Istorija baudžia jos pamokų neišmokusius

Atminties ženklai

Justinas ADOMAITIS

Balbieriškis minėjo 520–ąsias įkūrimo metines. Ta proga pašventintas Algimanto Sakalausko sukurtas stogastulpis „Tautos gyvastis“, skirtas 1941–1951 metais sovietų į Sibirą be teismo ištremtiems 270-čiai balbieriškiečių, jų atminties tema vyko konferencija. Pateikiu sutrumpintą joje skaitytą pranešimą.

Liaudies meistro Algimanto Sakalausko sukurtas stogastulpis Balbieriškio tremtiniams ir politiniams kaliniams atminti.

Šiandien Europoje vyksta karas, galbūt trečiasis pasaulinis. Ar nepasimesime mes, lietuviai? Istorija baudžia jos pamokų neišmokusius. Iki šiol vengiame atversti mums skaudžius praeities puslapius: sovietinę okupaciją lydėjusias tremtis, klastingą žmonių supriešinimą ir nuskurdinimą. Kodėl į amžinojo įšalo kraštus, Sibirą pirmiausiai reikėjo išvežti šviesiausius mokytojus, darbščiausius ūkininkus su šeimomis, tik ką gimusiais kūdikiais? Kai sovietų tankai 1940 m. birželio 15 d. nekliudomi pervažiavo per Lietuvą, iškart buvo paskelbta, kad okupantų tikslas – išvaduoti darbo liaudį nuo buržuazinių nacionalistų. Netgi šeštąjį ir septintąjį XX a. dešimtmetį Balbieriškio vidurinėje mokydamiesi istorijos girdėjome, jog dėl visų sovietmečio negerumų kalta buržuazinė praeitis. Daug ko mokykloje nedrįsome paklausti, nes namuose turėjome tėvus, senelius, kurie pagal istorijos mokytojos apibrėžimą buvo tipiški buržuaziniai nacionalistai.

Tremtis liudija
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro duomenimis, nuo 1941 m. iki 1952 m. iš šalies į „atokias Sovietų Sąjungos vietas“ ištremta 132 tūkst. gyventojų. Pirmasis „krikštas“ – 1941 m. birželio 14–17 d. Tada ištremti 17 485 Lietuvos gyventojai (iš Balbieriškio valsčiaus – 32. Mano senelis, motinos tėvas, „amerikonas“ ūkininkas Mikas Vaičiūnas pagal sąrašą turėjo būti išvežtas birželio 22 d., bet tądien atėjo naujas okupantas). Po Antrojo pasaulinio karo vyko vos ne literatūrinės akcijos: „Vesna“ (pavasaris) – 1948 m. gegužės 22–23 dienomis ištremta 43 940 gyventojų, per operaciją „Priboj“ (bangų mūša) 1949 m. kovo 25–28 dienomis – 33 500, per operaciją „Osen“ (ruduo) 1951 m. spalio 2–3 dienomis – 21 177, per 1952 m. – 2 934. Įdomu, jog vykdant akciją „Vesna“, dalyvavo 30 tūkst. saugumiečių, milicininkų ir stribų bei 11,5 tūkst. „partinio ir tarybinio aktyvo“. Nors visi trėmimai buvo planuojami Maskvoje, tačiau oficialiai tai vykdyta respublikos valdžios prašymu. Pavyzdžiui, rengiantis akcijai „Vesna“, 1948 m. vasario 21 d. SSRS Ministrų Taryba nutarė priimti LSSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro Komiteto siūlymą ištremti 12 tūkst. šeimų, kurių nariai buvo Lietuvos partizanai, jų rėmėjai, politiniai kaliniai, taip pat „buožių“ (ūkininkų) šeimas. Tremiamojo ūkiui surašyti buvo sudarytos komisijos iš valsčiaus vykdomojo komiteto įgaliotinio, apylinkės tarybos atstovo ir vargingųjų valstiečių atstovo. LSSR Ministrų Tarybos nutarimu akcijai „Vesna“ buvo sukurtos 2835 operatyvinės grupės, kurių kiekvieną sudarė operatyvinis darbuotojas, du kareiviai, du liaudies gynėjai (stribai) ir trys partiniai–tarybiniai aktyvistai. Kiekviena operatyvinė grupė vidutiniškai turėjo ištremti po tris šeimas.

