai galima ir Lietuvoje jais pasidžiaugti. Ar užsiauginti savo lietuviškuose „rūtų darželiuose“. Ne tik gėrėtis jų Vey Peri spalva, išsaugoti vasaros kvapą puokštelėje, bet ir pasigaminti kvapnaus vandens, hidrolatu vadinamo. Hidrolato gamyba namuose, šiek tiek įgudus, nėra sunkus, bet labai įdomus procesas. Tuo įsitikino grupelė klubo narių, susirinkusių pirmininkės Leonoros jaukiame kieme. Čia buvo visko, ko reikia: alembikas (distiliavimo aparatas), levandų žiedų, vandens, ledo ir t.t. (dar kavos, ledų, šalto atsigėrimo, pyrago). Pats procesas nėra greitas, čia tau ne bulvienę išvirti, bet kvapnus, švarus, patrauklus. O koks malonumas pasidalinti darbo rezultatais – mažais buteliukais su kvapniu vandeniu, suteikiančiu odai skaistumo, švytėjimo, suminkštinančiu ir drėkinančiu plaukus. Papurkškime prieš naktį patalynę, ir mėgausimės ramiu, saldžiu miegu.Tai – 100 proc. natūralus produktas!
Mėgaukimės vasaros spalvomis, vaizdais ir kvapais!
Dainora Šaltienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“