„Dabar tikiu, kad svajonėms nėra ribų!“

Lietuvos petankės asociacijai atstovaujanti lietuvių delegacija sėkmingai pasirodė Europos vienetų, dvejetų bei Mix čempionate, kuris liepos 13-17 dienomis vyko Nyderlanduose, Hertogenboso mieste.

Lietuvaičiai „sužibėjo“ Europos čempionate
Lietuvos rinktinės atstovės pirmą kartą šalies petankės sporto istorijoje užkopė ant prizininkų pakylos. Moterų dvejetų rungtyje bronzos medaliais pasidabino iš Birštono kilusi Irma Bagdanavičienė ir jos porininkė Eugenija Karbočienė, kurioms skirti petankės entuziastų sveikinimai po paskutinių varžybų „sprogdino“ socialinius tinklus – liejosi tiek daug džiaugsmo ir pasididžiavimo komanda! Ko gero, ir pačios žaidėjos išgyveno stiprias emocijas, nes po varžybų asmeninėje feisbuko paskyroje Irma brūkštelėjo: „Viską iškentėm! Dabar tikiu, kad svajonėms nėra ribų!“

Lietuvos petankės rinktinės nariai (iš kairės): P.Bagdanavičius, E.Karbočienė, trenerė D.Burneikienė, I.Bagdanavičienė ir A.Burneika.

Lietuvos moterų duetas kvalifikacijos etape iškovojo tris pergales iš penkių galimų ir pateko į aštuntfinalį, kuriame rezultatu 13:7 nugalėjo Latvijos komandą, o ketvirtfinalyje po atkaklios kovos 13:10 pranoko suomes. Pusfinalyje Irmai Bagdanavičienei ir Eugenijai Karbočienei teko pripažinti pajėgios Monako ekipos pranašumą (2:13).
Irma Bagdanavičienė kartu su vyru Pauliumi Bagdanavičiumi pateko į atkrintamąsias varžybas ir mišrių dvejetų grupėje. Jie atrankoje buvo 14-ti, o aštuntfinalyje 1:13 pralaimėjo itin pajėgiai Prancūzijos komandai ir galutinėje rikiuotėje užėmė 9 vietą. Tai kol kas geriausias mišrių dvejetų rezultatas aukšto lygio tarptautinėse varžybose.
Vyrų dvejetų kvalifikacinėse varžybose Almantas Burneika ir Paulius Bagdanavičius buvo 26-ti ir pasirodymą tęsė Tautų taurės varžybose, kur įveikė graikus, bet antrajame rate pralaimėjo Andoros žaidėjams ir pelnė 5 vietą.
Vyrų vienetų varžybų atrankoje A. Burneika buvo 24-tas, o Tautų taurės turnyre užėmė 9 vietą. Moterų vienetų rungties kvalifikacijoje E. Karbočienė liko 20-ta, o Tautų taurės turnyre – penkta.

Dėl istorinės pergalės išlieta daug prakaito

Po varžybų maratono praėjusį pirmadienį Irma ir Paulius Bagdanavičiai kartu su rinktinės nariais sugrįžo į Lietuvą. Dar nenuslūgus varžybų jauduliui, kraštietė Irma pasidalino įspūdžiais iš Europos čempionato, atskleidė, ką jų šeimai reiškia petankė, papasakojo apie planus populiarinti šį žaidimą Lietuvoje.