Išvežamųjų į Sibirą sąrašus rengė savi
Kas okupantui 1941–1951 metais parodė naująja valdžia nepatenkintuosius? Šiandien iš tų įvykių liudininkų pasakojimų žinome, jog svetimo kareivio koja dar nebuvo palietusi Vilniaus gatvės grindinio Balbieriškyje, o naujajai valdžiai „nepatikimų“ gyventojų (buržuazinių nacionalistų) sąrašai jau buvo parengti. Spėjama, jog tą atliko vadinamieji „pogrindininkai“. Antrojo pasaulinio karo dvelksmą balbieriškiečiai pajuto dar 1941 m. birželio 14 d., kuomet į Sibirą sovietinės valdžios pareigūnai išvežė Mariją ir Vincą Aukščiūnus (mokytoją ir policininką) su ketverių metų sūnumi Donatu ir tik ką gimusiais dvynukais Dalia ir Vyteniu (mirė tremtyje), Juozą Diškevičių (dingo be žinios), Juozą Dubicką, Juozą Jalinską (buvusį valsčiaus sekretorių) su žmona Ona ir tik ką gimusia dukrele Šarūne, Romualdą Kaminską su žmona Genovaite, Antaną Kapčinską ir jo žmoną mokytoją Magdaleną (mirė tremtyje), valsčiaus viršaičio šeimą – žmoną Anelę Petrulionienę, vaikus Algimantą, Algirdą, Gediminą ir Silviją; Agotą Rudaitienę, Motiejų Marčiukaitį (buvusį viršaitį, mirė tremtyje), jo žmoną Petronėlę, vaikus Algimantą, Vytą (mirė tremtyje), Juozą ir Birutę; ūkininką Aleksandrą Žilinską su žmona Albina ir vaikais Irena, Stanislova, Aleksandru, Česlovu, Konstantinu.

Ištrėmė… „savo noru“
Antroji sovietinė okupacija miestelyje pasitikta su baime. Į naująją valdžią buvo paskirti mažaraščiai „vargingosios liaudies“ atstovai. Kaimiečius, buvusius ūkininkus terorizavo valdžios renkami mokesčiai maisto produktais (pyliavos), prievarta pardavinėjamos obligacijos („paskolinti“ pinigai Sovietų Sąjungos liaudies ūkiui atkurti), vėliau prasidėjusi kolektyvizacija, kai iš žmonių atimdavo arklius, karves, žemės ūkio padargus, net ūkinius trobesius. Nestosi į kolūkį – išveš. Išvežta buvo net beturtė, prie bažnyčios „špitolėje“ gyvenusi davatkėlė Marta Marčiulynaitė, nes kažkam pasigyrė mokanti „Stalino poterius“. To užteko. Gavo 8 metus kalėjimo ir tiek pat tremties. Kartais viešumoje kaimiečiai prasitardavo laukiantys „amerikonų“. Tai irgi būdavo priežastis patekti į tremiamųjų sąrašą. Jeigu „vežimo“ naktį „operatyvinė grupė“ (kareiviai ir vargingųjų valstiečių atstovai – stribai) nerasdavo „sąrašinio“, paimdavo kaimyną ar giminaitį, svarbu buvo įvykdyti planą. Žmonės degino tarpukariu darytas nuotraukas, dokumentus, nes „operatyvininkai“ ypač mėgo kraustyti lašinių šėpas, spintas, komodas, ten ieškodami „buržuazinių nacionalistų“. Į Sibirą išvežti ūkininkai Diškevičiai (8 asmenys), vienuolikos asmenų Nemuno žvejų Traidarų šeima, tragediją patyrė šešių asmenų Bujanauskų šeima (du mirė kelyje, du dingo be žinios Sibire, vienas mirė tremtyje). Iš septynių išvežtų Vasiliauskų šeimos narių septyni mirė tremtyje. Kelios balbieriškiečių šeimos su vaikais buvo išvežtos dėl atrastos giminystės su prelatu Mykolu Krupavičiumi, kuris po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė Vakaruose.
Iš Norkūnų kaimo kilę ūkininkai Rakauskai (Juozas, Ieva, Ona ir Ignas), Smetonos laikais pastatę ir padovanoję kaimui Norkūnų mokyklą, į Sibirą išvežti 1948 m. kovo 25 d. Akcijai vadovavo Balbieriškio spirito varyklos direktorius rusas. Jis davė tremiamiems žmonėms pasirašyti dokumentą apie „savanorišką išvykimą į kitas Sovietų Sąjungos vietoves“. Sibire iš lietuvių buvo atimti visi dokumentai. Šiandien su šiurpu stebime, kaip 44 milijonus gyventojų turėjusioje, Europos aruodu vadinamoje Ukrainoje ta pati imperinių ambicijų turinti šalis naikina miestus ir kaimus, žudo žmones, 1,6 mln. gyventojų ištremia, atima iš piliečių jų asmens tapatybės dokumentus. Nuasmeninimas laukia 240 tūkstančių nežinia kur išvežtų ukrainiečių vaikų. Agresorius visam pasauliui aiškina, jog nėra tokios šalies kaip Ukraina, yra tik teritorija, kurią reikia išvaduoti nuo gyventojų – nacių ir narkomanų. Žuvusiųjų saviškių agresorius neskaičiuoja, palaikams atsivežė kilnojamuosius krematoriumus. „Dingusieji be žinios“ – patogus paaiškinimas valstybei – nereikės atlyginti nuostolių. Lietuvos tremtiniai tą žino.
Kai 1940 m. birželio 15 d. sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvą, kareivių kolonas sveikino darbininkai ir valstiečiai. Vieniems buvo įkyrėjęs „smetoninis režimas“, kitus gąsdino kaimyninę Lenkiją okupavę vokiečiai. Rusas bus geresnis. Tik vėliau sužinosime apie Molotovo ir Ribentropo susitarimą bolševikams ir naciams pasidalinti Europą. Iškalbingas pavyzdys: balbieriškiečiams Stanaičiams, kaip turėjusiems „vokiškų šaknų“, sovietams okupavus Lietuvą, buvo leista išvykti į Vokietiją. Karo metais jie grįžo namo ir paskui frontą neišbėgo. Sugrįžus sovietiniams okupantams, vietiniai aktyvistai Stanaičius įsodino į gyvulinį traukinį Sibiro linkme. Kaip pasakojo Apolonija Stanaitienė, ties Uralo kalnais sovietų kagėbistai tikrino tremiamųjų sąrašus ir nustatė, jog Stanaičių neturėjo juose būti. Žmonių atsiprašė ir persodino į kitą traukinį, vykstantį Lietuvon. Po dešimtmečio jie gavo sovietinius asmens dokumentus, o iki tol naudojo vokiečių reicho išduotus.