Irma Bagdanavičienė. Nuotraukos iš Irmos Bagdanavičienės Facebook paskyros

– Nuoširdžiausi sveikinimai! Rezultatai atperka Jūsų su vyru Pauliumi atsidavimą petankės sportui. Tad kokiomis savybėmis pasižymi laimėtojai?
– Kiekvienas rinktinės narys dalyvavo dviejose petankės disciplinose (man teko varžytis moterų dvejeto ir mišraus dvejeto varžybose), todėl čempionate visi sužaidėm po 8–10 rungtynių. Pradėdavom iškart po pusryčių, baigdavom vakare, tarp kiekvieno susitikimo turėdami 15–30 minučių pertraukėles. Todėl žaidėjams prireikė didelės ištvermės, maksimalaus susikaupimo, koncentracijos, kritinio mąstymo. Turėjome išlikti šalto proto – tuo pačiu metu susitelkti ties savo metimais, palaikyti stabilų žaidimą ir stebėti aikštelę bei skaityti varžovus. Bet, manau, didžiausia sėkmės paslaptis – ne idealūs metimai ar mušimai lemiamu momentu, o tai, kad į aikštelę ateidavome pagarbiai nusiteikę savo varžovų atžvilgiu, nenuvertindami ir tų komandų, kurias praeityje jau esame įveikę. Ėjome su mintimi: „Nauja diena – naujos varžybos“. Iki galo išlikome budrūs ir motyvuoti kaip komanda.
– Kada patikėjote, kad medalis bus jūsų rankose?
– Tik po paskutinio ir lemiamo metimo. Varžybose su Suomijos moterų dvejetu kurį laiką atsilikinėjome, rezultatą pavyko išlyginti, priešpaskutiniame žaidime pelnėm du taškus, iki dar vieno rutulio pritrūko milimetrų. Išsiveržėme į priekį 12:10 ir paskutinis kašanetas, kai rutulys „žaidė“ prieš rutulį, buvo lemiamas, išplėšėme pergalę 13:10.
– Ar turėjote vilties pusfinalyje pasipriešinti ir Monako rinktinei?
– Prieš mėnesį Ispanijoje vykusiame moterų trejetų čempionato atkrintamose varžybose varžėmės su Monako žaidėjomis. Matėme jų puikų žaidimą, tai – labai stipri komanda, kuri buvo verta apdovanojimų. Tuokart Lietuvos rinktinei patekimas į aštuntuką atrodė visų galimybių viršijimas, didžiavomės užimta 9–16 vieta… Todėl šias varžoves vėl susitikusios Olandijoje mes į aikštelę atėjome parodyti kuo gražesnį žaidimą, mėgautis juo, žinant, kad tai bus paskutinis mačas šiame Europos čempionate.
– Moterų dvejeto iškovota bronza vadinama istorine pergale. Kodėl?
– Ant apdovanojimų pakylos dar nė viena Baltijos šalių petankės rinktinė nėra užkopusi. Kita vertus, Lietuvos petankės asociacija, išsivadavusi nuo praeities šešėlių, gyvuoja dar tik ketvirtus metus, yra palyginti jauna. Dalyje Europos šalių petankė žaidžiama nuo II Pasaulinio karo pabaigos, jos žaidimo tradicijos itin gilios, palyginti su Lietuva, kurioje petankės judėjimas prasidėjo prieš gerus penkiolika metų. Birštone šiuo žaidimu susidomėjome, ir aš pati į jį įsitraukiau nuo 2009 metų. Apie penkerius metus iki tol Lietuvoje jau buvo vykdomos varžybos, rinktinės išvykdavo ir į tarptautines varžybas.
Džiaugiuosi, kad dabar į petankę žiūrime kaip į sportą, vykdome ir treniruotes, ir varžybas. Sistemingai rūpinamės šio žaidimo sklaida ir švietimu, norintiesiems išmokti žaisti rengiame įvairius projektus, stengiamės kuo daugiau žmonių skirtinguose miestuose supažindinti su petankės žaidimu. Šis mūsų tikslingas judėjimas petankės, kaip sporto šakos, pripažinimo link, manau, duoda vaisius.
– Kam esate dėkinga už pirmąjį savo Europos čempionato medalį, su kuo pasidalintumėte nuopelnus?
– Garbė ir pasididžiavimas stovėti ant pakylos šalia geriausių Europos komandų! Sulaukiau daug pagyrimų už kokybišką žaidimą, bet aš esu komandos dalis. Todėl pirmiausia noriu padėkoti savo porininkei Eugenijai Karbočienei, jei ne ji, čempionate nebūčiau turėjusi ką veikti. Esu dėkinga už mus „sirgusiai“ šeimai, vyrui Pauliui, kuris ateidavo palaikyti, kai varžybos susiklostydavo ne taip, kaip norėtųsi, ir buvo svarbu jas iškentėti iki pat pabaigos. Didelis ačiū mūsų komandos oficialiai trenerei Doringai Burneikienei, kuri nesėdėjo ramiai ant suolo, o, matydama, kad mūsų energija slopsta, padėjo laiku priimti teisingus sprendimus. Dėkoju ir savo treneriui Rolandui Kukcinavičiui, kuris negalėjo išvykti į šias varžybas, tačiau praleido daug laiko treniruodamas rinktinę. Jo dėka per pastaruosius dvejus metus labai patobulėjau ir išmušinėjimo rungtyje, ir žaisdama su moterų rinktine.
Taigi medalis – yra rezultatas to nematomo darbo, kurį mes atliekame treniruočių metu. Kai kiti ilsisi po darbų ar atostogauja, mes tikslingai laiką leidžiame petankės aikštelėje. Apdovanojimas – tai patvirtinimas, kad ne veltui aukojame savo laisvalaikį. Malonu, kad pateisinome lūkesčius tų petankės entuziastų, kuriems kainavo daug nervų stebėti permainingas mūsų kovas dėl medalių.
– Jūs su vyru Pauliumi esate vieninga komanda ir kasdieniame gyvenime, ir petankės aikštelėje…
– Vyro palaikymas – svarbiausias. Artimieji ir giminės džiaugiasi dėl to, kad mūsų vertybės sutapo, turime bendrą pomėgį, kartu treniruojamės ir žaidžiame, vienodai būname pavargę ir laimingi. Abu žinome, kad, nepaisant to, kaip praėjo diena, kokios sunkios buvo varžybos, visuomet galim atsiremti vienas į kitą ir vėl važiuoti į varžybas su nauja energija ir jėga. Tai labai motyvuoja.
– Sezonas dar tik įpusėjo, kokiose varžybose planuojate dalyvauti?
– Laukia Lietuvos trejetų čempionatas, kuriame norėsis pasirodyti kuo geriau. Svarbesnių tarptautinių varžybų nenumatyta, dauguma – pramoginės. Turiu tikslą suburti rečiau aikštelėje pasirodančias moteris iš petankės bendruomenės, pasidalinti įspūdžiais, paskatinti jas treniruotis.
– Ar, norint išmokti žaisti petankę, reikia ieškoti šiam žaidimui pritaikytos aikštelės?
– Paprastai treniruojamės Kauno Draugystės parke, kai neturime laiko, išeiname pasitreniruoti nuosavo namo kieme, kur turime aikštelę. Dažnai pasirenkame net ne aikštelę, o taką parke, prie stadiono. Treniruotėms tinkama bet kokia danga – žinai pratimus, turi rutulius, pasitelki fantaziją – ir nereikia specialios vietos ar prisiruošimo. Mėgstam keisti treniruočių pobūdį, vietą, kad nepriprastume prie vienos aikštelės. Lietuvoje yra labai skirtingų dangų ir sudėtingumo aikštelių. Kai kuriose užsienio šalyse vėlgi – vienur įrengtos stacionarios, dengtos aikštelės, kitur, pavyzdžiui, Olandijoje, žaidėme laikinose aikštelėse, kurios buvo išpiltos miesto centre, ant trinkelių. Taipogi nėra vieno teisingo metimo, reikia prisitaikyti prie sąlygų, šlifuoti techniką, bet dėl to tampi universalesnis žaidėjas.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Dalė Lazauskienė