Okupantų taktika nesikeičia
Prabėgus 70–čiai metų nuo sovietinių tremčių, Europoje vėl atgimsta tos pačios šalies agresija. Kasdien Ukrainoje žudomi ir tremiami žmonės. Vakarų šalių lyderiai piktinasi, bet iš agresoriaus perka gamtines dujas ir naftą, o ukrainiečiams dovanoja pažadus. Vakarai abiem pusėms švelniai patarinėja, Rytai – agresyviai sprendžia. Istorinė atmintis palikusi pėdsaką genuose. Ukraina pasipriešino, mes keikiame savo išrinktą valdžią, kuriame šešėlines vyriausybes ir rūsiuose kaupiame konservus, politikų patarti pasiruošę kuprines su nuosavybę liudijančiais dokumentais, grynaisiais pinigais, nuotraukomis.
Pradėję lankyti Balbieriškio vidurinės mokyklos pirmąją klasę 1957 m. nuoširdžiai pavydėjome savo klasės draugui Mindaugui, kuris, mokytojos paklaustas apie aplankytus miestus, pasigyrė buvęs Maskvoje. Mūsų pažinimo laukas baigdavosi ties Prienais ir Alytumi. Ir tai ne visiems. Baigėme vidurinę, kitus mokslus, dirbome, kas penkerius metus susitikinėjome, bet Mindaugo taip ir nepaklausdavome, ką jis anuomet veikė Maskvoje. Tik 1988 m. klasės draugas prisipažino su tėvais važiavęs iš Sibiro tremties ir Maskvoje persėdęs į kitą traukinį. Visą sovietmetį tremtis buvo nutylima tema. Dažnoje pirmųjų pokario dešimtmečių klasėje mokėsi ir nukentėjusiųjų, ir baudėjų vaikai. Nei vieni, nei kiti savo tėvų neklausinėjome, jie patys buvo užsisiuvę burnas. Beje, po vidurinės Mindaugo nepriėmė studijuoti radioelektronikos, nes buvo „nepatikimas sovietų valdžiai“.
Po 1990 m. kovo 11–osios atverti valstybės archyvai dar kartą nubaudė tremtinius ir politinius kalinius. Po lagerių ir kalėjimų kančių žmonės sužinojo savo skundikų – kaimynų, draugų ir net giminaičių – pavardes. Pasak kalbintų balbieriškiečių, buvusių tremtinių ir jų artimųjų, pokario baudėjams, jų sėbrams už jų darbus atsilygino pats likimas: vieni prasigėrė, kiti pakėlė prieš save ranką, trečius už įvairias nusikalstamas veikas nubaudė sovietų teismai.
Nuo 1941 m. iki 1951 m. iš Balbieriškio valsčiaus buvo ištremti 183 asmenys, dar 87 asmenys buvo suimti, kankinti ir įkalinti Sibiro kalėjimuose, vėliau bausmę pakeičiant tremtimi. Dešimtys balbieriškiečių 1941–1951 m. buvo suimti ir dingo be žinios. Nepatogi mums ši istorija. Okupantų pasėtas nepasitikėjimas ir šiandien tarsi erozija graužia šalies socialinį stabilumą. Protu nesuvokiamas Rusijos sukeltas karas Ukrainoje, nepaaiškinamas ir Vakarų šalių elgesys. Mūsų tremtiniai išliko, nes tikėjo Tėvynės laisve, tikėjo Dievu, buvo darbštūs ir kūrybingi. Prof. Alfredas Bumblauskas šiandienį lietuvių gyvenimą vadina sočiausiu per istoriją. Ar tai neužmigdys mūsų budrumo? Kada mes rasime progą, atsivedę vaikus ir anūkus, garsiai ir viešai perskaityti Balbieriškio tremtinių ir politinių kalinių pavardes, kaip tą daro lietuvių kaimynai žydai?